Tačiau kad ir apie ką kitą mintyse būčiau ėmęs dėlioti šeštadienio apžvalgą, pasijusdavau kvailai. Lyg artimasis, per šermenis su nejaukia šypsenėle bandantis kalbėti apie politiką, orą, automobilius.
Rašau tuo metu, kai pasaulis jau atsiduso, paskelbė tūkstančius in memoriam, išsidalino sielvartu socialiniuose tinkluose ir grįžo prie įprastų darbų. Toliau seimeliai, prezidentukai. Sic transit gloria mundi. O aš klausydamasis „Himno“ galvoju, ar žinau bent kelis Bacho laikų politikus, ar išvardinčiau tos svajonių šalies prezidentus, kurie Cohenui gyvam esant keitėsi 14 kartų? Ir tada ateina aiškus suvokimas to, kas laikina, bet atrodo be galo svarbu, ir to, kas amžina, bet atrodo keli akordai, smėlio pilnas balsas ir lėti, neaiškūs žodžiai.
Viduramžių vokiečių teologas, filosofas ir krikščionių mistikas Meisteris Eckhartas yra rašęs, jog pragare dega ne žmogus ir ne jo siela, bet ta dalis, kurios nenori paleisti išeidamas – prisiminimai, prisirišimai. Jie visi be gailesčio sudeginami. Ir ne tam, kad tave kažkas nubaustų, bet tam, kad išlaisvintų. Jei laikaisi ir nenori atsikabinti – pamatysi velnius, plėšančius į skutelius tavo gyvenimą. Jei esi pasiruošęs, ramus, tada tie velniai bus angelai, ištiesiantys tau ranką.
Leonardas Cohenas išėjo pasiruošęs ir ramus. Kaip jau esu rašęs po paskutinio jo albumo „You Want it Darker“ pasirodymo, kai kuriuos dalykus praktikuojantiems žmonėms tiesiog yra leista žinoti, kada laikas atsisveikinti. Kai kurios religijos, o tiksliau, kai kurios dvasinės praktikos nuo pradžios iki galo remiasi visa apimančiu pasiruošimu mirti. Kitaip tariant, atsirišimu. Jokia paslaptis, kad Cohenui šios praktikos buvo žinomos, savos. Joms jis paskyrė didelę gyvenimo dalį, nematė jų prieštarų su abraomiškosiomis religijomis. Tiesą sakant, iki pat paskutinių dienų laikė save „giliu judaistu“, bekompromisiu sionistu.
Žema ir aukšta, viršūnės ir gelmės, purvina ir skaidru, nuodėminga ir dieviška Coheno kūryboje visada yra čia pat, šalia, kartu.
Užtenka prisiminti jo knygų pavadinimus – „Book of Mercy“, „Book of Longing“. Kažkada paklaustas, ar jos pretenduoja į psalmynus, Cohenas atsakė, jog tiesiog jaučiasi rašąs liturginę poeziją, kuri dažnai virsta dainomis. Daugybė kūrinių, kad ir „Who By Fire“, „Hallelujah“, yra tiesiog prikimšti biblinių intertekstų, nuorodų. Pastaroji apskritai yra reto sudėtingumo daina – ten ir Samsonas su Dalila, ir Teisėjų knyga, ir Karalius Dovydas su Batšeba, ir erotiniai motyvai, ir tekstą atliepianti harmonija. Paprasčiau tariant – tai populiarioje dainoje (įgrūstoje net į tokius filmukus kaip „Šrekas“) meistriškai apdainuota viena esminių žmogaus problemų nuo pačios jo pradžių pradžios: kova tarp kūniškų troškimų bei dvasingumo siekimo. Taip mokėjo tik Cohenas.
Lygiai kaip nuostabiai taikiai Coheno asmenyje be jokių prieštarų sutilpo judėjas ir dzenbudistas (ko dažnai niekaip negali suvokti, priimti nuožmūs krikščionys ortodoksai ir kas absoliučiai nesukelia nereikalingų įtampų dzenbudistams), taip jo kūryboje puikiai derėjo erotika, kartais net gašlumas, patys žemiausi kūniški geiduliai su tyra, cinizmo ir vaidybos neužteršta dievoieška, dvasingumo, išminties (ne tos, feisbukinės) troškimu.
Bet kurio kito lūpose tokios eilutės kaip „tu tenkinai mane oraliniu būdu nepaklotoje lovoje“ (specialiai sunormintas vertimas, originale yra žargonas) skambėtų pasišlykštėtinai, bet genialioje Leonardo baladėje apie vienos nakties romaną su Janis Joplin „Chelsea Hotel #2“ tai skamba taip švelniai ir elegantiškai, lyg apie savo audringą jaunystę pasakotų amžinus įžadus davęs senstelėjęs vienuolis, kadaise netyčia atsidūręs Niujorko bohemos apsuptyje. Žema ir aukšta, viršūnės ir gelmės, purvina ir skaidru, nuodėminga ir dieviška Coheno kūryboje visada yra čia pat, šalia, kartu. Kaip ir šventosiose knygose. Kaip visur.
