Su Andriumi buvom susitikę ir gyvai kalbėjomės vos kelis sykius, tačiau kaskart jaučiausi tarsi bendraudamas su artimu, mielu bičiuliu.
– Pradėkime nuo aktualijų. Šiemet bus išleisti du nauji Tavo albumai (vienas jų jau pasirodė). Abu – instrumentiniai... Žinia, Tavo kūrybos mylėtojams tai galbūt netaps išskirtine sensacija, nes panašaus precedento jau būta – 2006 m. išleidai taip pat du, tiesa, itin skirtingus albumus („Saldi. Juoda. Naktis“ ir „Tyla“). Pastarajame skamba Tavo instrumentiniai kūriniai. Kaip bebūtų, manau, daugeliui smalsu sužinoti, ar jie bus ne tik atskiri, bet ir skirtingi?
– Tai du skirtingi albumai: „Memories of Something That Never Happened“ ir „The Hong Kong Tapes“. Pastarajame rasite kelias muzikines temas iš filmo „Amaya“ ir kitas kompozicijas, kurios nepateko į jo garso takelį. Tai savotiška duoklė mano mylimiausiam pasaulio miestui – Honkongui. Daugelis albumo kompozicijų sukurtos ir įrašytos būtent ten. „Memories of Something That Never Happened“ yra mano naktinių, elektroninių meditacijų rinkinys.
– Tarp dainas kuriančiųjų instrumentinis garsynas nėra dažnas reiškinys. Bet Tavuoju atveju akivaizdu, kad tai ne užgaida, bet kūrybiškai svarbus poreikis. Tad klausiu: kas motyvuoja susitelkti ties vien instrumentiniais kūriniais?
– Esu sukūręs muziką dviem Eimunto Nekrošiaus spektakliams ir dviem Mario Martinsono filmams. Už kompozicijas „Nereikalingiems žmonėms“ Šanchajaus kino festivalyje gavau „Jin-Jue“ („Auksinę taurę“) – pagrindinį prizą už muziką filmui. Kai dar neturiu naujų dainų ar žodžių dainoms, dažnai tiesiog ieškau kažkokių garsų, rikiuoju juos tam tikra tvarka. Taip atsiranda instrumentinės kompozicijos. Manau, kad jos labiausiai reikalingos man pačiam. Kažkuria prasme, ši muzika skirta filmams ar spektakliams, kurių dar niekas nesukūrė. Gal vieną dieną sukurs...
Kai dar neturiu naujų dainų ar žodžių dainoms, dažnai tiesiog ieškau kažkokių garsų, rikiuoju juos tam tikra tvarka. Taip atsiranda instrumentinės kompozicijos.
– Ar nemanai, jog tai – kiek rizikinga? Turiu galvoje, kad tarp daugybės Tavo dainoms sėkmę ir klausytojų meilę lėmusių faktorių svarbi vieta tenka ir išskirtiniam balso tembrui bei iškart atpažįstamai dainavimo manierai. Kai to nelieka, klausytojai netenka svarbių orientyrų.
– Atlikėjui, kurį daugelis žino iš tam tikro žanro dainų, visada rizikinga kardinaliai kažką keisti ar eksperimentuoti. Tokia jau žmogaus psichologija. Klausytojas tave savo mintyse pririša prie tam tikro įvaizdžio ir skambesio, ir niekaip negali priimti, jeigu kažkas neatitinka jo prote susiformavusio vaizdinio.
Galvojau, kad galbūt reiktų pakeisti savo vardą ar susigalvoti kokį specialų projekto pavadinimą. Bet tai vis tiek būsiu aš. Tai muzika, kurią kuriu. Todėl ir ant albumų pasirašau savo vardu ir pavarde. Niekas turbūt nežino mano pirmojo instrumentinio albumo, kurį 1997-ais metais išleidau „Tranzo“ pseudonimu.
– Tavo muzikinė odisėja trunka jau daugiau nei 30 metų. Per šį laiką nebūta jokių nuopuolių (net ir „Foje“ baigtis neturėjo ženklesnės įtakos Tavo tolesnei kūrybinei veiklai). Vakaruose panašių pavyzdžių yra ne vienas, bet Lietuvoje tai unikalu. Kas lemia tokį stabilumą, kai fanai gausėja ir jaunėja, kai vienas žmogus geba nuolat išlikti „ant bangos“?
