Kadangi teatro tiek daug – šis neišvengiamai skverbiasi ir į muzikinę erdvę. Prestižiniai (nes vieninteliai) apdovanojimai M.A.M.A gali atiduoti geriausios metų grupės prizą kolektyvui Liūdni Slibinai, kurio repertuare muzika užima gal tik antraeilę vietą. Buriasi įvairiausi neaiškūs aktorių kolektyvai, bandydami iš paskutiniųjų išgręžti formulę „viskas sukurta – ne visi pinigai paimti“. Galu gale dainuojamoji poezija sudaro nemenką dalį mūsų tikrai lietuviškos muzikinės kūrybos. Tačiau visa tai tik labai retai intriguoja. Juk teatras tuo ir skiriasi nuo muzikos, jog ji reikia visų pirma žiūrėti, o ne klausyti. Be judesio, ekspresijos, mimikos ir charizmos tai kur kas mažiau įdomu.
Tai mėgina paneigti Vidas Bareikis – vienas iš jaunosios kartos dainuojančiųjų aktorių, iki šiolei muzikiniame pasaulyje geriausiai pažįstamas kaip grupės Suicide Dj‘s ir ją nuolat palydėjusios Stipriai Kitaip kūrėjas ir vokalistas. Šioms nutilus, Vidas pasuko solo keliais ir neseniai pristatė savo debiutinį įrašą kuriame – devyni aktoriaus kūrinėliai.
„Panda“ pasakoja įvairiausias istorijas – nuo kompiuterinio superherojaus Mario nuotykių ar nelinksmos klouno dalios iki juodai balto gyvūnėlio Pandos likimo, noro visus siųsti toli ar meilės istorijų. Kaip labiau įprasta dainuojamajai poezijai – tekstai čia šoka į pirmą planą ir sudaro didžiąją dalį albumo įdomiosios dalies: jau nuo pat pradžių Vidas kala daug skambių lozungų („Žaislai nesikeičia, o tiktai mums didėjant pasidaro jie truputi didesni“ ar „Sparnai mums neišdygs, o jei ir priaugintume tai rinks dulkes jie vilkdamiesi žeme“), kai kuriuos iš jų tikriausiai visai verta atsižymėti savoje užrašų knygutėje. Tačiau, kaip ir dar kartą įprasta dainuojamosios poezijos sferoje, dažniausiai originalūs rimai, žodžių žaismas ir kitos literatūrinės priemonės išlošia prieš nuoseklias idėjas ir mintis. Paklausai, pasižavi kūrybingumu ir užsimiršti.
Be to, tai būdinga ir būriui kūrinių apskritai – jie tokie, pavadinkim, verti vienos perklausos. Tarsi trumpi studentiško teatro etiudai, kuriuos užėjai pasižiūrėti praskaidrinant nuobodžią dieną. Tarkime manifestas „Tiesiai Šviesiai“ ar paskutinioji „Panda“. Muzikos nedaug, atlikimo taip pat – tiesiog idėja, kuri išpildyta, sudėliota ir įrašyta atsiminimui.
Kita dalis kūrinių stengiasi panašėti į klasikines dainas – turi kažką panašaus į priedainį ir struktūrą. Tai, kad jie tokie – daugiausiai prodiusavimo ir aranžavimo nuopelnas – šioje srityje čia galima atrasti stebinančių netikėtumų. Tarkime ska būdo pučiamųjų kakafonija trečiojoje „Klounai irgi kartais verkia“. Gaila, tačiau ją nustelbia perdėm rusiškas, ta naftalinine Visockine sovietine prasme, skambesys. „Bus Ramu“ suskamba beveik kaip Foje. Apskritai, daugelis kūrinių čia turi minorinius ir pesimistinius aidus ir atrodo truputi gotiškai. Kartais užtenka pasklaidyti tik pavadinimus, nr.6, pavyzdžiui, vadinasi „Viskas bus blogai“. Atskiro paminėjimo verta „Aš ne tai“, kur svečio teisėmis savo nuostabaus balso galimybes pademonstruoja Jurga Šeduikytė, paversdama šį kūrinį bene įsimintiniausiu visame albume.
Tos devynios „Pandos“ dainuškos prabėga greitai ir neįpareigojančiai. Po kokių penketo perklausų šiai recenzijai, kažin ar dar kada prisiminsiu ir įsijungsiu šį albumėlį. Kur kas įdomiau būtų pamatyti Vido Bareikio mini spektaklį „Panda“ gyvai, koncertinis įrašo pristatymo turas kaip tik vyksta šiuo metu. Nes kaip ir kiekvieną teatrą – šį reikia žiūrėti, o ne klausyti.
VERTINIMAS: 6.8
