Galime spėlioti: šie žodžiai – atlikėjo nusižeminimas ar tiesiog autentiška jo savimonė? Veikiausiai abiejų variantų samplaika, tačiau nepaisant šios pesimistinės gaidelės, „Innocents“ meta iššūkį jau platininiu tapusiam Moby darbui „Play“.
Kaip ir ankstesniuose albumuose, visi 12 „Innocents“ kūrinių skamba soulo, techno, popmuzikos ir, žinoma, elektronikos natomis, įvilktomis į sodrias ir kiek prislopintas tekstūras. Pirmoji daina „Everything That Rises“ tik dar kartą įrodo išbandytą Moby formulę: atsargus ritmas keliais sluoksniais išaugina niūrią atmosferą, o kibirkščiuojančios melodijos laipsniškai išnyra stipriausiose vietose, kol pasiekia dramatišką crescendo. Būtent šitaip „Innocents“ ir susijungia su anksčiau išleistais Moby albumais.
Nors nė viena albumo daina nėra panaši į kurią nors kitą, Moby gudriai, užmaskuotai paskleidžia melancholijos bangą kiekvienoje iš jų, išskyrus pulsuojančią „Don't Love Me“ su triuškinančiu pianino intro ir gitaros akordų vingiais, geidulingai išsibarsčiusiais visame kūrinyje.
Ankstesniuose Moby albumuose dainas įrašyti padėdavo moterys. „Innocents“ laužo šią taisyklę ir pristato egzotišką vyriškų vokalų trio: Wayne Coyne („The Flaming Lips“), Mark Lanegan („Screaming Trees“) ir Damien Jurado („Almost Home“).
Apibendrinant galima teigti, jog „Innocents“, lyginant su anksčiau klausytais Moby albumais, yra velniškai įsimenantis. Be to, prisiminus paties atlikėjo išsakytus žodžius, jog šio kūrinio jis laukė visą savo gyvenimą, galime tik gūžčioti pečiais – 47-erių žilstantį elektronikos meistrą galime lengva ranka karūnuoti. „Innocents“ – Moby sužydėjimas.
Recenzija parengta pagal thequietus.com
Moby albumą „Innocents“ galite įsigyti „Rūdninkų knygyne“.
