Lietuviški hibridiniai albumai manęs balandį nepasiekė, bet futuristinės tamsos estetikos galima rasti vasarį išleistame „Suicideoscope“ albume.
Suicideoscope – Suicideoscope
Šį įrašą išleido neseniai įsikūrusi tamsios eksperimentinės muzikos leidykla „Ghia“. Kasečių pavidalu jau išleisti lietuviškų projektų „Extravaganza“, „Oorchach“, „Erdve“ ir kitų albumai.
Kaip ir kiti apžvalgoje pristatomi darbai, „Suicideoscope“ yra vieno žmogaus, Dominyko Niauros, projektas. Šis debiutinis lo-fi (tyčia suprastintos garso kokybės) elektronikos įrašas yra turbūt nuosaikiausias ir nepratusiai ausiai lengviausiai klausomas iš „Ghia“ leidinių. Šaltame postpankiniame traškesyje pasigirsta ir gyvesnių ritmų, ir visai švelnių melodijų.
Viens du užsirišiu batą / trys keturi ant grindų / penki šeši kiaurai širdį ir skersai šonkaulius / prasidursiu savo svarbiausias galūnes (čia ir toliau – vertimas iš anglų k.). Gotiškai depresyvūs tekstai nustebino paprastumu ir poetiniu tikslumu: pradėkim dieną / išspauskim šypseną / ir greičiau baikim / nes tiesiog / argi bedugnė nėra tik šaltinis / per gilus vienam gyvenimui. Vienatvė, įtampa, uždarumas, lengvas svaigulys, vidinė destrukcija – visokiausių tamsių emocijų galima išgirsti šiame introspektyviame albume. O tolesnę „Suicideoscope“ tamsos kryptį rodo prieš mėnesį paskelbtas naujas kūrinys ir minimalistinis, bet iškalbingas vaizdo klipas.
Kendrick Lamar – DAMN.
Kad ir kaip stengtumeisi, sunku nepasiduoti visuotiniam Kendricko šlovinimui. Vienas svarbiausių (o gal ir pats svarbiausias) šių dienų repo kūrėjų susišluoja viską: komercinę sėkmę ir absoliutų muzikos kritikų atsidavimą, radijo eterį ir pogrindžio pagarbą. Suderina jis ir kitus nelabai suderinamus dalykus. Pavyzdžiui, popdivos Rihannos seksualumą ir grupės U2 teisuoliškumą. O agresyviausią albumo kūrinį ir labiausiai kabinantį singlą pavadina „HUMBLE.“ („Nuolankus“). Tokie prieštaravimai – pažeidžiamumas ir užtikrintumas, abejonė ir pamokslavimas – yra šio albumo ašis. Priešpriešos matyti ir kūrinių, nekukliai pavadintų abstrakčiomis idėjomis („Dievas“, „Meilė“, „Išdidumas“), tekstuose: Ištikimybė ir didybė mano DNR / Ketvirtis kokaino, karas ir taika mano DNR / Galia, nuodai, skausmas ir džiaugsmas mano DNR.
Jei ankstesniame albume „To Pimp a Butterfly“, tapusiame reikšmingiausiu 2015-ųjų įrašu, Kendrickas, pasak jo paties, kalbėjo apie globalias problemas ir bandymą pakeisti pasaulį, tai šįkart gilinasi į savo vidų. Pagrindinė jo sprendžiama dilema – asmeninės ambicijos ir nuolankumas Dievui. Tad pradedant albumo pavadinimu („DAMN.“ gali reikšti dievišką prakeikimą, bet gali būti ir tiesiog keiksmas „po velnių“), albume gretinami religiniai įvaizdžiai su repo žanro diktuojamu profanišku žargonu.
Kendrickas vienu iš savo įkvėpėjų vadina Eminemą (ši įtaka ryški išpažintyje „FEAR.“). Vis dėlto humoro, saviironijos iš jo neperėmė nė trupučio. Kendrickas rimtas lyg koks pastorius, ir tai yra jo Achilo kulnas. Kita vertus, kaip pastorius, jis dar ir labai įsakmus, o tai jau stiprybė. Kaip ir, žinoma, muzikinis išradingumas, kuris pats savaime atrodo pakankamas atpirkti visas Kendricko nuodėmes.
Spoek Mathambo – Mzansi Beat Code
Pietų Afrikos Respublikos alternatyvios muzikos peizažą iki šiol man ryškiausiai piešė grupė „Die Antwoord“: šiurpokas haliucinacinis vakarėlis, posovietinei erdvei pažįstamas kičas ir (anti)estetika, agresyvus ritmas, šaižus balsas, juodas humoras, muzikos stilių maišalynė.
