Taigi, ar galėjo centrinėje Vokietijoje kūręs Johannas Sebastianas Bachas (1685–1750) žinoti šiaurės Vokietijoje gyvenusio Heinricho Scheidemanno (apie 1596–1663) muziką ir semtis iš jos įkvėpimo? Jeigu taip, tai kokiuose vargonų kūriniuose ši įtaka yra aiškiausiai matoma? Jei jūs norite sužinoti, ką aš manau šiuo klausimu, skaitykite toliau.
Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia pažvelgti į Bacho ankstyvuosius kūrybos metus.
Kadangi Bachas dar vaikystėje neteko tėvų, jį užaugino ir muzikos mokė vyresnysis brolis Johannas Christophas. Broliai gyveno Liuneburge netoli nuo Hamburgo esančiame miestelyje, kuriame jaunasis Bachas, kaip manoma, mokėsi pas Liuneburgo Šv. Jono bažnyčios vargonininką ir garsų kompozitorių Georgą Biomą.
Jau tais laikais Hamburgas buvo didžiulis motropolis, todėl nekyla jokių abejonių, kad Bachui iš tikrųjų labai rūpėjo nukeliauti į miestą, apie kurio vargonų kultūrą jau tada sklido legendos.
Yra žinoma, kad Bachas Hamburge buvo mažiausiai du kartus – 1701-aisiais ir 1722-aisiais metais (kitų apsilankymų datos nežinomos). Abu kartus jis lankėsi pas to meto žymiausią Hamburgo vargonininką, kompozitorių ir improvizuotoją Johanną Adamą Reinckeną. Antrosios išvykos metu jis taip pat dalyvavo atrankoje į prestižinį Šv. Jokūbo bažnyčios vargonininko postą.
Bachas pirmą kartą išgirdo, kaip Reinckenas improvizavo choralinę fantaziją, paremtą garsiąja šiaurės Vokietijos tradicija. Kūrinys, žinant Reinckeno kūrybą, greičiausiai pasižymėjo aido efektais, sudėtingomis kontrapunktinių gudrybėmis ir spalvingu registro panaudojimu.
Grįžęs namo į Liuneburgą, o vėliau ir Arnštate, Bachas pradėjo vargonams adaptuoti kai kuriuos Reinckeno kūrinius, bei kurti savuosius, pagrįstus šiaurės Vokietijos stiliumi. Prie to prisidėjo ir Dietericho Buxtehudės iš Liubeko, pas kurį Bachas praleido daugiau, kaip 4 mėnesius 1706-ųjų metų žiemą, įtaka.
Pirmiausia į galvą ateina šie šiaurės Vokietijos stiliumi parašyti Bacho kūriniai: Tokata ir fuga d-moll, Tokata (Praeludium) e-dur, Pasakalija c-moll, ir daugelis kitų.
Antrajį kartą Bachas pamatė Reinckeną likus tik metams iki šio mirties – 1722-aisiais. Tąkart Bachas, jau subrendęs meistras, improvizavo ilgą choralinę fantaziją „An Wasserflussen Babylon“ (Prie Babilono upės) – galbūt kaip aliuziją į paties Reinckeno 25 minučių trukmės kūrinį tuo pačiu pavadinimu.
Tuomet senasis Reinckenas pasakė Bachui tokį komplimentą: „Maniau, kad šis menas jau miręs, bet dabar matau, kad jis gyvena tavyje.“ Reinckenas tikriausiai omenyje turėjo choralinės fantazijos improvizavimo būdą, kuris buvo žinomas šiaurės Vokietijoje XVII amžiuje.
Jums turbūt kyla klausimas, ką bendro turi Bachas, Reinckenas ir Scheidemannas, kurio įtaka Bachui ir yra pagrindinė šio straipsnio tema?
Čia reikėtų prisiminti, kad legendinio Jano Pieterszoono Sweelincko mokinys Heinrichas Scheidemannas buvo Reinckeno mokytojas. Tai viską ir paaiškina.
Jeigu Bachas mokėsi iš Reinckeno, o šis – iš Scheidemanno, galima manyti, kad Scheidemanno kūryba, nors ir netiesiogiai, veikė Bachą. Juk jis Hamburgo bažnyčiose tikrai galėjo išgirsti ne vieną didžiausio to laikotarpio meistro kūrinį.
Įmanoma, kad lankydamasis pas Reinckeną, Bachas gavo priėjimą prie Scheidemanno rankraščių, o gal net ir Sweelincko kūrinių kopijų. Reikia nepamiršti, kad tais laikais natos buvo platinamos iš rankų į rankas, ir vargonininkai, norėdami patys groti kokį nors kūrinį, turėjo patys rankomis jį nusikopijuoti ar į pagalbą pasitelkti mokinius (juk kopijavimo aparatų tuo metu dar nebuvo).
Beje, pats kopijavimo ranka veiksmas buvo vienas iš pagrindinių mokymosi būdų tuo metu (Exempla Classica) – lėtai perrašydamas žmogus galėjo iš arti pažinti visą kūrinio struktūrą ir jo muzikinę kalbą.
Jeigu nebandėte ranka perrašyti kokio nors teksto (arba kūrinio) – pabandykite – galbūt pajausite tokius įspūdžius, kokius patyrė Sweelinckas, Scheidemannas, Reinckennas, Buxtehudė, Bachas ir daugelis kitų praeities meistrų, kurie ir šiandien mums rodo kelią.
Jei jus domina Heinricho Scheidemanno kūryba galite paklausyti koncerto iš ciklo „Septyni vargonų muzikos šimtmečiai“, kuriame jo kūriniai atliekami didžiausiais Lietuvoje esančiais vargonais.
O gal jūs norėtumėte pabuvoti vargonų viduje tarp tūkstančių skirtingų dydžių vamzdelių? Tai galite padaryti atsisiuntę dr. Vido Pinkevičiaus nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus.
