Tame kūrinyje aprašoma keista ateivių aplankyta vieta Žemėje, į kurią veržiasi stalkeriai – ateivių paliktų daiktų medžiotojai, jiems gresia radiacija ar Zoną saugančių kareivių kulka. Tiesa, jeigu jie parsineša kokį nors artefaktą, gali jį brangiai parduoti. Knygoje ši vieta aprašoma kaip ateivių pikniko vieta – šiukšlynas, kurį jie paliko trumpam sustoję mūsų planetoje. Jeigu tame šiukšlyne voliotųsi koks nors iš skraidančios lėkštės išmestas įrašas, tai būtų Davido Bowie „Blackstar“.
Prieš porą metų po ilgos pertraukos išleistas „The Next Day“ nuteikė solidžiai. Nenustebino, nes buvo pastatytas ant tradicinio mainstreaminio roko. Kita vertus, nepriekaištingas ir gausiai kūriniais užpildytas albumas suskambo kaip reveransas auksiniams Davido Bowie laikams. Kai pamačiau pirmąjį „Blackstar“ albumo video tuo pačiu pavadinimu, vėl tikėjausi nostalgiško senstančio atlikėjo pasirodymo, tačiau kur gi. Vyriausias roko kosmonautas parodė, kad jis vėl diktuoja madas ir privertė kampučiuose užsirūkyti visas pseudo – modernias grupes.
Jau dabar media albumui dalina po 4-5 žvaigždes ir intriguoja klausdama, has Bowie gone jazz? „Blackstar“ skamba neįprastai ne tik dėl nurautos lyrikos – where the fuck has Monday go? Norisi sakyti, kad tai tamsaus roko pagrindu sumaišytas kokteilis, tačiau jis meta keletą užuominų į krautroką ir yra gausiai užklotas džiazu, vietomis paįvairintas hip-hopu ar drum‘n‘bass. Albumo prodiuseris, ilgametis Davido Bowie muzikos partneris Tony Visconti, užsiminė, kad ausyli klausytojai „Blackstar“ albume gali išgirsti net ir Kendrick Lamar dvasią. Ko gero, labiausiai albumo nuotaiką, tokią padūmavusią ir radioaktyvią, perduoda ne siurrealus Davido Bowie balsas, bet drąsiai išryškintas saksofonistas Donny McCaslin.
Laikinumas ir susvetimėjimas. Pasimetimas ir laiko gyventi trūkumas. Nerimas sielos gelmėse ir susitikimas su pabaiga
„Blackstar“ yra labai vientisas darbas, todėl puikiai tinka klausytis įdėmiai, neatsitraukiant. Savo nuoseklumu ir nuotaika jis labai primena „Black Tie White Noise“ (1993), o novatoriškumu – „Outside“ (1995). „Blackstar“ – vienas tų albumų, kurį klausant vis dažniau, vis geriau atsiskleidžia tai, ką norėjo pasakyti Davidas Bowie. Laikinumas ir susvetimėjimas. Pasimetimas ir laiko gyventi trūkumas. Nerimas sielos gelmėse ir susitikimas su pabaiga.
Jačiuosi lyg stalkeris – dar metams net neprasidėjus, atradęs nuostabų artefaktą – ilgam į sielą įsirėšiantį muzikos darbą.
