Pastarąjį dešimtmetį viena ryškiausių Lietuvos alternatyvios muzikos tendencijų buvo angliški tekstai. Grupių iki šiol nepaliaujamai klausinėjama: kodėl nedainuojate lietuviškai? Vadinasi, anglų kalba, kad ir kaip plačiai paplitusi mūsų kasdienybėje, muzikoje nelaikoma natūraliu pasirinkimu. Lietuviškai dainuojanti grupė iškart sulaukia papildomo dėmesio ir pagarbos, kaip pasirinkusi sunkesnį kelią.
Iš tikrųjų anglų kalba dažnai veikia kaip savotiška priedanga: ne veltui tekstų autoriai sako, kad ja rašyti lengviau. Lengviau, nes dauguma užaugo su angliška muzika. Bet lengviau ir dėl to, kad klausytojas į tekstą užsienio kalba kreipia daug mažiau dėmesio: angliška leksika ir šabloninės frazės dainose skamba natūraliai ir atpažįstamai. Priešingai nei dainuojant lietuviškai, kai vokalistas pasijunta beveik nuogas, o ir klausytojui žodžiai bado ausis.
Ne vienas muzikantas yra teigęs, kad lietuvių kalba dainavimui netinka. Tačiau kitų sričių atstovams dažnai atrodo, kad lietuvių kalba tik dainavimui ir tetinkama. Galbūt tiksliau sakyti, kad lietuvių kalba yra neįprasta rokui, nėra įpročio, trūksta sektinų pavyzdžių.
Parašyti lietuvišką tekstą popmuzikos dainai kažkodėl neatrodo itin sudėtinga: lyrika, romantika, banalybės skamba visiškai natūraliai. Kita vertus, nieko itin nejaudina ir angliškai dainuojantys popatlikėjai – tekstas popmuzikoje apskritai mažiau svarbus.
Tačiau iš alternatyvios muzikos reikalaujama daugiau. Tai autorinė, konkrečią asmenybę atskleidžianti kūryba, iš kurios norisi atvirumo, nuoširdumo, individualumo. Šių savybių naujosioms alternatyvios scenos grupėms vis dar trūksta, tačiau pastaruoju metu atsiranda įvairesnių tekstinių strategijų ir originalių pavyzdžių, kurie keičia esamas tradicijas ir diktuoja naujas.
Angliškas standartas
Tokioms grupėms kaip „Colours of Bubbles“ ar „Deeper Upper“ anglų kalba buvo lyg ir savaime suprantamas pasirinkimas, kadangi šios grupės atvirai sekė užsienio pavyzdžiais.
Pernai išleistuose jų albumuose visos dainos taip pat anglų kalba. Dainų pavadinimams pasirenkami muzikoje nuolat vartojami žodžiai bei frazės: „Secrets“ (paslaptys), „Scream“ (riksmas), „Storm“ (audra), „Signs“ (ženklai), „No Regrets“ (be apgailestavimo), „The Edge Of The World“ (pasaulio kraštas), „Wall of Death“ (mirties siena).
Nepaisant to, jog gyvena ir kuria sostinėje, gamtinė erdvė vis dar dominuoja daugumos dabartinių grupių tekstuose. Dažniausiai tai tipinis lyrinis peizažas (saulė, lietus, pieva, miškas), todėl įdomu, kad „Colours of Bubbles“ ir „Deeper Upper“, atstovaudami vakarietiškajam indie rokui, gamtą labiau mato kaip grėsmingą: aš akmeninis / vienas trupu ir skilinėju / susilieju su sūria jūra / pakylu suskaičiavęs iki trijų („DU“); šitoj audroj mes tik smėlio smiltys / putoja ledinis vanduo / vandenyno palmės mūsų neišleis / pušų ir beržų viršūnės dega raudonai / nedaug ką liko prarasti, mes jau pasmerkti („CoB“). Abi grupės naudoja vandenyno įvaizdį, kuris, kaip ir, tarkim, dykuma, lietuviui yra pažįstamas labai menkai – pasiskolintas iš britų ar amerikiečių.
Be audros, kelionės motyvų, abiem grupėms svarbios ir kitos romantinės lyrikos temos: bėgantis laikas, meilė, lemtis. Romantizmo estetikai būdingos ir kategoriškos priešpriešos (visa, ką gero ir blogo esu padaręs, / atsuk iš naujo / juodai baltais stop kadrais – „DU“) bei tokie palyginimai: gyvenimas prasideda šviesoje, bet tu bėgi tamsoje („DU“); ašaros mano akyse blykčioja lyg deimantai („CoB“).
Abiem grupėms bendra nuovargio, liūdesio ir drauge veržimosi į priekį, naujos pradžios tema (kas nors mane nušaukit / nes nebegaliu daugiau – „CoB“; ateitis šviesi kaip žvaigždės naktyje – „DU“). Dainose girdima panaši žinutė: nebijok, būk stiprus, stovėk tiesiai. Dar viena ryški tema, kuri būdinga ir kitų čia aptariamų grupių dainoms – buvimas savimi ir veidmainystė (nusivalyk blizgučius, tai ne tu – „DU“; iliuzijos išsisklaidys prieš aušrą / ryt pasakysiu tiesą – „CoB“).