– Tai labai apgaulingas įspūdis. Nuopuoliai ir pakilimai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Tiesiog aš visada intuityviai jaučiu, kada reikia leisti klausytojams nuo manęs pailsėti, o kada – priminti apie save. Po „Foje“ išsiskyrimo neturėjau jokių progų patirti krizę, nes prasidėjo pasaulinės „Hamleto“ gastrolės, kurios užpildė po paskutinio mūsų koncerto besiveriančią tuštumą. Tiesą sakant, ją stipriai pajutau, kai 2013-ais surengiau savo 30-ies metų sceninės veiklos jubiliejinius koncertus ir maždaug tuo pat metu paskutinį kartą suvaidinau „Hamletą“. 2014-ieji man buvo labai sunkūs psichologiškai, nes būtent tada ir kritau į visišką tuštumą, iš kurios lipau kelis metus. Vėliau atsirado naujas albumas, nauji koncertai, ir pasaulis vėl po truputį pradėjo atgauti spalvas. Keliavau po Tibetą vienas. Ieškojau naujų atspirties taškų. Bandžiau išsiaiškinti, ką toliau noriu gyvenime daryti. Bet muzika mane visada išgelbėja ir grąžina į kelią. Negalėčiau gyventi be koncertų. Tiesą sakant, šiemet irgi nėra lengva, nes prieš didžiuosius pasirodymus Vilniuje ir Kaune gruodžio 17 ir 20 dienomis Lietuvoje praktiškai nekoncertuoju. Man to trūksta kaip oro.
2014-ieji man buvo labai sunkūs psichologiškai, nes būtent tada ir kritau į visišką tuštumą, iš kurios lipau kelis metus.
– Pradžioje visada būna „žodis“. Kieno „žodis“ buvo svarbus jaunystėje, tie pirmieji „stabai“, „ikonos“?
– „Electric Light Orchestra“, „Pink Floyd“, „Ultravox“, „The Stranglers“, „The Cars“, „Soft Cell“, „Kraftwerk“, Jean-Michel Jarre’as, „Depeche Mode“, „A Flock of Seagulls“, „Supertramp“, „Men at Work“, „Men Without Hats“, Leonardas Cohenas, „Kino“, „Akvarium“, Vytautas Kernagis. Visų šių grupių ir atlikėjų įtaką galite girdėti tiek „Foje“, tiek mano solinėje kūryboje.
– O šiandieną? Kuris garsynas Tau mielesnis? Tebesi atviras paveikoms? O gal reikia tylos?
– Dažniausiai klausausi elektroninės muzikos. Paveikoms esame atviri visi, tiesiog laikui bėgant jau esi susidūręs su dalykais, kurie tave paveikė, ir tampi išrankesnis arba apsistoji ties keliomis tendencijomis. Tyloje būnu po koncertų, repeticijų arba įrašų sesijų. Juk po darbo fabrike neini į kitą fabriką pailsėti.
– Andriau, Tavo „fabrikas“ labai didelis – esi ne tik kūrėjas, bet ir prodiuseris. Tavo dėka pasirodė daugelio atlikėjų debiutiniai albumai. Ar šiandieną stebi jaunus gabius žmones? Kuo jie išsiskiria?
– Tik stebiu. Nebejaučiu motyvacijos ką nors prodiusuoti. Kažkada prisiliečiau prie pirmųjų „Sel“, „G&G Sindikato“, „Žas“, „Naktinių Personų“, Jurgos Šeduikytės, Tomo Augulio albumų. Dabar visada mielai duodu patarimą ar pasidalinu įžvalgomis, tačiau dėmesį noriu sutelkti tik į paties kuriamą muziką. Laikui bėgant lieka tik tai, kas svarbiausia ir kas priklauso vien nuo manęs. Beje, žodis „kūrėjas“ man visada skamba labai gremėzdiškai. Esu tiesiog dainų autorius ir atlikėjas.
– Na, gerai, ne kūrėjas, bet „Gatvės muzikos dienos“ – jau dešimtmetį gyvuojantis Tavo kūdikis, per šį laiką tapęs tarptautine švente. Kiekvieną gegužę Lietuvos miestai kiek pagyvėja, tačiau... neilgam. Kokybiška muzika gatvėse nėra kasdienis reiškinys. Kodėl?