Cohenas neturėjo iliuzijų. Negalėjai jo pavadinti džiaugsmu ir optimizmu trykštančiu gyvenimo tiesų skleidėju, laimės receptų siūlančiu šarlatanu, Afrikos vaikus guodžiančia roko žvaigžde. Ne. Cohenas buvo radikalus pesimistas, liūdnas kaip lietuviškas lapkritis. Jokių šypsenyčių ir gerų dienelių. Tik sena gera mirtis, tik yrantis kūnas, tik nelaiminga meilė, tik karas, badas, skurdas ir akli geiduliai. Tik lazda užsimojęs meistras. Ir niekas niekada nepasikeis. Cohenas giliai ir aiškiai žinojo, jog vienam išminčiui pasaulyje visada atsiras milijonas kvailių. Maža to, jis buvo gerai įsisąmoninęs to tariamo išorinio pasaulio sąlygiškumą.
Cohenas buvo radikalus pesimistas, liūdnas kaip lietuviškas lapkritis. Jokių šypsenyčių ir gerų dienelių. Tik sena gera mirtis, tik yrantis kūnas, tik nelaiminga meilė, tik karas, badas, skurdas ir akli geiduliai.
Su šypsena ir skvarbiam protui visada būdingu nepakartojamu humoro jausmu jis žaidė pagal tas taisykles, kurios jam buvo siūlomos. Ir priešingai nei dauguma, puikiai suvokė žaidžiąs. Ir tas siaubingas suvokimas nenuvedė jo į savinaiką, kaip dažnai nutinka skvarbiai mąstantiems.
Jo ginklas (kartu ir prieš save patį) buvo elegancija, išmonė, nepriekaištingos manieros (na, kam dar taip tobulai krenta klasikinis kostiumas, gula skrybėlė?) ir tai jį artino labiau prie XIX amžiaus pabaigos, ar XX amžiaus pradžios inteligentų, intelektualų, beveik išnykusios rasės, kuriai kalbos jausmas ir manieros prilygo garbei bei orumui. Už jas buvo galima numirti.
Todėl, matyt, neišvengiamai klysdamas drįstu sakyti, jog su Coheno mirtimi iš hipsteriško ikėjos pasaulio, pilno anoniminių „išminčių“ citatų, rašytojų asmenukių ir onlaininių jogos klubų beveik galutinai išsitrina seni, vos įžiūrimi praėjusio šimtmečio inteligencijos pėdsakai. Ne tos virtuvinės inteligencijos, tų dar aplink apstu. Bet tos, kurią turėdami galvoje tariame: Miloszas, Foucault, tariame: Eco, Borgesas, sakome: Camus, Russelas, Tolkienas (tęskite patys). Taip, pagal savo laikyseną Coheną priskirčiau būtent prie šios paradigmos, ne prie roko žvaigždžių.
Mat jis, kaip retas kuris iš šių laikų poetų, mąstytojų, dainininkų, skverbėsi į pačią dalykų, reiškinių esmę. Į žmogiškosios prigimties esmę. Be kompromisų ir baimės būti juokingas laikais, kai pats žodis „dvasingumas“ jau kelia ironišką šypseną. Nors... Ar kada buvo kitaip?
Genijus visada pilnas paradoksų. Niekada negalėdavau suvokti, kaip tos elegantiškos manieros, trumpuose posmuose meistriškai sutalpinama išmintis, poezija dera su kartais iki skausmo banaliomis čigoniškomis melodijomis, paties pigiausio sintezatoriaus garsais, man visada primindavusiais Rašytojų sąjungos kavinėje vykusius girtus šokius. Bet jis stebuklingai tikdavo net ir ten! Didžiausias Coheno paradoksas ir yra tas, kad jo neįmanoma subanalinti, apšnerkšti, išniekinti, kad ir kur, kad ir koks būdamas jo klausytum! Tai jis nušviesina kiekvieną viešnamį, kiekvieną tarpuvartę paverčia kilnesne vieta. O tai iš esmės religinis poveikis.
Ir aš nežinau kito dainiaus, kurio laikysenos, dainų, eilių, melodijų paprastumas būtų toks didis, o didybė, tokia paprasta.
Pagal savo įtaką jis patenka į tą auksinį dainarašių trejetą (aišku, pats jį sau tokį susigalvojau...), pakeitusį visą XX amžių, o kartu ir muzikos istoriją. Koks nors nykus akademikas čia pridėtų žodį „populiariosios“.
Bobas Dylanas, Leonardas Cohenas ir Davidas Bowie. Šiuolaikinis folkloras terpėje, kuri linkusi vadintis nauja ir išmania, išmintis, giliausia įžvalga terpėje, kuri visada reikalavo tik „pajudint užpakaliuką“, bei vaidmuo, Brechto, Artaud teatras terpėje, kuri visada reikalavo „būti savimi“ pigių girliandų apsuptyje.
Du iš šios man brangiausios trejybės šiemet Aukščiausiasis jau pasikvietė. Abu suspėjo nusilenkti, Cohenas grakščiai nukėlė skrybėlę. Nežinau, už ko laikysiuos, kai ateis trečiojo, to seno bambeklio, kurio, kaip patys matote, manyje dabar lieka daugiausia.
Geros kelionės, bičiuli. Ir ačiū.
