Donatas Montvydas – #BLCK
Nuo 2010 m., kai Donatas Montvydas pasirodė TV3 projekte „Šok su manimi“ (ir jį laimėjo), esu įsitikinus, kad jam vis dėlto reikėjo tapti šokėju. Būtent iš temperamentingo, bet preciziško judesio geriausiai matyti, kas jis yra, kas jo viduje. Pirmūniškas darbštumas ir maksimalizmas matyti ir koncertiniuose pasirodymuose (kad ir tame, su kuriuo tuoj dalyvaus „Eurovizijoje“). Atiduoda visą save, kaip sakoma.
Visame albume jaučiamos pastangos kurti vien hitus ir himnus bei patikti standartiniam „Eurovizijos“ žiūrovui.
Deja, jo vokalas ir muzika visiškai neįdomūs. Ir unifikuojančios švedų kompozicijos čia tikrai nepadeda (penkios albumo dainos, tarp jų ir eurovizinė, parašytos Jono Thanderio). Lietuviai, žinia, išvis negarsėja popmuzikos kompozitoriais – kas jau sugeba kokią dainą parašyt, ją sau ir pasilieka. Galima tik pasvajoti, kas nutiktų, jei Montvydui dainą sukurtų Edas Sheeranas, dirbantis su Justinu Bieberiu, „One Direction“ ir kt.
Montvydas orientuojasi skandinaviška kryptimi (kuri, tiesa, yra labai mėgstama ir posovietinėse šalyse). Visame albume jaučiamos pastangos kurti vien hitus ir himnus bei patikti standartiniam „Eurovizijos“ žiūrovui. Tas puikiai pavyksta. Naujasis seksualus, vyriškas įvaizdis, gašlesni dainų tekstai prideda šarmo. Maloniai suskamba repo trupinėliai dainose, įrašytose su albumą prodiusavusiu Echoes (Gyčiu Valicku). Kaip labiausiai kabinančias išskirčiau „Love U More“, „Don‘t Touch Me“, eurovizinę, na, ir „Fly“, kurios priedainis išprievartaus jūsų smegenis. Ramūnas Zilnys už visa tai skyrė 9 iš 10 balų, vienu daugiau nei naujausiam Bieberio albumui.
Yeasayer – Amen & Goodbye
Nežinau didesnių hipsterių nei grupė „Yeasayer“. Sakau tai su pagarba (apskritai hipsteriškumo sąvoka pastaruoju metu pradeda reikšti kokybę). Mano grotuve iki šiol tebesisuka du pirmieji jų albumai, prie jų pridėjau ir šį, ketvirtąjį. Niujorkiečių trio save priskiria popmuzikai. Bet ne mažiau svarbu pridėti žodį „avangardinė“ (palyginus, tarkim, su Montvydu, matyti visas žanro diapazonas).
„Yeasayer“ dekonstruoja popmuziką, žaidžia jos šablonais. Vos priartėję prie radijo formato, staiga įmeta vaikų chorą ar minutės trukmės plojimus.
„Yeasayer“ dekonstruoja popmuziką, žaidžia jos šablonais. Vos priartėję prie radijo formato, staiga įmeta vaikų chorą ar minutės trukmės plojimus. Albume yra visko: rytietiškų ir afrikietiškų motyvų, sintezatorinės elektronikos, amerikietiško folko, chemijos formulių, literatūrinių nuorodų, sapnų, pinkfloydų, farso ir šokių. Smagiausia, kad šitas psichodelinis tortas skirtas visai ne snobiškiems gurmanams, o vasarai ir festivaliams.
Nors pagrindinis vokalas aukštas ir dramatiškas, bet melodijos šviesios, ironiškos (bent aš taip įsivaizduoju ironišką muziką) ir kaskart skamba vis naujai. Žodžiu, mano manymu, šitoks futuristinis išradingumas ir kūrybinė laisvė yra geriausia, kas gimė indie muzikoje.
Ir visa tai kas yra gražu yra gražu – Paradas
Ką groja lietuviško pogrindžio legendos IVTKYGYG, greičiausiai patys nežino (ir žinot nenori). Tokią gan baisią muziką, kuri išgąsdintų netikėtai tamsoje pasigirdusi iš už kampo. Sakykime, kad tai avangardinis pankrokas. Groja jie ją nuo 1987 m., įrašė septynis albumus, kurių dauguma yra tapę archeologiniais raritetais. Naujausiasis pasirodė po 15 metų petraukos.
Visai ironiška, kad penkiasdešimtmečių muzikantų parakas daug sprogesnis nei daugumos jauniklių.
Jo klausydama galvojau apie „Antį“ ir BIX. Pirmosios nemėgstu dėl politikavimo ir intelektualizmo, kuriuos ištrynus kaip tik beveik ir išeitų gražieji IVTKYGYG. Antrieji šiemet netikėtai išleido nuostabaus roko albumą BIX-RAY. Nuostabaus roko albumą su metalinėmis gitaromis, negailestingais pučiamaisiais ir pankiškais ritmais štai išleido ir gražuoliai. Tikra mistika: negi vyksta mirusio ir užkasto praeito amžiaus roko prisikėlimas? Visai ironiška, kad penkiasdešimtmečių muzikantų parakas daug sprogesnis nei daugumos jauniklių.
