Patekę į „Brėkštančios Aušros“ garso takelį, išsiruošę į gastroles apšildyti „Muse“, grupė, panašu, pajuto žemę po kojomis ir nustojo dairytis į šalutines puses. Pažinę plačių arenų teikiamas savirealizacijos galimybes, „The Joy Formidable“ griebėsi tikslo būti didingi – tai kuo puikiausiai įrodo ir antrasis jų „Vilko įstatymas“ – grandiozinis, skambus ir didelis albumas. Pasitelkus kino analogijas, tai tarsi paskutinis Džeimso Bondo „Skyfall“ – nenutrūkstamas, neleidžiantis atsipalaiduoti veiksmas, prisodrintas nirtulingų pastangų pasirodyti kaip galima stipriau. Kartais tai veikia pakankamai sėkmingai, kitąkart – pasijunti kiek apgautas, tarsi kažkas manipuliuoti tavimi ir siektų įrodyti, jog tau pažįstami daiktai turi kitokius pavadinimus.
Albume atrasite kuokštą puikių singlų. Jau pirmasis, ledus laužiantis „This Ladder is Ours“ išsklaido abejones dėl grupės galimybių kurti tikriausius hitus, tik iš pirmo žvilgsnio aptaškytus sunkesniais garsais – iš tiesų ilgainiui įsitikini, jog tai tyriausias devinto dešimtmečio brit popsas: meilikaujanti priedainis/uždainis/priedainis/uždainis struktūra, patraukli tekstūra ir žvali atmosfera. Net jei visa tai ir įvilkta į triukšmingą apdarą, tai vis vien neatsikrato asociacijų su Catatonia ar The Cranberries. Panašią istoriją pratęsia paskesnės „Cholla“ ar „Tendons“ (taip visai nuspėjamai sumestos į pradžią). Savo epogėjų įrašas pasiekia ties akustine istorija „Silent Treatment“, atskleidžianti visas geriausias vokalistės galimybes bei suspindinti kaip tai romantiškai.
Visgi gana reikšminga dalis įrašo praslysta taip ir nepatraukdama dėmesio. Žinoma, visur pilna griausmingų priedainių, atviresnio ar labiau maskuoto patoso, ne kažin kur vedančių gitaros solo ar betikslių susvarbintų kulminacijų. Artėjant link pabaigos, tai gali kiek išsekinti ar tiesiog atšipinti dėmesį. The Joy Formidable išliko paskirų hitų, kuriuos tikrai moka kurti, grupė, kuriai sudėtingiau sekasi sulipdyti kažką daugiau. Kita vertus, išsiilgusiems tyrų dalykų, „Wolf‘s Law“ turi patikti – nes tai kiek išpūstas, tačiau tikrai nuoširdus, atviras bandymas daryti visą šluojantį stadioninį roką, o mūsų devinto dešimtmečio nostalgikų kartai – dar ir primenantis keletą malonių to laikotarpio vardų.
VERTINIMAS: 7,5/10.