– Mes neturime gilių gatvės muzikavimo tradicijų, kokios yra Vakarų Europoje. Lietuvoje miestai nėra dideli, vyraujanti kultūra ir tradicijos kilo iš kaimo. Būtent dėl poreikio plėtoti miesto kultūrą ir atsirado GMD. Neįtikėtinai džiugu, kad gruzinai, latviai ir ypač ukrainiečiai užsikrėtė šia idėja. Panašu, kad pastarieji jau lenkia mus pagal „Gatvės muzikos dienos“ mastą. Ten labai daug muzikuojančių žmonių išeina į didžiųjų miestų erdves.
Mes turime pasaulyje unikalią muzikinę tradiciją – sutartines, bet vis dar neįvertiname, koks tai yra lobis ir kaip tai gali būti įdomu už Lietuvos ribų. Didžioji žmonių dalis lietuvių liaudies muziką tapatina su lenkiškomis polkomis ir austriškais valsais. Tikiu, kad, pradėję ieškoti savo tautinės tapatybės, į sutartines atsigręšime vis dažniau.
Mes turime pasaulyje unikalią muzikinę tradiciją – sutartines, bet vis dar neįvertiname, koks tai yra lobis ir kaip tai gali būti įdomu už Lietuvos ribų.
– Žinau ir kitus Tavo nuveiktus darbus. Kažkada įsteigei fondą „Muzikantai vaikams“. Taip elgiasi ne kiekvienas. Ar noriai dalyvauji labdaros akcijose? Kokios vidinės paskatos lemia tokią laikyseną?
– Nedrįsčiau vartoti žodžio „noriai“. Dalyvauju tada, kai pajuntu, jog tam yra laikas ir vieta. Labdaros fondas buvo įkvėptas garsiųjų „Band Aid“ koncertų, vykusių devintajame dešimtmetyje. 1996-ais metais kartu su kolegomis iš muzikos verslo įkūrėme fondą „Muzikantai vaikams“ ir Vilniaus Vingio parke surengėme koncertą „Parama“. Visą pelną atidavėme labdarai. Surinkome daugiau nei 20 000 litų. Tais laikais, kaip pirmajam labdaros koncertui, tai – labai geras rezultatas. Pinigai buvo skirti mokymosi ir lavinimosi priemonėms, muzikos instrumentams, knygoms, kurias patys muzikantai vežiojo į Lietuvos vaikų namus ir sodybas.
Populiarumas yra lyg tribūna. Jis leidžia būti išgirstam. Kalbėti garsiai apie svarbius dalykus, pakviesti geriems darbams. Vieną dieną savęs paklausiau, ar galėčiau turimą populiarumą panaudoti ne tik asmeniniais tikslais? Mes tampame turtingesni, kai pasidaliname su mažiau turinčiais. Davimas suteikia daug didesnę laimę, nei gavimas. Mačiau, kaip džiaugiasi vaikai, kai pas juos atvažiuoja žinomi muzikantai su dovanomis. Ir mačiau patenkintus muzikantus, dalijančius tas dovanas. Kas kartą spėliodavau, kurie yra laimingesni šią akimirką. Surengėme tris „Paramos“ koncertus, apvažiavome dešimtis vaikų namų ir sodybų. Taip atsirado ir daugiau labdaringų renginių, nes žmonės pajuto dalinimosi skonį.
– O ką darai, kad pats „neišsibarstytum“? Juk esi ne tik viešas, populiarus asmuo. Vienas populiariausiųjų... Kaip pavyksta su tuo susigyventi, atkurti kiekvienam būtiną ramybę?
- Nepainiokime sąvokų. Vieši asmenys yra politikai, kurie privalo viešai deklaruoti savo pajamas, pažiūras, vertybes ir kitus dalykus. Esu žinomas, bet nesu viešas. Niekada neįsileidžiu žiniasklaidos į savo namus, nes noriu turėti vietą, kuri yra tik mano. Noriu būti žinomas dėl savo dainų, bet ne dėl to, kas vyksta mano asmeniniame gyvenime. Tai trukdytų žmonėms išgirsti, ką kuriu. O su populiarumu susigyvenau. Pradžioje būna komplikuota, nes nežinai, kaip elgtis, kai esi visų ir visur stebimas, vėliau pradedi tuo mėgautis, ilgainiui – priimi kaip neatsiejamą savo gyvenimo dalį ir nebesuki dėl to galvos.
– Turbūt ir vienatvė yra būtina, neišvengiama kūrybos proceso sąlyga bei palydovė…
– Nebūtinai vienatvė. Dažniausiai užtenka tiesiog vienumos. Kūrybai reikalingas susikaupimas, įsiklausymas į save. Tam reikalinga ramybė, o ją turime, kai atsijungiame nuo šalia esančių žmonių. Man toks laikas yra naktis. Kai visi užmiega, gaunu tą vienumą, kuri reikalinga kūrybai.