Ką jau kalbėti apie tai, kad lietuvių kalba ir gražuolių, ir bixų albumuose bujoja visu pajėgumu. Aštuoni kūriniai kupini sentencijų, kurias norisi skubiai eit rašinėti ant sienų: „Kur mano mopedo rakteliai?“ – bliauna Arvydas Makauskas. O paskui lyg tarp kitko pasiteirauja: „Ar tu tai darei su „Mantingos“ tešla?“
Daug visko gražaus šiame albume. Klausykite ir tapkite gražesni.
PJ Harvey – The Hope Six Demolition Project
Muzikantai Lietuvoje beveik nepolitikuoja. „Anties“ socialinė satyra šiais laikais išvirto į lengvą aktorinį humorėlį, lyg ir pasijuokiantį iš komercijos (Vido Bareikio „Bapkės“), lyties stereotipų („Liūdnų slibinų“ „Jeigu aš būčiau vyras“), bet iš esmės neturintį kritinio užmojo. Rimtesne politika užsiima Andrius Mamontovas, bet su muzika ją jungia ne itin vykusiai.
Albumo pavadinimas – nuoroda į JAV programą, pagal kurią aukšto nusikalstamumo rajonuose griaunami socialiniai būstai ir statomi brangesni namai, taip išstumiant vargingesnius gyventojus.
Britė PJ Harvey per savo gerą dvidešimtmetį trunkančią karjerą nuo grynojo meno atėjo iki žurnalistinės muzikos. Medžiagą devintajam albumui ji rinko keliaudama po Kosovą, Afganistaną ir Vašingtoną (kaip seriale „Kortų namelis“ – galingiausios valstybės sostinė prilygsta karo zonai). Muzikos įrašus papildo fotoalbumas, poezijos knyga ir netgi filmas. Albumo pavadinimas – nuoroda į JAV programą, pagal kurią aukšto nusikalstamumo rajonuose griaunami socialiniai būstai ir statomi brangesni namai, taip išstumiant vargingesnius gyventojus.
Dainų tekstuose, tarsi nuotraukose, PJ Harvey fiksuoja tai, ką mato pro mašinos langą: Stiklo duženos, baltas žandikaulis / Švirkštai, peiliukai, plastikinis šaukštas / Žmogaus plaukai, virtuvinis peilis / Mergaitės šmėkla bėga ir slepiasi / Tušinuku subraižyta siena / Štai kaip baigsis pasaulis.
Maždaug taip apie šį PJ Harvey albumą rašo dauguma užsienio kritikų. Kai kurie dar pakritikuoja, kad ji tik stebi problemas iš galios pozicijos ir nesiūlo sprendimų. Tačiau kaipgi muzika? Albumo pradėjau klausytis nieko nežinodama apie politines potekstes. Kietos gitaros, repetityvūs maršo ritmai, aukštas PJ balsas, džiaziniai triukšmai – apokaliptinei atmosferai sukurti to visiškai pakanka.
Nenaujiena
Benjamin Clementine – At Least for Now
Albumas pasirodė 2015 m., naujas leidimas su papildomais kūriniais – prieš kelias savaites, o gegužės 13 d. 27-erių Benjaminas koncertuos Vilniuje, salėje „Compensa“ (labai savotiškai įsirašys į propagandinių rusų žvaigždžių kontekstą).
Iš Anglijos kilęs savamokslis pianistas, poetas, benamis pirmiausia išgarsėjo Paryžiaus pogrindyje (tiesiogine prasme – grojo metro). Bet šis, debiutinis albumas laimėjo prestižinį „Mercury“ apdovanojimą ir Benjaminas buvo pakrikštytas Londono ateities balsu. Iš tiesų jo balsas yra tiek pat iš ateities, kiek ir iš praeities, iš klasikinio bliuzo laikų ir pasaulio iki Martino Lutherio Kingo. Tai, kad melodramiškas Benjamino vokalas primena Ninos Simone, atrodo kaip likimo ženklas. Taip pat ne veltui jis lyginamas su Antony Hegarty ir Nicku Drake’u. Visų jų muzika transliuojama tiesiai iš atvirų sielos gelmių ir klausytoją paveikia ne šiuolaikiškumu, o amžinumu.
Jei ši muzika jums neužima kvapo, gali būti, kad turite širdies problemų.
Su Nina Benjaminą sieja ir kovingas savasties steigimas, savarankiškumo akcentavimas: Buvo audra / Prieš tą audrą / Buvo ugnis / Viskas degė / Viskas / Ir viskas vėl tapo niekuo / Tada iš to nieko / Iš visiško nieko / Aš, Benjaminas / Gimiau / Kad vieną dieną tapčiau kažkuo. Jei ši muzika jums neužima kvapo, gali būti, kad turite širdies problemų.
Visi albumai, išskyrus IVTKYGYG, gali būti randami muzikos transliavimo platformoje „Spotify“.
