– Kaip jūs, vilnietis, vertinate koncertavimą ne kamerinėje erdvėje, o gamtoje, festivaliuose?
– Vertinu labai gerai, nes galimybė groti gamtoje, kokioje nors gražioje vietoje – ir muzikantams, ir žiūrovams – visada sukuria ypatingą nuotaiką. Koncertui aplinka prideda papildomos vertės, darydama įtaką bendram nusiteikimui.
– Kokiose neįprasčiausiose vietose yra tekę koncertuoti tiek vienam, tiek kartu su „Foje“?
– Koncertuoju jau daugiau nei 30 metų. Pirmieji koncertai vyko mokykloje, vėliau – studentų šventėse, festivaliuose, įvairiuose klubuose. Vienas įsimintiniausių koncertų įvyko filmuojant filmą „Kažkas atsitiko“, kai į Vilniaus Kalnų parką neplanuotai susirinko tūkstantinė minia – tai, ko gero, buvo pirmasis tokio masto koncertas šalyje. Taip pat giliai įsiminė nepriklausomybės judėjimą palaikiusio festivalio „Roko Maršas“ koncertai 1989 m., įspūdingi ir Vingio parke vykę renginiai, kuriuose teko groti tiek su „Foje“, tiek kaip solo atlikėjui.
– Ar yra toks koncertas, kurį atsiminęs norėtumėte sugrįžti ir pakartoti? Kodėl?
– Išleidę albumą „Kai perplauksi upę“ su „Foje“ surengėme turą per Lietuvą: vienas iš koncertų 1995 m. vyko Vilniaus Vingio parke. Tai buvo geriausias grupės koncertas su „Kai perplauksi upę“ programa, į kurį norėtųsi sugrįžti.
Gerumą scenoje paprastai lemia daugybė veiksnių: koks jausmas grojant, kaip reaguoja žiūrovai, kokį kontaktą su jais pavyksta užmegzti... Kai visi elementai susieina į vieną, apima visapusiškai geras jausmas – štai toks koncertas laikytinas pasisekusiu.
Žmogus, kaip ir mėnulis su fazėmis: vieną dieną vienoks, kitą – kitoks: laikui bėgant svarbą įgauna skirtingi dalykai.
– Kada galima laikyti save suaugusiu? Ar ties penkiasdešimtmečiu aplanko pilnatvės jausmas, o gal tam tikra vidinės ramybės būsena niekad nėra pasiekiama?
– Esi jaunas, kai dar lieka pirmų kartų. (Ko gero, senatvėje, kai daug ką užmiršti, viskas vėl lyg pirmą kartą, tad savotiškai sugrįžti į jaunystę.) Visgi pasakyti, kas tas suaugęs žmogus, yra labai sunku. Tai asmuo, suvokiantis, kad yra atsakingas už savo sprendimus, už savo poelgius. Suaugęs yra tas, kuris jaučia atsakomybę už savo pasirinkimus ir ją prisiima. Pilnatvė bei ramybė yra tik akimirkos jausmai – mes niekada nebūname vienoje, pastovioje būsenoje. Žmogus, kaip ir mėnulis su fazėmis: vieną dieną vienoks, kitą – kitoks: laikui bėgant svarbą įgauna skirtingi dalykai. Tame slypi gyvenimo grožis – niekada nebūna taip pat, kaip buvo anksčiau. Turi priimti tai, kas nauja, paleisti tai, kas sena. Kitimas, judesys – tai ir yra gyvenimas.
Kartais žinai, kuo baigsis vienas ar kitas bandymas – ar verta kažko imtis, ar ne. Metams bėgant supranti, jog apie tam tikrus dalykus galima diskutuoti, o apie tam tikrus neverta, kad negaištumei laiko.
– Jūs jau seniai nevartojate alkoholio. Kada ateina ta riba, kai aplanko suvokimas, jog to nereikia? Daugumai atrodo, jog kūryba neįmanoma be svaiginimosi... Kas jus įkvepia kūrybai?
