Smuikas, subtilus ritmas, gilus apgaubiantis balsas. Pasidaro įdomu, kokia čia užsienietiška grupė ir kokia kalba dainuoja. Įtempi ausis ir išgirsti pažįstamų žodžių, tačiau tikrai ne latviškai.
Geriau įsiklausai – dainuoja žemaitiškai. Nieko panašaus į šauksmingas ir galingas žemaičių liaudies dainas.
Absoliučiai nieko bendro su dar kai kuriais atlikėjais, teigiančiais, kad jų kūryba vertinga jau vien dėl to, kad žemaitiška.
Austėja Gendvilaitė – neaprėpiamo talento mergina iš Žemaitijos sodybos, kurioje užaugo kartu su tėčio auginamais žemaitukais ir skalikais. Dabar kuria Šiauliuose.
Subūrė grupę, su kuria pasirodo įvairiose scenose – „Auksa žovis“. Tačiau ji kuria ne tik šiai grupei, bet ir sau. Keletas naujausių klipų – vien jos muzika, žodžiai ir net klipas.
Artimieji padėjo nufilmuoti daugumą klipo scenų. Daug prisidėjo brolis Tadas Gendvilas. Daug gamtos vaizdų dovanojo ornitologas Marius Karlonas. O Darius Matijošaitis pasidalino dronu filmuota medžiaga su Lietuvos gamtos rudeniškais vaizdais.
Susidomėjimas A.Gendvilaitės kūryba nemažas, tačiau jis labiau jaučiamas iš užsieniečių, o ne lietuvių ar žemaičių. Gal dar įvertinsime?
Susidomėjimas A.Gendvilaitės kūryba nemažas, tačiau jis labiau jaučiamas iš užsieniečių, o ne lietuvių ar žemaičių. Gal dar įvertinsime?
– Dažniausiai dainuoji žemaitiškai. Kodėl?
– Tik per savo gimtąją kalbą gali atskleisti viską, ką iš tiesų nori pasakyti. Jei dainuočiau bendrine kalba – lyg meluočiau. Aš ja negalvoju. Tai jau nebūčiau iš tiesų aš.
Jau žodžiuose užšifruota tai, ką gali pats nesuprasdamas pajausti. Nes tai jau yra mūmyse, toli ieškoti nereikia.
Kai kurie kūriniai – angliškai, nes to reikalauja konkursų sąlygos. Kartais atlieku savo kūrinius angliškai vien tam, kad klausytojai suprastų tekstą.
– O kodėl absoliuti dauguma atlikėjų nedainuoja savo tarme ar kalba? Tik angliškai arba literatūriškai.
– Visi nori įtikti. Visi pataikauja. Aš kuriu angliškai dėl kitų. O sau – tik žemaitiškai. Kon mes turem – tas mes esam.
Dauguma jau savos kalbos nebeturi. Esu girdėjusi sakant, jei turėčiau savo, jei mokėčiau tai irgi taip daryčiau.
Esu girdėjusi sakant, jei turėčiau savo, jei mokėčiau tai irgi taip daryčiau.
Norėjimas įtikti ir taip patikti daugumai dažnai irgi daug lemia.
Žinoma ir aš niekur nuo to nepabėgu. Tenka kurti ir angliškas dainas. Bet taip paįvairinu savo mintis, džiaugiuosi, kad gali suprasti daugiau žmonių, kurių padėkos žodžiai skatina toliau kurti.
Tačiau, kokia kalba daina pradeda kurtis, tokia ir tęsiu.
– Iš kur tokia meilė muzikai, kūrybai?
– Nuo pat mažumės visa šeima dainuodavome prie židinio. Septynerių nuėjau mokytis groti smuiku pas tą patį mokytoją Danutę Zaveckienę, kuris mokė ir mano mamą.
Gimnazijoje, kai jau buvau baigusi muzikos mokyklą, mane į savo grupę „pasigrobė“ Juozas Milašius. Grojau ten smuiku. Iki tol dažniausiai grojau iš natų, tačiau J.Milašius labai kreivai jas užrašydavo.
Pradėjau improvizuoti ir man labai patiko. Tada pajutau, kad man svarbiausia yra tai, ką pati iš savęs sukuriu. Niekada nepatikdavo kopijuoti, sekti savo mėgiamus atlikėjus, būti kaip kiti.
Mokydamasi supratau, kad nemaža dalis žmonių kai kuriose gyvenimo srityse jaučiasi geriau darydami tai, kas jau padaryta, sugalvota kito.
Žinoma, šis kelias saugesnis. Tačiau manau, kad kūrybinėje srityje jis retai tampa teisingu ir kažkur vedančiu. Tas, kas ateina per tave – gali priimti ir džiaugtis, turi teisę duoti kitiems.
Daugeliui žmonių visose gyvenimo srityse norisi ką nors kopijuoti, su kažkuo susitapatinti. Aš manau kitaip – tuo ką pats sukuri, gali džiaugtis.
– Kas turėjo didžiausią įtaką tavo kūrybiniam skrydžiui?
– Aš gimiau tokioje aplinkoje. Iki penkerių metukų gyvenau mieste, bet paskui – šalia ežero ir miško.
Tėtis pradėjo auginti žemaitukus, o paskui skalikus. Atvažiuodavo daug netradicinių žmonių. Klausydavausi visokių istorijų. Mačiau daug gražių dalykų.
Natūraliai klausantis gamtos, kalbant ne tik apie fizinį buvimą, ji tavyje atranda daug tikrų dalykų. Tikiu, kad iš to ir atsirado muzika.
Mano močiutė tokia, kad neišsisuksi. Pavyzdžiui atsisėsdavom prie stalo ir pasitardama su manimi pradėdavo kurti eilėraštį. Paskui per dainų dainelę girdžiu, kaip perskaitomas tas eilėraštis ir mano pavardė. Pasijaučiu gerai. Gal tai juokinga, bet buvo protinga ir įdomu.
Mano močiutė buvo tokia, kad neišsisuksi – turi kartu dainuoti. Dabar negaliu apibūdinti savo muzikos stiliaus. Kažkoks mano mišinys. Nerandu termino tam.
– Ar turi savo žirgą?
– Taip. Kuršis. Jį galima pamatyti klipe „The Roof“. Žemaitukai yra karo žirgai. Jie labai ištvermingi. Propaguojame su šeima ištvermės varžybas, kuriose ir pačiai teko dalyvauti. O skalikai – nacionalinė lietuviška veislė medžioklėms. Tėtis turi veislyną – „Gončius“.
– Tai kas yra tavo klausytojas, jei kuri tik sau ir niekam nepataikauji?
– Šią vasarą pasirodžiusi daina „Ringade“ užsieniečiams labai patinka. Nors ir žemaitiška. Jų ausiai skamba egzotiškai, o Lietuvoje klausytojų neturiu daug.
Nors klausytojų srautą galėčiau pavadinti ir kukliu, tačiau džiaugiausi, kai
šią vasarą pasirodžiusi daina „Ringade“ atliekama žemaičių kalba sudomino daugiausia užsienio klausytojus.
Susilaukiau laiškų su klausimais, pagyrimų. Jie tarsi sukluso. Galbūt jų ausiai skamba egzotiškai, Lietuvoje taip pat buvo išgirdusių žmonių. Bet mažiau.
– Ką reiškia žodis „ringade“?
– Aš jį sugalvojau. Grojo muzika ir uždainavau ant viršaus. Išėjo kai kurie žodžiai visiškai išgalvoti – lyg burtažodžiai.
