Du gitaros virtuozai pristatys neeilinę muzikinę programą, kupiną žanrų įvairovės, meistriškumo ir scenos žinovų elegancijos. Meistriškumas, žinia, yra ne duotybė, o sunkaus darbo vaisius, tad, koks yra atlikėjų kūrybinis kelias? Ar pergalės skonis neapakino virtuozų ir dar yra noro tobulėti? Ko galima tikėtis iš dviejų scenos grandų koncerto? Į šiuos ir daugiau klausimų atsako koncerto kaltininkai A.Ten bei M.Kuliavas.
– Kada ir kaip įvyko jūsų pirmoji pažintis su muzika? Kada pradėjote profesionalaus atlikėjo karjerą?
A.Ten: Tiksliai nepamenu, turbūt netrukus po to, kai gimiau, nes abu tėvai buvo muzikantai. Į pirmąsias gastroles išvažiavau būdamas 17-os metų, Orenburge (Rusija).
M.Kuliavas: Kaip ir dažnas vaikas, su muzika susipažinau B. Dvariono muzikos mokykloje. Sulaukęs 18-os subūriau pirmąją savo grupę „BOVY“ į kurią vėliau atėjo ir Marijus Mikutavičius. Turbūt nuo tada ir prasidėjo mano profesionalus kelias. Vėliau sukūriau dainas „My woman“, „Atidaryk duris“, „Velnias, man patinka Kalėdos“, kurios skamba lig šiol. Tad ir kūrybinis kelias irgi driekiasi nuo ankstyvos jaunystės.
– Kodėl pakerėjo gitara? Kas gitaroje jus žavi labiausiai?
A.Ten: Paaugliams atrodo, jei groji gitara, esi cool. Aš grojau pianinu nuo vaikystės, bet tai tikrai nebuvo cool. Kai man suėjo 12-ka supratau, kad laikas keisti instrumentą. Nuo tų laikų nedaug kas pasikeitė, iki šiol su malonumu groju gitara, kuri, kaip mes visi žinom, yra geriausias instrumentas pasaulyje! (juokiasi).
M.Kuliavas: Į tokį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo. Aš groju įvairiais instrumentais – pianinu, bosine gitara, perkusija, bet gitara yra mano pagrindinis instrumentas. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas instrumentas savyje slepia begalę galimybių.
– Veikiausiai keista klausti, bet koks muzikos stilius, žanras artimiausias jūsų širdžiai? Ar yra toks, kuriam sakote griežtą „NE“?
M.Kuliavas: Muziką aš vertinu pagal kūrybiškumą ir atlikimą, o ne pagal stilių. Stilius – tai kūrėjų ir atlikėjų išraiškos priemonė. Todėl, kai matau profesionalų, nuoširdų ir įdomų atlikimą, aš visiškai nekreipiu dėmesio į žanrą, o tiesiog mėgaujuosi muzika. Aš ir pats esu grojęs įvairiais stiliais, tad ir sau keliu tuos pačius reikalavimus.
A.Ten: Rock, blues, jazz, country, klasika, celtic music. Esu abejingas elektroninei šokių muzikai ir euroviziniam popsui. Bet jei moka pinigus, imuosi bet kurio studijinio darbo, bet gyvai noriu groti tik tai, kas man iš tikrųjų patinka.
– Aleksai, grodamas su M. Mikutavičiumi įsikūnijate į populiariąją muziką, lengvą roką, pasirodydamas su Andriumi Kaniava, pasineriate į dainuojamosios poezijos klodus. Ar nėra sunku varijuoti tokioje gausybėje stilistikų? O galbūt kaip tik sveika nesusitapatinti su vienu muzikiniu žanru?
– Stengiuosi likti savimi bet kokiame formate, mano šaknys vis tiek roke ir bliuze, manau, tai girdisi grojant tiek su Marijonu, tiek su Andriumi. Su Marijonu, tarp kitko, albume „Lengvas būdas mesti klausytis“ mes sukūrėme kelis gabalus tikrai nelengvo roko, tik jų per radiją kažkodėl netransliuoja. Pvz.: „Sudaužyti veidai“, „40“ arba „Deputatas“ (kuri mes vadinom Bad boy boogie). Man už juos tikrai ne gėda (juokiasi).
– Kas du gitaros virtuozus pastūmėjo surengti neeilinį muzikinį projektą, kuris klausytojus pasitiks jau vasario 12 d.?
A.Ten: Mes grojom su Martynu ir anksčiau, prieš 10–12 metų. Tuo metu, kai jis buvo išvykęs į Maltą, labai norėjau groti instrumentinę gitarinę programą, bet neradau bendraminčių. Dabar pradėjom iš naujo, turim naujos muzikos, idėjų ir t.t. Esu tikrai patenkintas, nes groti su Martynu man visada buvo didžiulis malonumas. Jis, žinoma, super muzikantas, bet visada klauso, ką groja partneriai. Tai yra nedažna savybė, ypač – roko gitaristui.
M.Kuliavas: Su Aleksandru esame seni, geri draugai ir muzikuodami labai gerai jaučiame vienas kitą. Grodami galime ir pašmaikštauti, improvizuoti bei groti labai sudėtingus kūrinius. Nors mūsų atlikimo maniera ir skiriasi, bet, pasak mūsų draugų ir gerbėjų – mes esame įdomūs dėl mus jungiančio skirtingumo.