– Man atrodo, kad nuo pat debiuto Tau būdinga darna.
– Darnos dar tik siekiu. Kol kas jos neturiu savyje.
– Kaip vertini unikalią patirtį kine ir teatre? Akivaizdu, kad tam nebuvai pasirengęs nei profesine, nei moraline prasme. Kaip tai vyko, kad aktoriumi sugebėjai ne tik išlikti, bet ir įsitvirtinti? Ar nori tai tęsti?
– Moraline prasme vis dėlto buvau pasirengęs, nes mokykloje svajojau tapti aktoriumi. Vienok gavau šansą juo pabūti tik tada, kai savo svajonę jau buvau seniai užmiršęs. Teatre su E. Nekrošiumi ir jo „Hamletu“ praleidau septyniolika savo gyvenimo metų. Nesu tikras, ar norėčiau grįžti į teatrą. Bet kinas masina visada. Labai gaila, kad Lietuvoje neturime didelės kino industrijos, todėl galimybę dalyvauti kuriant filmus gauna nedaugelis. Norėčiau dar nusifilmuoti įdomiame kūrinyje, galbūt suvaidinti blogietį. Būtų smagu geram filmui parašyti gerą muziką.
– Į teatrą – E. Nekrošiaus teatrą! – atėjai ne iš aktorinio. Kaip Tave, mėgėją, sutiko aktoriai profesionalai?
– Kai kurie priėmė iš karto. Kai kurie iš pradžių žiūrėjo į mane atsargiai, su lengva abejone veide. Tai suprantama.
– O kur, Tavo galva, slypi E. Nekrošiaus magija?
– Nepaaiškinamuose dalykuose, kuriuos jis sukuria vadovaudamasis savo neįtikėtina intuicija. Niekada nesistengiau sau apibrėžti, kokia vieno ar kito simbolio reikšmė. Tiesiog stebi tai, kas vyksta, ir išgyveni jausmus, kuriuos sužadina režisierius. Tai vienu metu ir fizinis, ir jutiminis teatras. Daug ko tiesiog neįmanoma niekaip įvardinti, ir tai man yra pati gražiausia dalis.
– Tebebendraujate iki šiol?
– Realybėje kartais apsikeičiame trumpomis žinutėmis telefonu, o mintyse dažnai su juo pasikalbu arba paklausau, ką jis man sako.
– Iš šalies žvelgiant – esi laisvas žmogus. Kas Tau yra laisvė? Galėtum kasdien keltis nuolat tuo pačiu metu ir būti darbe nuo...iki?
– Absoliuti laisvė įmanoma tik kūryboje. Visur kitur nesame 100% laisvi. Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė. Ir jeigu tik nustojame gerbti kitų laisvę, savąją taip pat rizikuojame prarasti. Tai yra pagrindinis humanizmo principas: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi. Turiu prisiėmęs tam tikrus įsipareigojimus gyvenime ir jų laikausi. Matau tame prasmę. Visiška laisvė yra iliuzija, nes mes visada kažkam pavaldūs. Jeigu ne kitiems žmonėms, tai savo pačių poreikiams, idėjoms, instinktams ar tiesiog egoizmui. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Taip tiesiog yra, ir tiek.
Visiška laisvė yra iliuzija, nes mes visada kažkam pavaldūs. Jeigu ne kitiems žmonėms, tai savo pačių poreikiams, idėjoms, instinktams ar tiesiog egoizmui.
Nebūtinai tas, kuris gyvena nedirbdamas nuo...iki yra laisvas, ir atvirkščiai. Kai kuriems žmonėms aiškus darbo laiko intervalas kaip tik padeda sukaupti jėgas ir pasiekti rezultatą. Tai visada labai individualu ir aš nedrįsčiau visko suplakti į vieną ar klijuoti etiketes.
– Pastaruoju metu gausiai fotografuoji. Pastebėjau, kad Tavo nuotraukos neretai prilyginamos Juozo Budraičio kuriamoms...