Teksto atžvilgiu geriausia „Deeper Upper“ daina laikyčiau „Shivers“ (drebulys), kurioje abstrakti būsena išreikšta konkrečiu ir originaliu vaizdu: Mano kambarys – vandenynas / be langų, be durų / tarp plūduriuojančių kėdžių / nėra lovos miegui / galūnės akmenėja / rykliai nukanda pėdas. „Colours of Bubbles“ yra išskirtiniai dėl šiurpaus kūniškumo (venos, degantys plaukai, mirusi mergina) ir tamsių, net metalo muzikai artimų simbolių (gyvatė, požemiai, demonai, kalėjimas), taip pat – dėl keleto krikščioniškų motyvų (Šventas Gralis, pragaro uolos).
Dainuojamosios poezijos pinklės
Dainuojamosios poezijos reputacija Lietuvoje yra dviprasmiška. Alternatyvioje scenoje į bardus žiūrima su nemenka pašaipa. Rašant tekstus kartais, rodos, net bijoma „nuslysti“ į dainuojamąją poeziją – neva parašyti pernelyg poetiškai, nekietai.
Bardų tradicija yra savotiškai susipynusi ir su rusišku roku, kuriame tekstui taip pat skiriamas kone pagrindinis vaidmuo (Lietuvoje šiai tradicijai atstovauja ilgaamžė grupė „Siela“).
Dabartinėje alternatyvioje scenoje tekstas labai retai stelbia muziką, bet porą pavyzdžių visgi yra. Grupė „The Station“ priklausytų minėtajai „Sielos“ ir rusiško roko tradicijai, o „Solo ansamblis“ būtų arčiau dainuojamosios poezijos, nuo kurios savo karjerą ir pradėjo.
Šių grupių dainų tekstus sudaro 10 ir daugiau skirtingų posmelių. Tekstai, žinoma, vien lietuviški, dainose gausu tarptautinių, sunkiai išdainuojamų žodžių: radiacija, dezertyras, monochrominis, penktadieninis („St.)“; kvadrate šešėliuojantis siluetas, spiralinis ciferblatas, reinkarnacija, lengvabūdiškai („SA“).
Abi šios grupės laikosi miesto erdvėje, tiesiogiai skiria jai tekstus („Solo ansamblio“ daina „Miestas ant kalno“, „The Station“ visas albumas vadinasi „Išsišakojančių takelių miestas“). Gamtos čia beveik nėra – nebent sukultūrinta arba veikianti kaip „savaitgalinis“ ištrūkimas iš miesto.
Atsisakius kaimiško peizažo, atsiranda daugiau detalių, atpažįstamų miesto atributų. „The Station“ dainų veiksmas vyksta konkrečioje erdvėje su apčiuopiamais daiktais (lėktuvas, benzinas, neonas, baras, tekila, kava), dabarties ženklais: Kontrolė ateina įvairiausiomis formomis / Nikotinas, alus, kalėjimas ir maratonai. „Solo ansamblio“ tekstai – painesni, metaforiškesni, tačiau detalės taip pat kuria atpažįstamą atmosferą: Gatvėje išbertos stiklo drožlės / Aukštakulniais subadytos svarbios galvos.
Abi grupės apdainuoja naktį, bet, palyginti su „Colours of Bubbles“ ar „Deeper Upper“, tai ne žvaigždėta gamtos tyla ir vienatvės tamsa, bet – svaigulys ir vakarėlis: šok su manim / taip vaikiškai, kaip moka tik girti / šok su manim / ir niekas mūsų kalbinti nedrįs („St.“); juoda juoda juoda juoda naktis / blizgančius aštrius kampus šėšėliais uždangstys, / mane tikruoju veidu papuoš / lieps man šokti šokti šokti šokti („SA“).
„The Station“ tekstai išskirtiniai ne tik dėl miestietiškumo, bet ir dėl vientisos tematikos – tai bendri vienos kartos bruožai, įvykiai (Tavo mylėta žvaigždė nusišovė / Raštelis liko), savo amžiaus, švaistomo laiko apmąstymai (Kodėl aš viską per anksti pradėjau / Ar tai reiškia, kad viskas baigsis greičiau). „Solo ansamblis“ pasižymi originaliomis raktinėmis frazėmis (vienas vienas pasauly aš vienas / sterilus išvalytas vidaus mano kiemas) ir kitokiais tekstiniais netikėtumais (Miestas ant kalno, ne kalnas ant miesto / Sminga į žemę kaip virbas į mėsą).
