Praėjusią savaitę koncertinį turą pradėjęs pirmuoju savo koncertu Vilniuje M.Mossas 15min.lt sakė, kad net ir tamsoje galima rasti šviesą, o niūrioje muzikoje – išsigelbėjimą, todėl jis net neketina rašyti linksmų dainų. Tegu tai lieka naujoms grupėms, kurios šiais laikais yra be galo nuobodžios ir dirbtinės.
– Ne tik kuriate muziką, koncertuojate, bet užsiimate ir prodiusavimu. Kas jus stumia į priekį? Kas skatina imtis įvairių projektų?
– Man reikia viską kontroliuoti pačiam – aš žinau, kaip man patinka, ir noriu, kad taip visada būtų. Paprastai būna labai sunku savo idėjas tiksliai perduoti kitiems – muzikantams, prodiuseriams... Žymiai mažiau nervų kainuoja viską tiesiog padaryti pačiam.
Paprastai būna labai sunku savo idėjas tiksliai perduoti kitiems – muzikantams, prodiuseriams... Žymiai mažiau nervų kainuoja viską tiesiog padaryti pačiam
– Jums sunku dirbti su kitais žmonėmis?
– Gerai, kad nekuriu su kitais žmonėmis – aš pats užsidarau įrašų studijoje su savomis mintimis ir idėjomis, pats parašau daugumą partijų visiems instrumentams, pats groju keliais jų. Jeigu reikia, kad dainoje būtų klavišiniai, tai aš pats ir parašau, ir tikriausiai pagroju jais. Jeigu noriu girdėti smuiką – aš parašysiu, kaip jis turi skambėti. Taigi mažai bendradarbiauju su kitais – ir gerai, nes tokiu atveju kaip ožiai nuolat trankytumėm galvomis – „Turi būti taip“, „Ne, turi būti šitaip“. Ateinu į įrašų studiją su savo užrašytomis idėjomis, ir kitiems lieka tik jas įgyvendinti.
– Negi nėra nė vieno muzikanto, vokalisto, su kuo norėtumėte kartu dirbti? Pafantazuokite – tai gali būti net ir miręs atlikėjas.
– Tikrai ne. Žinoma, pradedu galvoji apie savo herojus, bet nenorėčiau su jais dirbti. Būčiau mirtinai išsigandęs. Taip jiems ir sakyčiau – negaliu su jumis dirbti, nes jūs per geri. Būčiau toks persigandęs, kad nieko nesugebėčiau sukurti.
– O tuomet kokia istorija su Vokietijos reperiu Bushido, kuris panaudojo jūsų melodijas savo dainose?
– Jis pasinaudojo mano muzika net neatsiklausęs. 2008 metais man atsiuntė nuorodą, kad šito reperio muzika labai primena maniškę. Pasiklausiau jo „Youtube“, pamačiau kad jis Vokietioje buvo išrinktas geriausiu 2007-ųjų reperiu. Ir štai žiūriu jo pasirodymą, ir netikiu – palauk, juk čia mano muzika. Žinoma, kreipiausi dėl autorinių teisių pažeidimo. Baigėsi man labai naudingai.
– Ilgus metus jums tenka kovoti su „Anathema“ šešėliu – visų pirma, dėl buvusio jų nario Duncano Pattersono. Ar kartais pagalvojate, kad viskas būtų paprasčiau, jeigu jis nebūtų buvęs „Anathema“ narys? O gal tai kaip tik padėjo „Antimatter“ populiarumui?
– Be jokios abejonės – šitas faktas labai padėjo. Aš pats stengiuosi atsiriboti nuo „Anathemos“, nes aš asmeniškai neturiu nieko bendro su jų muzika. Iš tikrųjų erzina skaityti atsiliepimus, kuriuose rašantys apie mano kūrybą žmonės nuolat mini „Anathemą“. Juk tai aš sukūriau muziką. Tačiau apie tai nekalbama – kalbama apie „Anathemą“. Tai vyksta 15 metų, ir net jau nebežinau, ką tai reiškia. Šie vaikinai yra labai geri mano draugai, aš juos pažįstu nuo tada, kai mums buvo 16 metų. Tikrai neturiu nieko prieš grupę – tiesiog nepatinka, kad mano muzika nustumiama į šalį, kai kalbama apie mano paties kūrybą. Vieną dieną imsiu ir liausiuosi su jumis, žurnalistai, kalbėti (juokiasi).
