„Šis projektas kuria naują požiūrį į choristo esmę ir būtį. Choras nėra nuasmenintų asmenybių kolektyvas, tai individualių kuriančių ir net koncerto diskursą kreipiančių menininkų sambūris, bendruomenė“, – sako Šiaulių valstybinio choro „Polifonija“ meno vadovas ir vyr. dirigentas Linas Balandis.
Lapkričio 19 d. Muzikinio filmo „50!“ premjera lapkričio 19 dieną įvyks valstybiniame Šiaulių dramos teatre ir lapkričio 28 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Vilniuje.
Projekto idėja atliepia šiandienos estetikos poreikius ir eksperimentinės dokumentikos tendencijas, kur vaizdas ir garsas sąveikauja vienodai, plėsdami dokumentinio kino apibrėžimą.
Filmas remiasi dokumentiniu stiliumi, bet taip pat pasižymi netikėtu minimalizmu, atsisakydamas perteklinės naracijos ir leisdamas žiūrovams susitelkti į choro narių kasdienybės akimirkas. Kūrėjai Kristijonas Dirsė ir Jokūbas Miškinis meistriškai kuria intymius kiekvieno choristo portretus, naudodamiesi stambių planų kadrais be dialogo, taip sukurdami vizualinį psichologinį tyrimą. Toks pasakojimo būdas atskleidžia dvigubą choristų tapatybę: jų asmeninį gyvenimą ir profesionalią muzikų veiklą, kuri priešais kamerą atsiskleidžia tarsi šiuolaikinio meno kūrinys.
„Pats nuo vaikystės iki mokyklos baigimo po šešias valandas per savaitę praleisdavau chore, mačiau kaip šis kolektyvinis instrumentas veikia iš vidaus. Choro repeticijos, gastrolės ir su niekuo nepalyginamas bendrumo pojūtis – vieni ryškiausių mano paauglystės atsiminimų, kur užsimezgė stipriausios draugystės, besitęsiančios iki šiol. Manau, kad tam tikra nostalgija šiam laikui ir tuo pačiu noras parodyti, kad choras susideda iš daugybės dažnai labai skirtingų individų, gebančių reikiamu metu tapti vienu, o po to vėl būti po vieną – ir buvo šios idėjos išeities taškas“, – dalinasi režisierius Kristijonas Dirsė.
Operatorius Jokūbas Miškinis, subtiliai žaisdamas šviesotamsa ir neįprastais kameros kampais, sukuria filmą, kuriame choristai tampa savotiškais performanso dalyviais. Tai – nebylaus, tačiau emociškai intensyvaus kino pavyzdys, puikiai atitinkantis šių laikų vizualinius ieškojimus.
„Vienas iš režisieriaus Kristijono siųstų pavyzdžių buvo prancūzų fotografės Stephanie Lacombe fotografijų ciklas „bienvenue chez nous“. Jame vaizduojamos su buitimi arba darbu susijusios situacijos iš mažo miestelio ir kaimo gyventojų aplinkos. Bendro plano kompozicija formuojama aplink situaciją, o ne žmogų – tai tarsi siūlo pažvelgti į šių gyventojų kasdienybę iš šono, į ją per daug nesikišant ir jos vienaip ar kitaip nepaveikiant suasmenintu žvilgsniu. Mano paties sąlytis su pasauliu per fotografiją ar naratyvinį kiną veikiamas panašių principų. Kompozicijos pasitelkimas pasakoti vidinį kadro naratyvą naudojantis kadre esančiu kontekstu man visuomet buvo ir yra pats įdomiausias iššūkis, jis reikalauja atrasti santykį tarp dramaturgijos ir estetikos. Statant kiekvieną bendro plano kadrą turiu tikslą išsigryninti ką būtent tas kadras turi papasakoti. Kadangi su kiekvienu iš filme esančių veikėjų praleisdavome ne daugiau nei dvi valandas, tokia filosofija padėjo visų pirmiausia „nepasimesti“ ir išlaikyti estetinę pasakojimo formą, kurios tikslas buvo atskleisti personažus per juos supančią aplinką“, – apie kūrybinį procesą pasakoja Jokūbas Miškinis.
Ne mažiau svarbus ir muzikinis šio projekto komponentas, įgarsinantis ekrane esantį vaizdą. Jaunosios kartos lenkų kompozitorės Zuzannos Koziej specialiai šiam filmui sukurta muzikos kompozicija formuoja daugiasluoksnį garsinį peizažą. Minimalistinė kompozicijos struktūra organiškai įsipina į filmo naratyvą, tampa pagrindiniu veikėju.
Choristų balsai, tekstai ir refleksijos, užfiksuotos prieš penkerius metus, yra naudojami ne tik kaip garsinis fonas, bet ir kaip vienas iš pagrindinių naratyvo sluoksnių. Asmeninės mintys tampa neatsiejama filmo dalimi, suteikia kūriniui intymumo, kviečia žiūrovus gilintis į žmogiškąjį elementą ir pačios menininkų bendruomenės kasdienybę.
Muzikinio filmo „50!“, skirto choro „Polifonija“ 50-mečiui premjera taps puikia proga patirti kiną kaip visapusišką meno formą, jungiančią garsą, vaizdą ir gyvą žmogaus balsą į vieningą, sinergetinį spektaklį.