Spoek Mathambo elektroninis hiphopas daug mažiau ekscentriškas, bet taip pat suaustas iš daugybės skirtingų stilių, taip tarsi atspindint PAR kultūrinę įvairovę. Visomis vienuolika oficialių šalies kalbų šiame albume gal ir nekalbama, bet skamba ir deep house, ir repas, ir slemas apie buvimą juodaode mergina, ir soulas, ir Zulu genties folkloras. Albumas „Respublikos ritmo kodas“ įrašytas su įvairiais kviestiniais atlikėjais – kiekvienas iš jų atsineša savitą dialektą (tiesiogine ir perkeltine prasme). Muzikos energija keičiasi nuo sekinančių laukinių ritmų ir Busta Rhymes primenančios greitakalbės iki Sealo įkvėptos viliokiškos melancholijos.
Ši muzika kurta galvojant apie klubų šokių aikšteles. Bet pirmiausia tai duoklė savo šalies šiuolaikinei kultūrai: mėginimas ją „deegzotizuoti“, kartu išlaikant jos savitumą.
Gorillaz – Humanz
Jei Spoek Mathambo, bendradarbiaudamas su skirtingais muzikantais, siekia atskleisti Pietų Afrikos atmosferą, tai Damonas Albarnas, kuriantis „Gorillaz“ muziką, nukelia į futuristines džiungles, kuriose gorilos dainuoja apie žmones ir visi yra virtę dvimačiais animaciniais personažais.
Įrašinėdamas su reperiais Vince’u Staplesu, Pusha T, gospelo legenda Mavis Staples, britpop laikų priešininku Noeliu Galagheriu, disco ikona Grace Jones ir kitais, Albarnas jiems pernai dėstė distopinę albumo koncepciją: įsivaizduokit, kad viskas, kuo tikėjot, apsiverčia aukštyn kojom, na, pavyzdžiui, Trumpas tampa prezidentu... Tiesa, iš galutinio įrašo dingo beveik visos užuominos apie Trumpą, – tad distopija yra labai gryna, nepririšta prie konkretaus laiko ar konkrečių asmenybių.
Virtualios grupės idėja („Gorillaz“ nariai yra keturi fikciniai pieštiniai personažai) prieš 15 metų buvo avangardiška. O dabartiniame virtualiame feisbuko burbulų, fake news ir dirbtinio intelekto pasaulyje atrodo natūraliai – kaip čia buvusi.
„Gorillaz“ muzika visad daugmaž panaši: bejausmė elektronika, linksmi parepavimai, britiška rezignacija, fragmentiškumas, pora hitų. Penktasis jų albumas klausosi geriau, negu iš pradžių tikiesi. Albarnas vis dar kupinas idėjų, gal tik pritrūksta valios jas išbaigti. O gal tiesiog tokia ir yra robotizuotų ateities gorilų muzika.
Nenaujiena
Zeal & Ardor – Devil Is Fine
Atrodytų, nėra tolimesnių muzikos stilių už juodaodžių spiričiuelius ir black metalą. Vis dėlto „juoda“ prigimtis ir santykis su aukštesniąja būtybe suveikia kaip magiškas bendrasis vardiklis. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad albume (https://zealandardor.bandcamp.com/album/devil-is-fine-2) metalas sumiksuotas su archyviniais folkloro bei religinių choralų įrašais. Tačiau viskas čia įrašyta ir įdainuota jauno muzikanto Manuelio Gagneux. Įsiklausius paaiškėja, kad jei šiame albume kam nors ir meldžiamasi, tai nebent raguotajam požemio valdovui. Vis dėlto šventvagystės išsigąsti nevertėtų: techno ritmai ir koliažinė albumo sandara nukenksmina neva šėtonišką albumo pobūdį.
Panašų postmodernistinio žaidimo įspūdį pernai „Loftas Fest“ paliko rusų elektronikos projektas „Oligarkh“ (https://www.youtube.com/watch?v=59aeb6oNzdk), maišantis rusiškas raudas, religines giesmes, hiphopą ir 10 dešimtmečio bumčikus. Tiesa, „Oligarkh“ nagrinėja posovietinę pasąmonę, o „Zeal & Ardor“ eksperimentu siekiama nebent praplėsti metalo žanro rėmus. Manuelis pats yra „tarpinės“ tapatybės (šveicaro ir amerikietės sūnus), o jo muzika gimsta iš neegzistuojančios kultūrinės jungties tarp norvegiško ekstremalaus metalo, islamiškos maldos, lotyniškos giesmės, vergų grandinių žvangesio ir amerikietiško gospelo.
Vos 25 minutės, o turinio, rodos, kelioms valandoms. Šį savo pernai pasirodžiusį debiutinį albumą „Zeal & Ardor“ liepą pristatys festivalyje „Velnio akmuo“.