– Fotografuoju nuo penkerių. Septintojo gimtadienio proga tėtis man padovanojo pirmą fotoaparatą. Jis buvo rentgenologas, o laisvalaikiu nepaleisdavo savo „Zenito“ iš rankų. Visur, kur keliaudavom – fotografuodavo. Tada per naktį užtamsintoje virtuvėje spausdindavome nuotraukas. Mokėjau išryškinti juostą, nustatyti ekspoziciją, parinkti tinkamo jautrumo popierių ir kitus dalykus. Vėliau lankiau fotografijos ir kino operatorių būrelius. Esu „Lietuvos kino mėgėjų draugijos“ narys. Studijuodamas žurnalistiką Vilniaus universitete, pasirinkau TV, radijo ir fotografijos specializacijas. Gerai pagalvojus, tai fotografijos mokiausi gerokai daugiau nei muzikos.
Gerbiamo Juozo nuotraukos man labai patinka, bet lygintis nedrįsčiau. Jo patirtis daug didesnė už manąją.
– Kada būni tiesiog laimingas?
– Laimingas būnu, kai kas nors pavyksta. Kai parašau dainą ar surengiu koncertą, iš kurio žmonės išeina laimingi. Kai randu gerą žodį kitam ir kai kas nors tokį žodį pasako man. Laimė yra akimirkos būsena. Akimirkos, kuri visada yra čia ir dabar. Tik mes ne visada ją sugebame pagauti. Juk, kai esame nelaimingi, dažniausiai galvojame apie tai, ko nėra, nebėra arba nesam tikri, kad bus. Tačiau, jei aiškiai pasižiūrėtum tik į tai, kas šiuo metu vyksta, nerastum jokio liūdesio. Vėlgi, jeigu negalvotum apie tai, ko dabar NĖRA, bet pamatytum, kas YRA čia ir dabar. Mokausi to visą savo sąmoningą gyvenimą.
– Ar rašai dienoraštį? Juk iš to galėtų atsirasti įdomi knyga...
– Mano pagrindinis dienoraštis yra mano dainos ir fotografijos. Kartais užsirašinėju mintis, tačiau kasdienio įvykių fiksavimo nepraktikuoju. Apie knygą esu pagalvojęs ne kartą, tačiau kol kas „neužsikabinu“ už konkrečios idėjos. Bet tikrai neatmetu tokios galimybės.
– Mudviejų pokalbyje minėjai Honkongą... O kuris Europos miestas artimiausias Tavajai širdžiai? Kur norėtum (ir galėtum) gyventi iki paskutinio atodūsio?
Europoje tai būtų Berlynas. Labai myliu šį miestą. Lankausi jame kasmet nuo 1989-ųjų.
– Europoje tai būtų Berlynas. Labai myliu šį miestą. Lankausi jame kasmet nuo 1989-ųjų. Dar spėjau pamatyti sieną, vėliau – jos griuvimą ir visas metamorfozes, per kurias Berlynas keliauja. Tai rojus menininkams ir kūrybingiems žmonėms – tiek daug visko vyksta, kad būtų sunku aprėpti. Tyliai svajoju ten pagyventi. O Honkongą įsimylėjau jį pamatęs pro lėktuvo langą 2000-aisiais, kai keliavau su „Hamletu“ į Seulą. Vėliau Honkonge rodėme spektaklį, filmavome filmą ir šiaip, ne vieną kartą ten lankiausi. Man tai ypatinga vieta, kur įmanoma rasti viską, ką tik gali sugalvoti. Visas pasaulis nedidelėje teritorijoje.
– Kažkada lankeisi Tibete...
– Tik dabar, po kelionės praėjus porai metų, pamažu dėliojasi įspūdžiai. Pamenu, kai iš Lasos atskridau į Čongčingą, staiga užplūdo nepamatuojamas laimės jausmas. Ar patyriau gilumines įtakas, konkrečiai atsakyti negaliu. Galbūt. Kažkas pasąmonėje buvo paliesta. Viešėdamas ten, nesuvoki visko. Emocijos labai įvairios: nuo liūdesio iki nuostabos. Keliavau vienas, tik su vairuotoju ir gidu. Abu – tibetiečiai. Aplankėme keturis Tibeto miestus. Mano maršrutas ėjo per pagrindines šventyklas ir vienuolynus. Buvome pakilę į penkių su puse kilometrų aukštį. Gidas – budizmo žinovas – man visą laiką pasakojo apie dievybes ir tibetiečių papročius. Vienoje iš šventyklų netikėtai pakliuvome pas vieną iš svarbiausių Tibeto lamų. Gavome jo palaiminimą. Gidas po to dar kelias dienas kalbėjo, kad mano karma turbūt labai gera, nes sutikti mokytoją ir gauti palaiminimą yra kiekvieno Tibete gyvenančio žmogaus svajonė. Ne visiems ji išsipildo. Kitame mieste stebėjome retą vienuolių mantrų kartojimo ceremoniją. Norėjosi prisiliesti prie tos šalies, apipintos mitais, pajusti kvapą, išgirsti garsą, paragauti skonį, pamatyti akis, pasikalbėti su vietiniais ir savimi. Tibetas man padovanojo ramybės, kurią kartais jaučiu savyje. Nesu religingas, tačiau simpatizuoju budizmui.