Muzika mane pastato į tinkamą vietą. Atsiduriu tokioje būsenoje, kad jau net nekreipiu dėmesio, kokias natas groju – tiesiog bandau ištransliuoti per muzikos instrumentus tai, ką jaučiu
– Koks jūsų kūrybos procesas? Kas ateina pirmiau – melodija ar žodžiai?
– Visų pirma – muzika. Ji gimsta, kai laisvu laiku groju gitara arba klavišiniais. Jeigu būnu namuose, ir dėl kokių nors priežasčių jaučiu stresą, pyktį – grojimas man padeda. Muzika mane pastato į tinkamą vietą. Atsiduriu tokioje būsenoje, kad jau net nekreipiu dėmesio, kokias natas groju – tiesiog bandau ištransliuoti per muzikos instrumentus tai, ką jaučiu.
Aš per daug galvoju. Ir per greitai galvoju. Taip susikuriu savo galvoje begales problemų, o tuomet dainų žodžiai man padeda jas įveikti. Tačiau visų pirma gimsta melodija, o tuomet – žodžiai.
– Naujausiame savo albume daug kalbate apie pritapimą, susitaikymą, apie pasidavimą dominuojančiai grupei. Ar pasidavimas kitų įtakai – nuodai kūrybiškumui?
– Žinoma, be jokios abejonės. Tačiau albume aš daugiau kalbu apie socialinį prisitaikymą, ne kūrybinį. Albumas yra apie tai, kaip žmonės sutinka pakeisti savo asmenybę, savo požiūrį ir etikos normas, kad prisitaikytų prie dominuojančios grupės vien tam, kad nesijaustų atstumti. Tai – apie žmonių pasiryžimą parduoti savo unikalumą tam, kad pritaptų. Iškyla problema, jeigu ta dominuojanti grupė nėra gera, nėra teigiama – kai žmonės atsisako savo moralinių įsitikinimų, kad prisijungtų prie tų, kurie išvis jų neturi.
Šios mintys kilo stebint gyvenimą Liverpulyje. Jaunimas nebekreipia dėmesio į išsilavinimą, jiems neįdomu aukštesni dalykai. Dominuojanti grupė miesto gatvėse yra taip vadinami „hoodies“ – vaikinai su treningais, užsimaukšlinę gobtuvus. Jie būriuojasi gatvėse, bando įbauginti žmones, ieško problemų ir muštynių. Įsivaizduokit – vaikinas eina gatve, ir staiga prieš jį pasirodo 10 šitų tipų, kurie slepia veidus po gobtuvais. Aišku, kad jis persigąsta. Tam, kad taip daugiau nepasijustų, jis stengsis pritapti – ieškoti būdų, kaip pačiam patekti į šią grupę. Štai kas vyksta Liverpulyje.
– Ar panašus spaudimas pritapti egzistuoja ir muzikoje?
– Žinoma. Jeigu atsiranda sėkminga muzikos grupė, netrukus pradės dygti jos klonų visame pasaulyje – visi bando suvienodėti.
– Ar pats jaučiate tokį spaudimą?
Kai buvau vaikis, tokia buvo mūsų pop muziką – tamsi, kūrybinga, aštri
– Iš aplinkinių – ne. Gal tiesiog nekreipiu dėmesio. Tačiau jaučiu spaudimą į savo kuriamą muziką sujungti visus muzikos tipus, kuriuos girdėjau per savo gyvenimą ir kuriais mėgavausi. Pats susikuriu šį spaudimą. Kai įrašai vienaip skambantį albumą, tuomet nesinori grįžti prie tokios pačios muzikos ir vėl. Po „Leaving Eden“ albumo mėginau įrašinėti keletą dainų, tačiau pamačiau, kad jos skambėjo visai kaip „Leaving Eden“. Net negalėjau pabaigti tų dainų – privalėjau viską atidėti į šalį.
Tuomet suradau įkvėpimą kitur – senojoje new wave muzikoje, pavyzdžiui „Ultravox“, Gary Numan, „Depeche Mode“. Kai buvau vaikis, tokia buvo mūsų pop muziką – tamsi, kūrybinga, aštri. Prisiminus ją nuėjau į „Ultravox“ koncertą. Keturi vyrukai, kuriems beveik 60 metų visiškai mane pribloškė. Tą vakarą supratau, kad tai yra būtent tai, ko aš noriu ir savo muzikoje.
Nesupraskit klaidingai – nemėginu pamėgdžioti. Tačiau yra puikus jausmas bandyti į savo muziką įjungti 30 metų senumo garsus, kurie šiandien jau nėra populiarūs.
