Ne visi dalyviai aklai pasiduoda šiai tendencijai. Pavyzdžiui, kasmet konkurse matome keletą pasirodymų, kurių autoriai tiki, jog sukurti įspūdžiui pakanka atlikėjo(s) ir muzikos. Papildomų priemonių jie nenaudoja arba neiškelia jų į pirmą planą. Kartais tokios dainos pakyla į patį viršų – pavyzdžiui, pastarąjį dešimtmetį „Euroviziją“ laimėję Duncanas Laurence‘as ir Salvadoras Sobralis šou elementams didelio dėmesio neskyrė.
-
Aušra Kaminskaitė. Jauni kūnai, gražūs kūnai, nuogi kūnai, nematyti kūnai – „Naujasis Baltijos šokis“ I dalis
-
Vilniaus poezijos antologijos sudarytojas M.Kvietkauskas: „Vilnius – tai tekstas, teberašomas ir šiandien“
-
Senų filmų restauratorius J.Zagorskas: apie nematomą darbą, didžiausias klaidas ir naktis, praleistas studijoje
Vis dėlto, šių metų finale tokio tipo numerių neturėjome. Arčiausiai „pakanka atlikėjo(s) ir muzikos“ formato buvo Prancūzijos, Estijos ir Italijos pasirodymai. Estės Alikos atlikimą papildė, tiksliau – jam įžangą sukūrė, dirbtinio intelekto valdomas fortepijonas. Vėliau prisėdo groti ji pati, tarsi iliustruodama dainos žodžius: visuomet ateina laikas grįžti į kelią.
O štai į kūrinį susikoncentravusi Prancūzijos atstovė La Zarra užkelta ant itin aukšto pjedestalo, kurį iki pat žemės dengė blizgi suknelė – tai buvo bene įsimintiniausia pasirodymo dalis. Jo pabaigoje virš dainininkės sužibo šviesų lietus. Tai – viena mažiausiai efektų naudojusių šių metų finalininkių.
Be reikalo savo pasirodymą papildomais elementais apkrovė italų atstovas Marco Mengoni. Jis buvo mano šių metų favoritas, o „Due vite“ – vienintelė konkurso daina, kurios galiu klausytis daug ir ilgai.
Deja, susidarė įspūdis, kad puikus atlikėjo pasirodymas Sanremo festivalyje smarkiai nukentėjo „Eurovizijoje“. Gyvo orkestro akompanimentą teko pakeisti įrašu, vietoj juodos odinės striukės nuspręsta apsivilkti iš blizgių akmenėlių suvertą palaidinę (pačiam Mengoniui patinka sąsaja su jo dainoje skambančia eilute „mano marškiniai metaliniai“), o vietoje Italijoje naudotų šviesos spindulių (angl. beam lights), kurių visiškai pakako įspūdžiui papildyti, Liverpulyje integruota Mėnulio projekcija ir žymaus prancūzų menininko Yoanno Bourgeois koncepcija.
Karantino metu LRT žiūrovai galėjo pamatyti pagal šio kūrėjo instaliacijas sukurtą filmą „Didieji vaiduokliai“, kuriame įamžintas tikrasis Mengonio pasirodymui adaptuotos idėjos pavidalas: šokėjai lipa į viršų, krenta žemyn ant batuto, o tada atšokę toliau lipa laiptais. Fiziškai pajusti svaigulio koncepciją lietuviai galėjo ir gyvai – praėjusią vasarą du pasirodymus iš „Didžiųjų vaiduoklių“ serijos pats choreografas su savo kolege atliko Dūmų fabrike, „Naujojo Baltijos šokio“ programoje.
Mėnulio projekcija ir du nuo laiptų krintantys bei atgal kylantys vyrai, kaip ir Mengonio apranga, tiesiogiai iliustravo jo dainos žodžius. Tačiau kamerose šis vaizdas sušmėžuodavo labai retai ir atrodė apskritai nereikalingas. Tad buvo nepaprastai apmaudu matyti iki vienos funkcijos susitraukusią Bourgeois adaptaciją ir visiškai bereikalingas pastangas užpildyti sceną, kuriai būtų pakakę atlikėjo balso. Na, galima juokauti, kad balso visgi nepakako: pabaigoje Mengonis pritrūko kvapo ir išsiskyrė iš visų finalininkų prieš kameras pademonstruodamas, kaip jį išvargino šis atlikimas.
Užtat nei kvapo, nei energijos nepritrūko roko ir metalo elementais pasižyminčios grupės, kurių pasirodymams pasirinkta eilinio koncertinio atlikimo forma. T. y. jie veikiau priminė grupių koncertų ištraukas nei specialiai „Eurovizijai“ parengtus numerius, paprastai sukuriančius trumpą siužetą, mažą pasaulį. Panašiai prieš dvejus metus pasirodė italų grupė „Måneskin“, o šįmet tokį kelią pasirinko Australijos, Slovėnijos ir Vokietijos atstovai. Galima ginčytis dėl Australijos, kurios vokalistas kūrinį pradėjo sėdėdamas mašinoje. Tačiau tai tebuvo įžanga, kuri greitai pasimiršo koncerto siautulyje.
