Taigi klausiausi aš šių dviejų darbų, kuriuos skirtingais laikmečiais sukūrė tikrai dviejų skirtingų kalibrų grupės ir mano galvoje išsikristalizavo mintis: punk’as miręs. Numirė jis dar kokiais 1978-aisiais sykiu su paskutiniu Sex Pistols koncertu. Visokie The Exploited gali iki pažaliavimo tvirtinti, kad taip nėra, bet jie tik save apgaudinėja. Factory vadas Tony Wilson labai gerai pastebėjo, kad punk’as buvo reikalingas tam, kad sugriautų muziką ir taip sudarytų sąlygas šio žanro įkvėptiesiems prikelti roką iš pelenų. Taip ir įvyko. Aišku, visada atsiras tokių, kurie norės murkdytis tuose pelenuose, bet ką jau bepadarysi. Modest Mouse yra vienas iš gausybės pavyzdžių kaip galima iš griuvėsiu pastatyti kažką puikaus. O kas yra Iceage? Irgi statantys ar tie besimurkdantys? Į šį klausimą ir turėjo atsakyti naujasis You’re Nothing.
Iceage garsiai ir trankiai debiutavo prieš porą metų. Tada pasirodė trumputis, bet nemažai šiuršulo sukėlęs debiutas New Brigade. Maloniai stebino kaip tie tada dar paaugliai sugeba savo trumputėse kompozicijose įkalinti anarchiją, pyktį, desperaciją. Vokalistas užkimusiu balsu rėkė kažką apie smurtą ir mūsų supuvusią visuomenę, o elektrinė gitara skambėjo lyg atšipęs skutimosi peiliukas, slystantis per odą. Įspūdis buvo neblogas, bet jaunuoliai tada dar atrodė paskendę įtakų jūroje ir šiek tiek pasiklydę savo įvaizdžio paieškose. Vien ką reiškia kažkokios keistos užuominos į fašizmą ir siekis šokiruoti vientik paties šoko vardan. Todėl išgirdus pirmuosius garsus iš būsimo albumo (visų pirma singlo “Coalition”) buvo labai smagu pasidaryti išvadą: vaikinai bręsta.
New Brigade toks energingas, tvirtai sukaltas atrodė iš dalies dar ir todėl, kad buvo visai trumputis. Kitos grupės neretai išleidžia ir ilgesnius EP. You’re Nothing ilgesnis gal tik dviejom minutėm. Tai jau tampa savotišku grupės estetiniu principu. Ir jis čia tikrai pasiteisina. Kaip kad įrašas prasideda su “Ecstasy” ir jos ūžančiomis gitaromis, trankia ritmine sekcija bei dūstančiu nuo užsidegimo vokalu, tai taip ir tęsiasi iki paskutiniosios titulinės dainos. Tą nepilną pusvalandį iš tikrųjų pasijauti įtrauktas į Iceage kuriamą muzikinį chaosą. Tačiau keisčiausia, kad per šį trumpą laiką grupė suspėja padaryti labai daug. Jie pademonstruoja ir savo kaip muzikantų tobulėjimą, ir prasiplėtusią įtakų amplitudę, ir potencialą sukurti įsimintiną singlą, ir sugebėjimą šiek tiek sulėtinti tempą bei įrašyti kažką panašaus į baladę. Trumpučiame įraše net atsiranda vietos instrumentiniam interliudui.
Prieš pasirodant pačiam įrašui grupė kalbėjo apie tai, kad tai asmeniškesnis darbas nei jo pirmtakas. Jis labiau nukreiptas į žmogaus vidų, o ne į visuomenės problemas. Ši slinktis labai greitai pasirodo labai svarbi ir daug nulemianti. Kai išgirsti iš Iceage dainų sklindantį nihilizmą, depresiją ir mizantropiją, išsyk tampą aišku, kad vyrukai padarė nemenką pažangą. You’re Nothing – tai tamsus įrašas. Šią tamsą reikia prisijaukinti ir pamilti. Tada ji tave užvaldo ir atskleidžia visą savo grožį.
Vis dėlto labiausiai danus norisi pagirti dėl jų muzikinės pažangos. Daugiausiai laurų turėtų tekti grupės gitaristui. Būtent jis yra šio įrašo didžiausia žvaigždė. Elektrinė gitara čia sykiu ir punk’iškai primityvi, bet sykiu ir turinti tam tikro shoegaze’iško prieskonio. Trumpučiai solo, tempo ir nuotaikos pasikeitimai yra tie momentai, kada pagalvoji, jog klausaisi tikrai gero albumo. Čia būtų galima sugrįžti prie labai ilgos pirmosios pastraipos… Iceage tikrai nėra vieni iš tų besimurkdančiųjų. Nors ir lieka ištikimi punk’o principams, jie visgi turi drąsos žengti žingsnį į šoną. Tai jų muzika tik paįvairina ir padaro geresne.
Tačiau niekaip neišeina susilaikyti nuo kelių pastabų. Nors su Iceage ir You’re Nothing tikrai viskas gerai, bet tuo pat metu jam ir kažko trūksta. Neretai pasijunti lyg klausytum kokios “tribute” grupės. Čia tiesiog per daug aštuntojo dešimtmečio pabaigos JK punk’o įtakos. Ar visą karjerą Iceage ir žada kurti kažką panašaus? Bijau, kad ties trečiu ar ketvirtu įrašu pasidarytų pernelyg nuobodu. Atsirastų jaunesnė ir energingesnė grupė…
Ir dar šiek tiek apie jaunystę. Jaunatviškumas tai jokiu būdu ne minusas, bet Iceage atveju jis juo tampa. Kažkodėl labai sunku išsivaizduoti trisdešimtmečius Iceage, atliekančius šias dainas. Jos dvelkte dvelkia jaunyste ir jos naivia drąsa bei nepamatuotomis pretenzijomis. Dabar tai koziris, o kažkada taps kliūtimi, jei grupė nesugebės atnaujinti savęs.
Žodžiu, You’re Nothing tikrai yra žingsnis pirmyn ir ne vienos perklausos vertas daiktas. Žinoma, grupei dar reikia labai daug ką įrodyti, bet potencialo esama tikrai nemažai.
VERTINIMAS: 8.4