– Ko klausytojai gali tikėtis iš šio dviejų gitaros virtuozų koncerto?
A.Ten: Pagrinde bus mūsų abiejų kūriniai, ir keli žinomi gabalai, kurie mums patinka. Bus įdomių instrumentų (cigar box guitar, mandolina), bus ypatingų svečių, bet kol kas paslapties neatskleisiu.
– Jūsų vardus lydi epitetai „gitaros virtuozas“, „gitaros meistras“... Ar nebijote išpuikti ir nustoti tobulėti? O gal tobulėti jau nelabai yra kur?
A.Ten: Tobulėti tikrai yra kur, aš stengiuosi groti kelias valandas kasdien. Plius, dar mokausi nuo šių metų pradžios groti banjo. Per praėjusius metus išmokau pakenčiamai groti mandolina. Yra dar ir kitų idėjų.
M.Kuliavas: Žinoma, man malonu, kai žmonės įvertina mane, tačiau aš niekad nesivaikau šlovės. Muzikoje, kaip ir gyvenime – reikia ne pretenduoti būti tobulu, bet tai, ką darai, daryti nuoširdžiai ir įmanomai geriausiai. Na, o tobulėti ir mokytis turbūt reikia nežiūrint į savo pasiekimus ar titulus.
– Martynai, neretai sakoma, kad „savame krašte pranašu nebūsi“. Jums pavyko ir Lietuvoje buvote pripažintas gitaristas, turėjote ir savo auditoriją, bet prieš ketverius metus pakėlėte sparnus į Maltą. Ar buvo sunku apsispręsti?
– Kiekvienam kūrėjui reikalingos pauzės ir nauji įkvėpimai. Mano praleistas laikas Maltoje buvo visomis prasmėmis vaisingas.
– Alex, esate pelnęs ne vieną apdovanojimą bei visuotinį pripažinimą. Anot Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA, esate penkiskart grojamiausias metų instrumentalistas. Taip pat esate populiaraus konkurso „Gitarų šėlsmas“ komisijos narys. Koks yra pergalės jausmas ir ar mokate pralaimėti?
Pergalės ir pralaimėjimai – tai sporto terminologija. Muzika nėra sportas, todėl nemėgstu muzikinių konkursų. OK, išskyrus – „Gitarų Šėlsmą“. Aš tiesiog nemažai dirbau įrašų studijose, todėl ir grojamiausias. Aišku, smagu, kai apdovanoja, bet tik dėl to, kad šeimos nariai džiaugiasi.
– Martynai, jūs esate taip pat pelnęs ne vieną apdovanojimą bei visuotinį pripažinimą. 1997 m. „BRAVO“ apdovanojimuose buvote pripažintas geriausiu instrumentalistu, esate legendinės grupės „Bovy“ įkūrėjas. Ką apie pergales ir pralaimėjimus galite pasakyti jūs?
Pralaimėjimai yra reikalingi kiekvienam – tai priešnuodis puikybei. Man džiugu, kai mane įvertina, bet nepuolu į neviltį, kai kas nors nepasiseka. Gyvenimas ir turi būti įvairus, būtų didelė iliuzija įsivaizduoti, kad tave privalo lydėti tik sėkmė.
– Ar pasaulyje, Europoje yra scena, kurioje trokštate žūtbūt koncertuoti? Ar jums apskritai turi įtakos scena, kurioje pasirodote?
A.Ten: Žinoma, kad groti arenoje arba mažame klube provincijoje yra skirtingas feeling‘as. Tačiau ir viena, ir kita scena turi savo patraukliąsias puses. Tik už arenas moka daugiau (juokiasi).
– Kas Jus įkvepia kūrybai? Kam kuriate savo dainas – klausytojams, kuriam nors ypatingam žmogui ar sau?
M.Kuliavas: Kūryba yra Dievo dovana. Įkvėpimas mane užklumpa labai netikėtai ir tuo metu stengiuosi neužmiršti kas atėjo galvą. Dažniausiai kūrinį išgirstu kaip visumą, tuomet skubu jį kokiu nors būdu įrašyti. Koncertų metu visas atsiduodu grojimui. Ir niekada negroju šiaip sau – savo grojimą mintyse kam nors paskiriu.
A.Ten: Kuriu pradžioje – pats sau. Įkvėpimo man nereikia, tiesiog sėdžiu, improvizuoju ir – štai! Pagalvoju, kad „iš šito šūdo gali išeiti neblogas gabalas“.
– Esate bendradarbiavę su gausybe įvairių muzikantų. Su kuo ir kodėl bendravimas bei bendradarbiavimas jums buvo įdomiausias, labiausiai įstrigo atmintyje?
A.Ten: Na, kartais kai bendrauji su kolegomis iš užsienio, atrandi, kad turim l-a-a-a-bai daug bendro. Pernai, pvz., susipažinau su nerealiu gitaristu iš Švedijos – Carl Morner Ringstrom. Susitikom, prašnekėjom ir pragrojom pas mane namuose nuo 9 vakaro iki 6 ryto. Reiškia – mes pagaminti iš tos pačios tešlos, smagu!
M.Kuliavas: Visą mano gyvenimą mane lydi muzikantai ir kūrėjai. Vieną ar kitą išskirti būtų neteisinga. Kiekvienas yra man įdomus ir artimas savaip.