– Kalbant apie tai, kas šiandien populiaru. Ką klausote iš dabartinių grupių?
– Nieko. Nenoriu nuskambėti arogantiškai, bet man visiškai nepatinka šiuolaikinė muzika. Ji netikra, skamba dirbtinai... Jos beklausant atrodo, kad kažkas ne taip. Man muzika baigėsi tuomet, kai Kurtas Cobainas paleido kulką sau į galvą. Nieko įdomaus muzikoje nėra įvykę kelis dešimtmečius.
– Vargiai kas galėtų pavadinti jūsų muziką linksma – ji dažnai persunkta skausmu ir liūdesiu. Ar kada mėginote sukurti linksmesnių dainų? Juk ne kartą esate sakęs, kad dievinate „The Beatles“?
– Kas iš Liverpulio jų nedievina? Tai – tavo kraujyje. Privaloma juos mėgti, nes kitaip išveja iš miesto (kvatoja).
Man dabar 38-eri. Kai man buvo 5-6 metai, mano tėvai buvo jauni ir stebėjo šį milžinišką kultūrinį fenomeną, kuris yra „The Beatles“. Visai mano tėvų kartai jie padarė neįtikėtiną poveikį, ir tai persidavė kitai kartai.
– Gerai, tad linksmos muzikos nekursite. Ar manote, kad net ir tamsi muzika gali būti pakelianti dvasią, suteikianti vilties?
– Kai buvau vaikas, būtent tai ir jaučiau. „Ultravox“ buvo pirmoji mano didelė grupė. Jie buvo tamsaus synth pop atstovai, ir tai mane užkabino. „Ultravox“ buvo pirmoji MANO muzika. Vaikystėje daug klausiau savo tėvų įrašų, o „Ultravox“ buvo pirmoji grupė, kurią pats atradau. Jų muzika yra neįtikėtinai tamsi ir liūdna, bet būtent tai mane ir patraukė prie jų.
– Ankstesniuose albumuose dainuodavote apie asmenines žmogaus problemas. Naujausiame asmeninės bėdos užleidžia vietą socialiniams klausimams, visuomenės problemoms. Ar toks buvo išankstinis tikslas – išplėsti savo dainų tematiką?
– Po „Leaving Eden“ nusprendžiau, kad reikia baigti skųstis apie asmenines bėdas ir apie tai, kaip žmonės yra mane apgavę. Norėjau pereiti prie socialinių aspektų, juos labiau panagrinėti. Tačiau kitas albumas vėl bus kitoks – jame bus kalbama apie konkrečius žmones, kurie yra mane išdavę. Tai bus tarsi vakarėlis, kuriame aš esu priverstas sėdėti prie stalo su šiais žmonėmis.
– Jau galvojate apie naują albumą?
– Visos dainos jau beveik parašytos. Jau seniau turėjau dvi idėjas – socialinių problemų ir šios vakarienės. Nežinojau, kurį albumą pirmiau įrašinėti, bet pasirinkau visuomenės problemas, taip ir gimė „Fear of a Unique Identity“.
– Pakalbėkime apie visuomenę – susidaro įspūdis, kad nebeturite jokios vilties dėl žmonijos progreso. Dainuojate, kad visuomenėje vyksta nuolatinė beprasmiška tarpusavio kova, o apie žmones – „it's not the way they change, but how they stay the same“ (liet. „ne apie tai, kaip jie keičiasi, o kaip jie išlieka tokie patys“). Negi tikrai taip viskas beviltiška?
Kartą girdėjau vieno muzikanto frazę, kurią kasdien prisimenu – „Dabar aš padainuosiu dainą, ir ji turės tūkstantį skirtingų reikšmių“. Net nedrįsčiau griauti žmonėms jų įvaizdžio, aiškindamas, kaip jie turi ją suprasti
– Nesijaučiu kompetentingas kalbėti apie tai. Tokiuose filosofiniuose dalykuose nieko negali pasakyti užtikrintai. Jeigu aš pasakysiu vienaip, garantuoju, kad atsiras dar 10 žmonių, kurie sakys, kad viskas vyksta atvirkščiai, ir kiekvienas pateiks savo požiūrį. Vengiu apibendrinimų. Kai kūriau savo paskutinį albumą, taip – jame apibendrinau tam tikras žmonių grupes – jų elgesį, jų požiūrį. Tačiau jaučiau galįs tą daryti, nes ilgus metus stebėjau Liverpulio miesto gyvenimą, analizavau socialines grupes, tyrinėjau jaunimo elgesį. Todėl galiu kalbėti apie juos, bet ne apie visą visuomenę – tikriausiai nuskambėčiau kaip idiotas.