– Turbūt Lietuvoje nėra žmogaus, galinčio tvirtai liudyti, kad save priskiria vienai ar kitai konfesijai.
– Tikėjimas yra labai asmeniškas ir intymus dalykas,kai kažką priimi kaip tiesą, nereikalaudamas įrodymų. Dėl to jis didžiąja dalimi visiškai nelogiškas, tačiau mus kartais palaiko, padeda siekti tikslų, išsivaduoti iš negerumų. Tai suprantama. Vis dėlto, turėtume jį nuolat kvestionuoti, nes kartais tikime dalykais, kurie norėtume, kad būtų, tačiau ne visada yra tiesa.
Jeigu kas įremtų ginklą į kaktą ir lieptų pasirinkti konfesiją, turbūt pasirinkčiau budizmą.
Jeigu kas įremtų ginklą į kaktą ir lieptų pasirinkti konfesiją, turbūt pasirinkčiau budizmą. Jame kalbama apie išsilaisvinimą iš proto, kuris yra visų mūsų kančių priežastis, sukurtų rėmų, siūloma tam tikra praktika. Man patinka, kai Dalai Lama teigia esąs pats žinomiausias ateistas pasaulyje, nes budistai gali sau lengvai leisti pasakyti, kad Dievo nėra. Žaviuosi tokia laisve. Manau, kad visus dievus sugalvojo žmogus. Niekas kitas. Mes kartais kažko nesuprantame, ir tada religija pasiūlo neva tai paaiškinančią mitologinę istoriją. Panašiai tėvai seka pasaką, kai nežino, kaip vaikuipaaiškinti kai kuriuos dalykus, suprantamus tik suaugusiems. Daugeliui to pakanka, bet kai tik mokslas randa atsakymus – religija atsitraukia. Yra daug paslaptingų reiškinių, ir dar ilgai jų niekas negalėsišnarplioti, tad žmonės ir toliau tenkinsis išgalvotomis religinėmis istorijomis. Religiją matau tik kaip kultūrinį paveldą, bet iš esmės ji mėgina būti tarpininku tarp žmogaus ir jo tikėjimo objekto. Ir dar. Religija gyvuos tol, kol egzistuos mirties baimė, nes tai pagrindinis ją maitinantis nežinomasis.
– Tavęs mirties baimė nekamuoja?
– Mirtis yra ta didžioji paslaptis, kuri atsivers kiekvienam iš mūsų tik tada, kai ateis laikas. Žmonija bando sužinoti, ar kažkas po jos yra, tačiau visos teorijos – tik spėlionės. Mirtis nebaugina. Labiau neramina mintis, ar nugyvensiu gyvenimą taip, kad jo gale ramiai užmerkčiau akis. Nes mirti žmogus turi laimingas ir realizavęs save.
– Už kokius poelgius, veiksmus ar žodžius nepajėgtum atleisti net ir artimam žmogui?
– Neįsivaizduoju, ko neatleisčiau artimam žmogui, nes niekada nebuvau tokioje situacijoje atsidūręs. Tačiau tam, kuris jį užgauna, atleidžiu sunkiai, o kartais ir niekada. Arba atleidžiu, tačiau bendravimas nebebūna toks pats. Čia, aišku, kalbu apie labai retus ir kraštutinius atvejus, kai kažkas bando mano kantrybę. Galiu ilgai tverti, tačiau kai supykstu, tai ilgam arba suvisam.
– O kas žmoguje Tave žavi?
– Kai jis dėmesingesnis aplinkiniams labiau negu sau. Tai visada nuginkluoja.
– Turi kokį pamėgtą posakį ar obalsį, savąjį moto?
- Niekada nesiimk to, kas verstų meluoti tave ar kitus. Jeigu jauti, kad tai, ką ruošiesi padaryti, vėliau turėsi slėpti – sustok.
Kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ publikuojamos Andriaus Mamontovo autorinės fotografijos.
