Septintojo dešimtmečio viduryje, vyraujant roko ir disko muzikai, K. Jarretto Kiolno koncertas (įrašytas 1975 m.), šiemet švenčiantis 40-ies metų jubiliejų, sulaukė netikėto masto sėkmės. Įrašytas gyvo koncerto metu, kūrinys stebėtinai skyrėsi nuo to meto populiariųjų hitų. Virpanti ir emocinga melodija, vieniša savo sferoje, išsiskyrė ir iš kitų džiazo kūrinių, kurių tuometinis skambesys dažnai turėdavo roko elementų.
K. Jarrettas galbūt natūraliai nesąmoningai pasipriešino dominavusiam sintezatoriaus populiarumui ir pasirinko virtuozišką fortepijoną, kurio dėka gebėjo perteikti tikrą savo talentą, paskleisdamas sensualių bei išraiškingų niuansų pilną melodiją. Kiolno koncertas taip pat pasižymėjo kitiems džiazo atlikėjams nebūdingu K. Jarretto atvirumu, švelnumu. Tarp atlikėjo ir publikos buvo rizikuota sukurti sentimentalų ryšį, iš abiejų pusių reikalavusį atsiduoti atvira širdimi.
Dažniausiai dauguma džiazo atlikėjų vengdavo sąlygiškai prisirišti prie publikos, tuo labiau, jog septintajame dešimtmetyje ironiška stovėsena buvo laikoma kylančia kultūrine pozicija. Tačiau K. Jarretto atsidavimas akimirkai sulaukė milžiniško pripažinimo, o įrašytas Kiolno koncerto albumas tam tikru metu buvo pripažintas sėkmingiausiai parduodamu tokio tipo albumu istorijoje, pardavimų skaičiui viršijant tris milijonus kopijų.
K. Jarretto muzika paplito bei sudomino net džiazui neimponuojančią visuomenę.
Kiolno koncertas, pilnas neapribotų spontaniškų improvizacijų, sulaužė beveik visas komercinės muzikos taisykles. Koncertas ne tik nepasižymėjo visapusiška struktūra, bet, net ir padalinus dalimis, buvo per ilgas groti radijo stotyse, kurios tuo metu buvo viena pagrindinių muzikos skleidimo priemonių. Net ir specializuotos stotys, grojančios išskirtinai džiazinę muziką, kūrinį vertino skeptiškai. K. Jarretto improvizacijoms trūko tam tikros muzikinės aritmijos ir garsų sekos, plačiai naudojamos kitų džiazo atlikėjų kūriniuose. Buvo nerimaujama, jog Kiolno koncerto transliavimas gali atbaidyti pastovius klausytojus savo neįtilpimu į radijo stotyse įprastai grojamos muzikos rėmus.
Taigi, nors Kiolno koncertas aplenkė radijo stotis, K. Jarretto muzika paplito bei sudomino net džiazui neimponuojančią visuomenę, pasitelkusi nuoširdžias bei gyvas žmonių rekomendacijas vieni kitiems bei netyčinį kontaktą su muzika, netikėtai kur užklydus už sklindančių albumo garsų.
Emocinis muzikos prieinamumas ir drąsus melodingumas bei estetinė Kiolno improvizacijų vizija pavertė šį koncertą įsimintinu ir ilgaamžiu, su pat pirmais akordais patraukiančiu vėliau neišblaškomą dėmesį. K. Jarrettas, koncertą traktuodamas kaip vienatinį įvykį, pasitikėdamas savo muzika bei talentu, pasinerdavo į momentinį improvizacijos laiką ir galiausiai sukūrė haliucinuojantį fenomeną.
Albumą galite įsigyti „Rūdninkų knygyne“
