Kaip neabejotinai implikuoja pavadinimas, viršelis ir visa kita vizualinė ar kokia kita išankstinė informacija – Foxygen paskendę septinto dešimtmečio įtakose, kažkur tarp The Zombies ir Beach Boys plokštelių, seksualinės revoliucijos įkarščio, šviežių narkotinių potyrių ar keturių per pėsčiųjų perėja einančių bitlų.
Reiktų pradėti nuo to, jog anaiptol ne pirmieji jie šitai sugalvojo – viskas juk nuolat atnaujinama ir perkuriama. Šioje dimensijoje iškart verta prisiminti MGMT ir jųjų hipiškas reinkarnacijas, karjeros pradžioje puikiausiai prasiveržusias ir į šokių aikšteles su „Kids“ ar „Electric Feel“, o vėliau pasukusias kiek alternatyvesniais keliais. Netrukus šie neohipiai turėtų susukti trečią įrašą. Yra ir labai panašūs, bet daugiau ryšių su Lietuvą turėję Empire of the Sun, kadaise sugroję Be2Gether festivalio scenoje. Tiesa, jei šie dar stengiasi kiek pritapti prie modernesnių tendencijų ir gaudo elektroninių vėjų, tai Foxygen išlieka ištikimi septyniasdešimtiesiams ir jų gitaroms bei sintezatoriams.
Foxygen nerimti. Jie vėjavaikiški, linksmi, nerūpestingi ir valiūkiški. „No Destruction“, kurios priedainis net kiek per daug panašus į Elvio „Suspicious Minds“, pasakoja istoriją apie senelę, kuri neteko savo galūnių per karą, kadangi ateiviai subombardavo jos cigarų parduotuvę. Beveik Kurto Voneguto siužetas. Jei pirmasis dueto įrašas buvo tiek painus, jog jie nesugebėjo išmokyti savo turnė grupės visų natų, tai „We Are the 21st Century…“ kupinas paprastų, šiltų, svajingu ilgesiu papuoštų retro-pop dainelių. Įsimintiniausios iš jų – kol kas pora išleistų singlų: „San Francisco“, atkartojanti The Kinks „Village Society“ naiviojo pasakojimo manierą („Aš palikau savo meilę San Franciske/Viskas gerai, aš gimiau Los Andžele“) bei ilgesingas „Shuggle“.
Žinoma, galima kaltinti Foxygen diletantizmu – duetas visgi nepasiūlo nieko naujo, tiesiog primena ir reinkarnuoja naujai kartais senienas, prie kurių genialumo šie niekuomet ne per žvilgsnio atstumą nepriartės. Tačiau kažin ar verta į viską žiūrėti taip rimtai – vaikinai tiesiog linksmai sau leidžia laiką ir tas pusvalandis, kurį jie kviečia praleisti kartu anaiptol neatrodo iššvaistytas.
Vertinimas: 8.2