Kita vertus, šiandien masiniuose renginiuose turbūt apskritai neegzistuoja pasirodymai, kuriuose iš tiesų pakanka vien atlikėjo(-ų) ir muzikos. Absoliučiai visuose svarbią įspūdžio dalį kuria šviesų dailininkai, kuriuos „Eurovizijoje“ galima vadinti šviesų choreografais. Jų kūryba tokia efektinga, kad kartais net sunku suprasti, ar vaizdas scenoje kuriamas jų, ar projekcijų autorių. Pavyzdžiui, Portugalijos atstovė Minicat „apšviesta“ taip intensyviai, kad turėjau iš naujo įsijungti įrašą ir prisiminti, ar jame tikrai nebuvo vaizdo projekcijų. Pasirodo, tikrai – jos šou apsiribojo choreografija.
Vaizdo projekcijos, ryškios spalvos ir choreografija yra populiariausios priemonės kurti „Eurovizijos“ pasirodymų šou. Greta Portugalijos, vien šiomis priemonėmis (viena ar keliomis) pasitikėjo šveicaras, lenkė (kurios daina ir pasirodymas spinduliavo Basanavičiaus gatvės vaibą), albanai (jų choreografija įspūdingai apsiribojo rankų judinimu aukštyn ir žemyn, kaip būdinga estrados atlikėjams), čekės, belgas, armėnė, norvegė ir lietuvių deleguota Monika Linkytė. Tai yra trečdalis finalo dalyvių, tačiau tik du iš jų (norvegė ir belgas) pateko tarp aukščiausius rezultatus pasiekusio trečdalio finalininkų.
Ar tai reiškia, kad geriausiai įvertinami ypatingi, išskirtiniai šou? Ne visai. Štai alternatyvesnes dainas ir joms adekvačius pasirodymus parodę Ispanijos ir Serbijos atstovai liko atitinkamai 17-toje ir 24-toje vietose. O specifinio turinio pajautimo ir atvirumo humorui socialiai jautriomis temomis reikalavę kroatai ir austrės liko 13-ti ir 15-tos.
Trys aukščiausius balus pelnę atlikėjai publikai pasiūlė vos daugiau nei įprasta. Net galėtume pajuokauti, kad šįmet didžiausius balus susišlavė kubai ir stačiakampiai. Laimėtojos Loreen daina „Tatoo“ įrodė, kad standartai nekinta jau daugiau nei dešimtmetį – kūrinio melodija ir įtampos dramaturgija beveik citavo atlikėjos dainą „Euphoria“, su kuria ji laimėjo konkursą 2012-aisiais.
Kaip ir Prancūzijos atstovė, švedė kilstelėjo save virš žemės, tik pasirodymą pradėjo ne pakelta galva, o įsprausta tarp kubo formos pjedestalo ir jį dengiančio stogo. Jis pamažu kilo, kol galiausiai pati atlikėja atsistojo nustumdama jį į viršų. „Eurovizijos“ komentatorius Ramūnas Zilnys teigė, kad tai – brangiausiai kainavusi ir daugiausia abejonių dėl galimybių įgyvendinti kėlusi scenografija.
Antra pagal brangumą scenografija priklausė trečią vietą užėmusiai Izraelio atstovei Noai Kirel. Tai buvo optinę gylio iliuziją kūrusi konstrukcija, sudaryta iš skirtingais kampais pasvirusių kvadratų. Joje atlikėja pradėjo savo pasirodymą, tačiau greitai tai buvo nebesvarbu. Kaip ir beveik visas Kirel numeris, palikęs įspūdį tik paskutiniu šokiu: penkiolika sekundžių ji pati atliko veikiau paskirus judesius nei choreografiją, o tada prisijungė likę šokėjai, kad pabaigtų pasirodymą aukščiausiame energijos taške. Netikėta pastebėti, kad daugumos pasirodymai žiūrint kelis kartus įgaudavo prasmę, o Izraelio atstovės šou kaskart atrodė vis primityvesnis.
Nepamenu, ar buvo komentuota suomio Käärijä scenografijos kaina, tačiau tai ir vėl buvo stačiakampis – atlikėjas išsiveržė iš sauną primenančios medinės konstrukcijos. Ši, beje, puikiai integruota tolesnėse pasirodymo dalyse – ant jos užsikoręs suomis atliko judesius, kuriuos išplėtė šešėlį primenanti milžiniška projekcija, o kiek vėliau iš „dėžės“ ištrūko iki pasiutimo išsišiepę sportinių šokių atlikėjai. Tiksliau, sportinių šokių parodijos atlikėjai, primenantys už pavadėlių pririštus, ribotai šėlstančius šunis. Jei šiuo pasirodymu Käärijä, kaip spėjo Darius Užkuraitis, iš tiesų trolino „Euroviziją“, tuomet Suomijos pasirodymas vertintinas kaip kur kas turtingesnis nei tiesiog „vežanti“ daina, užkariavusi milijonų smegenis.
Čia įdomu pastebėti, kad kone kasmet pasirodanti saikinga, paprastai – užslėpta ironija „Eurovizijos“ atžvilgiu teigiamai veikia tik todėl, kad jos standartai pernelyg stipriai įsišakniję ir nepajudinami. Ne veltui ekspertai gana tiksliai gali nuspėti rezultatus – jiems aišku, kokį poveikį masėms turės vienas ar kitas ritmas, žmogus, pasirodymas. „Eurovizija“ yra vienas saugiausių renginių žiūrovams, kurie, žinodami, kad visada turės kur sugrįžti, kartais įvertina išskirtinius pasirodymus. Tik išsiskirti reikėtų nepersistengiant ir nekvestionuojant jautriai svarbios problematikos.