– Viena iš labiausiai įstrigusių dainų naujausiame jūsų albume man buvo „Here Come The Men“. Ją galima suprasti dvejopai – ir kaip apie fizinę grėsmę, ir kaip apie psichologinius karus mūsų visuomenėje – cenzūrą, diskriminaciją, propagandą.
– Labai įdomu – tokios interpretacijos dar negirdėjau. O girdėjau visko apie šitą dainą – net ir tai, kad ji yra apie gėjus.
Mane žavi, kad kiekvienas klausytojas gali pasiimti iš dainos tai, kas jam artima. Kartą girdėjau vieno muzikanto frazę, kurią kasdien prisimenu – „Dabar aš padainuosiu dainą, ir ji turės tūkstantį skirtingų reikšmių“. Net nedrįsčiau griauti žmonėms jų įvaizdžio, aiškindamas, kaip jie turi ją suprasti. Jeigu jie beklausydami susikuria kažkokį paveikslą, žodžiai priverčia juos giliau pamąstyti, tuomet aš savo darbą atlikau gerai.
– Tai visgi – apie ką „Here Come The Men“?
– Apie mačo vyrus. Apie spaudimą vyrams būti itin vyriškais – paklusti begalei klišių ir standartų, koks vyras tarsi turėtų iš tikrųjų būti. Rankos turi būti tokios raumeningos, kad negalėtų prisiglausti prie šonų, tikras vyras negali net šypsotis, nes tai ne vyriška.
– Taigi čia visai ne politinė daina? Ar stengiatės išvengti politikos savo muzikoje?
– Ši – ne. Tačiau nebandau pabėgti nuo politinių dalykų. Jeigu turiu ką pasakyti, aš tai ir pasakysiu, tačiau turiu turėti tvirtą nuomonę, kad ją išdrįsčiau viešai dėstyti – ypač apie tokius prieštaringus dalykus kaip politika. Pavyzdžiui, „Freak Show“ yra politinė daina, taip pat ir „A Place in The Sun“.
Niekas nepasikeitė pasaulyje – galingieji pasiima tai, ko nori. Tai, kaip elgiasi Rusija, turėtų būti nepriimtina pasaulyje. Labai paprasta.
– Ar sekate politinius įvykius, kai vykstate į turą?
– Stengiuosi, bet ne visada pavyksta. Pavyzdžiui, prieš kelias savaites turėjau koncentruotą kursą apie Ukrainą – nespėjau sekti įvykių, o nenorėjau likti nesuprantantis, kas ten vyksta.
– Vakaruose dažnai žmonės kitaip vertina įvykius Ukrainoje nei mes, rytų europiečiai. Kaip jūs matote situaciją Ukrainoje?
– Niekas nesikeičia, pasaulyje niekas nesikeičia. Esu studijavęs apie problemas Airijoje – kai šiaurinė Airijos dalis norėjo likti Jungtinėje Karalystėje, o dalis gyventojų, kurie gyvena prie pat sienos su Airija, norėjo prisijungti prie Airijos. Buvo chaosas, vyko skerdynės.
Niekas nepasikeitė pasaulyje – galingieji pasiima tai, ko nori. Tai, kaip elgiasi Rusija, turėtų būti nepriimtina pasaulyje. Labai paprasta.
******
Grupė „Antimatter“ iš Jungtinės Karalystės yra ilgamečio nario ir vieno geriausių šių dienų roko vokalisto Micko Mosso projektas, žinomas daugeliui instrumentinės muzikos klausytojų. Grupė muzikuoja nuo 1997 m., o komandos pradžia tapo buvęs grupės „Anathema“ bosistas bei dainų autorius Duncanas Pattersonas ir Mickas Mossas.
Drauge su D.Pattersonu M. Mossas įrašė tris albumus – „Saviour“, „Lights Out“ ir „Planetary Confinement“ – tačiau vėliau D.Pattersonas grupę paliko. Grupės lyderis Mickas tęsė darbus studijoje, ir šio turo, kurio metu aplankė ir Vilnių, branduolys – „Leaving Eden“ – buvo išleistas 2007 m. birželį. 2012 m. buvo išleistas albumas „Fear Of A Unique Identity“, įkvėptas new wave.