– Vartoti alkoholį ir bohemiškai gyventi buvau pradėjęs apie 20-21 m. Tačiau man neišsivystė nei poreikis, nei įprotis, nei suvokimas, kad svaigintis tam, jog pralinksmėtum – būtina. To tiesiog nereikėjo; alkoholis niekada nebuvo svarbus ar būtinas. Man atrodo, kūryba būnant apsvaigus yra žmogaus pasiteisinimas prieš save patį. Savo geriausius hitus sukūriau būdamas blaivus.
Bet kokiai kūrybai įkvepia įspūdžiai, kuriuos patiri. Įspūdžiai kaupiasi viduje iki prisipildo – tuomet norisi pasidalinti šiuo jausmu, todėl vieni paišo, kiti šoka, kuria filmus ar spektaklius, dar kiti rašo dainas...
Jei žmogaus kasdienybę sudaro darbas, valgis ir miegas, jei nėra jokių koncertų, teatro ar parodų, toks gyvenimas nėra visavertis.
– Ar jūsų gyvenimas siejasi su sveikatai naudingais produktais? Ką darote geros savijautos labui?
– Sveikai maitinuosi kokius 23 metus. Esu vegetaras, siekiantis būti veganu. Svarbus ir judėjimas, todėl kasdien atlieku apie 50 min. trukmės judesio treniruotę. Manau, kad visada turime judėti, o tuo, ką dedame į savo kūną, pamažu tampame: ką valgome, tuo ir esame bei atitinkamai jaučiamės. Jei valgome sunkų maistą, jaučiamės apsunkę. Pagal Ajurveda – senovės Indijos mediciną – yra trys priežastys, iš kurių kyla visi negalavimai bei ligos. Tai – mityba, higiena ir psichinė būsena. Jei šie trys dalykai prižiūrimi, tuomet galima išvengti daugelio nemalonumų.
– Rodos, jog sveikatos puoselėjimas (sportas, specifinė mityba, mėsos atsisakymas ir t.t.) po truputį tampa tendencija įvairaus amžiaus grupėse. Kokia jūsų nuomonė?
– Net jeigu sveikatos puoselėjimas yra mada, tai – geras pradinis impulsas, kuriuo verta sekti. Visame pasaulyje ne vienerius metus vilnija sveiko gyvenimo būdo banga. Netgi nuvykęs į JAV, kur anksčiau vyravo greitojo maisto kultas, regi bėgiojančius ir natūralius produktus besirenkančius vietinius. Manau, mes tokią galimybę irgi turime: žmonės pradėjo galvoti, kaip jie jaučiasi ir ką galėtų daryti, kad jaustųsi geriau. O pabandžius sveikai gyventi prie žalingų įpročių nebegrįžtama. Tai – labai gera tendencija.
– Neretai jauni žmonės renkasi gyvenimą mieste ne dėl darbo vietų, bet dėl kultūros kaimo vietovėse trūkumo. Kaip vertinate dabartinę situaciją kaimuose? Ko reikėtų, kad ji pasikeistų?
– Kadangi negyvenu kaime, negaliu pasakyti. Tačiau žmogaus gyvenime kultūra būti privalo – antraip tėra egzistavimas. Jei žmogaus kasdienybę sudaro darbas, valgis ir miegas, jei nėra jokių koncertų, teatro ar parodų, toks gyvenimas nėra visavertis. Manau, kad žmonės iš dalies iš kaimo į miestą patraukia dėl kultūrinių pramogų stygiaus. Todėl kuo daugiau renginių vyksta kaime, kuo daugiau kultūrinio vyksmo, tuo labiau tai gali paskatinti likti.
– Kodėl sutikote koncertuoti Ilzenbergo dvare?
– Visada intuityviai jaučiu, ar toji vieta, į kurią esu kviečiamas groti, galėtų būti gero koncerto vieta. Kadangi šių metų pabaigoje rengiu didelį koncertą „Siemens“ arenoje, daugiau Lietuvoje praktiškai niekur nekoncertuoju, o pagroti šalies žmonėms visuomet norisi. Todėl koncertas Ilzenbergo dvare bus išskirtinis.
Andriaus Mamontovo koncertas Ilzenbergo dvare vyks rugsėjo 3 d., sekmadienį, 18 val.