Savos kalbos paieškos
Nusprendus dainuoti lietuviškai, kalbėjimo būdą belieka pačiam ir susikurti. Andriaus Mamontovo pavyzdys iki šiol smarkiai veikia jaunus kūrėjus, tačiau daugumai iš „mamontoviškų“ žodžių išeina gerokai banalesni dalykai. Keista, kad retas muzikantas ryžtasi rašyti asmeniškai ir atvirai apie save – pasakoti savais žodžiais. Abstrakčiuose, universalias jausenas perteikiančiuose tekstuose kalbama lyg ir apie viską, bet drauge apie nieką, prisidengiant klišėmis, metaforomis, atsitolinant nuo klausytojo.
Asmeninės kalbos paieškos matyti grupės „ba.“ kūryboje (tik lietuvių kalba). Jau vien iš naujausio albumo „Garsiai mąstau“ (pavadinime iškart užsimenama apie tiesioginę raišką, sąmonės srautą, atvirumą) kūrinių pavadinimų nesunku atspėti, kieno tai dainos: du žodžiai sujungti į vieną („Saulėsužtemimas“ – pabrėžiamas procesas), žodžiai perskiriami pasviruoju brūkšniu („Sapne / Patalpoje“, „Kūną Palikai / Atsibudai“ – pabrėžiami etapai, pokytis), atsiranda slaptas kodas („L2“) ir net kėlimas kvadratu („Vaikai²“).
Ir pačiuose dainų tekstuose yra kodų, nuorodų, kurių klausytojui nesistengiama išaiškinti, paliekant erdvės interpretacijai ir paslaptingumo pojūtį (buvau čia anksčiau, / bet dar ne taip kaip šiandien, / kur mano zona, / nes pasimetęs vis tiek / diskomforto tamsa, / kaip elgtis kasdien, / nesigailėti dabar / mano tikslas nakties). Priešingai nei anksčiau aptartų grupių, „ba.“ sintaksė akivaizdžiai netaisyklinga (žiūrėjo kreivai / gyvenimo patirtim nustebo, / nes galvojo, kad vaikas aš). Tekstuose gausu veiksmažodžių (taigi – dinamikos, o ne aprašinėjimo), o tai yra nebūdinga ne tik lietuviškiems dainų tekstams, bet ir apskritai lietuvių poezijai.
Pastarajame albume dominuoja augimo, brendimo temos (melavai, / vaidinai, / išgyvenai tai, ko nepatyręs dar buvai, / keitės laikai, / pradėjo slinkti plaukai / ir tik tada supratai, / sau netiesą sakei, visus apgavai, galiausiai vienas likai, kūną palikai). Gausu žalojamo kūno motyvų (peilis, einantis išilgai ranka, aukščiausio laipsnio nudegimas, lūžtančios kojos). Tarp kitų grupių „ba.“ išsiskiria ir geismo, seksualumo motyvais bei labiau kasdieniška kalba (pasitaiko ir keiksmažodžių).
Antitekstai
Dar vienas variantas ieškantiems individualios kalbos – absurdo lyrika. Dabartinėje alternatyvioje scenoje jai atstovauja grupė „Arklio galia“, įkvėpimo kadaise pasisėmusi iš klasikų: „Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu.“
„Arklio galios“ tekstus (visi jie lietuviški) galima laikyti dainuojamosios poezijos parodija ar apskritai antitekstais. Jie pasižymi būtent tuo, ko paprastai trūksta lietuvių grupėms. Jei dauguma remiasi visuotinai atpažįstamais simboliais, ši grupė dainuoja apie savo pačių draugus, naudoja gausybę tikrinių vardų ir pavadinimų (unikalus atvejis): Aš nueisiu Vilniuj į „Mint Vinetu“ knygyną, / Ten dirba čiūvas, panašus į Bobą Dilaną, jo šuo ir mano buvusi mergina.
Tekstai nerimuojami. Gausu žargono ir šnekamosios kalbos: Užsisakai viską, ką matai, iš gėrimų meniu ir tavo draugai sako: / „Davai, davai, Žilvinai, davai, bus geras!“
Žinoma, humoras ir ironija kitoms grupėms ir žanrams nebūtinai tiktų, tačiau iš tokio kraštutinio pavyzdžio galima pasimokyti išraiškos laisvės bei originalumo.
Vis tik dabartinei alternatyvios muzikos lyrikai visiškai svetimas humoras ir ironija. Labai mažai konkrečių dabarties aktualijų, vardų, pavadinimų, kasdienybės ženklų. Stengiamasi dainuoti sudėtingomis temomis, vengiama paprastų ir kasdienių. Lygiai taip pat vengiama ir paprastos raiškos – pirmenybė teikiama poetinėms metaforoms, o ne tiesmukumui. Nors apie meilę dainuojama daug, tačiau beveik visiškai nėra seksualumo. Dvasingumas smarkiai stelbia kasdieniškumą.
Vis dar nėra daug tokių dainų tekstų, iš kurių lengvai atpažintum juos sukūrusią grupę. Tačiau kylant muzikos kokybei turėtų gerėti, įvairėti ir tekstai.
