„Black Veil Brides“ savo karjeros pradžioje net negalvojo apie roko muziką. Grojo sau ramiai metalcore`ą ir vargo nematė. Na, gal ir matė, nes tuomet susirado prodiuserį Johną Feldmaną, kuris grupės skambesį pavertė į labiau prieinamą plačiosioms masėms ir padėjo sukurti albumą, kuris įpūtė šiek tiek deguonies į išsivadėti baigiančią tikro roko sceną.
„Wretched and Divine“ yra konceptualus albumas, pasakojantis post-apokaliptinio pasaulio istoriją ir pats skambantis gana miuzikliškai bei kinematografiškai. Kai kelios jų dainos buvo parinktos filmų „Scream 4“, „Avengers“ ir „Transformers“ garso takeliams, grupė, panašu, nusprendė pati sukurti filmą muzikiniame amplua. Nors jau paskelbta, kad šis albumas turės ir vizualinį įprasminimą ir bus įamžintas filmo pavidalu, tad nenuostabu, kad „Wretched and Divine“ turi daug garso takelio elementų.
„Black Veil Brides“ muzika varijuoja tarp daugybės roko požanrių, o gitarose vis dar galime girdėti metalcore įtaką. Simfoniniais ir elektroniniais intarpais grupė vietomis primena „Avenge Sevenfold“ ar net Marilyn Manson, pati muzika skamba kažkur tarp „Three Days Grace“, „Nickelbeck“ ir „Def Leppard“, o priedainiai neretai primena punk roko legendas „The Offspring“ ar „Sum 41“. Iš tokio mikso dar būtų galima išskirti ir 80-ųjų-90-ųjų heavy metalo įtaką, kuri ypač jaučiasi dainoje „Wretched and Divine“.
Pati grupės kūryba yra tikrai aukšto lygio. Dainos parašytos kabinančiai ir įsimenančiai, vokalo partijos nėra labai įmantrios, bet muzikai tinka puikiai. Ypatingo paminėjimo vertos klavišinių partijos, kurios tikrai praturtina albumą atmosferiškumu ir tuo post-apokaliptiniu jausmu, kurį grupė ir stengėsi sukurti. Gaila tik, kad kaip ir būdinga didžiajai roko grupių daliai, gitaros ir klavišiniai gerai ir įspūdingai skamba atskirai, bet kai susilieja į visumą, tai simfoninės partijos lieka užmaršty, tapdamos tik priedu prie roko muzikos. Čia „Black Veil Brides turėtų“ ko pasimokyti iš tokių grupių kaip „Within Temptation“, „Nightwish“ ar „Globus“. Aišku, jei jų tikslas yra tobulinti tokį skambesį.
Daug kritikų vadina šį albumą „parduotu“ ir į plačiosios masės norus besiorientuojančiu kūriniu ir jie, tikriausiai, yra teisūs. Didžioji dalis melodijų yra paprastos ir parašytos taip, kad būtų prieinamos visų stilių gerbėjams, tačiau kol jos parašytos taip gerai, kaip čia, problemų nematau. Senasis rokas atgimsta naujame apokaliptiniame amplua ir štai jau turime pirmąjį pretendentą į geriausio 2013 metų roko albumo titulą.
Atlikimas: 8,5
Kūrybingumas: 8,5
Originalumas: 8
Tekstai: 8
Įrašo kokybė: 8,5
