Paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas Aleksandras Lukašenka savo pozicijas bando išlaikyti ribodamas žodžio laisvę. Kiekvienas kultūrinis susibūrimas jo šalyje traktuojamas kaip politinis susirinkimas, kuriam leidimą turi duoti centrinė valdžia. Gavus šį leidimą organizatoriai privalo sumokėti tam tikrą mokestį. Jauniems atlikėjams vis sunkiau ir sunkiau pristatyti savo kūrybą. Dėl šių priežasčių Vilniaus „Platforma“ nusprendė pradėti renginių seriją, kuruojamą žinomų Minsko muzikantų „Molchat Doma“, kuri pristatytų įdomiausius kaimyninės šalies atlikėjus Vilniaus auditorijai ir demonstruotų situacijos absurdiškumą, kada baltarusių atlikėjams paprasčiau susiorganizuoti koncertą Lietuvoje nei savo gimtinėje.
Rugsėjo 7 dieną, šeštadienį, iš Minsko atgabenama „kontrabanda“ – šįkart ne pigios cigaretės, o du įdomūs šiuolaikinės muzikos kolektyvai „Weed & Dolphins“ bei „Dlina Volny“. Abi grupės jau susipažino su lietuviškos publikos ypatumais. Pernai pavasarį „Weed & Dolphins“ koncertavo sostinės Kirtimų kultūros centre, o „Dlina Volny“ šią vasarą pasirodė Molėtų observatorijos papėdėje festivalyje „Postcosmos“.
„Weed & Dolphins“ groja rūke skęstančių paplūdimių muziką ir prieš kelis metus išleido debiutinį albumą “Islandkid cassette”. '90-ųjų estetikai neabejinga grupė pirmąjį savo įrašą pavertė garso dienoraščiu, kuriame pilna reverbo, oldschool‘inio repo, '90-ųjų gitarų ir kitų lo-fi gėrybių. O kritikai net išrado naują terminą jam apibūdinti – cloud-punk.
Vienas grupės narių Artiomas apie vietinę muzikos sceną sako: „Minske yra įvairių žanrų ir įvairaus lygio grupių, skirtingų muzikinių renginių, keletas vertų dėmesio interneto bendruomenių. (…) Vienas dalykas, kuris skiriasi nuo kitų Europos šalių – žmonės bijo eiti į nežinomų grupių koncertus. Pavyzdžiui, jei tipinis baltarusis turėtų pasirinkimą, ar eiti į koncertą grupės, kurios dainos jo ausinukuose sukasi metai iš metų, ar eiti į nežinomos (jam), tačiau geros ir įdomios to paties žanro muzikos grupės iš užsienio koncertą, jis tikrai pasirinks pirmą.“ Jo kolega Deimonas kaip vieną įdomiausių Baltarusijos grupių išskiria „Dlina Volny“.
Trio „Dlina Volny“ sovietinį palikimą ir gimtojo Minsko atmosferą perleidžia per analoginius sintezatorius, tiesmukas bosines linijas ir apvynioja giliu moterišku vokalu. Jų kūryba balansuoja ant svajingo coldwave ir šalto synth-pop ribos. Tarp muzikinių savo įtakų grupės nariai Vadas Mikutskis, Maša Zinevič ir Alesas Šyšla įvardina: „The Horrors“, „Lower Dens“, „Trentemoller“, „Merchandise“, „Washed Out“, „Beach House“, Thom'o Yorke’o elektroninę muziką, Amy Winehouse, „Alt-J“.
Tuo metu Londone gyvenusi Maša prisimena, jog jie susitiko Liaudies draugystės parke Minske, pirmojoje repeticijoje falcetu dainavo „The Strokes“ kūrinį „Juicebox“ ir buvo įsitikinusi, kad bernai ją tuoj išmes. To neatsitiko, tačiau mergina po 5 dienų turėjo išvažiuoti atgal į Angliją, naujai gimusi grupė buvo priversta intensyviai kurti ir taip 2016-aisiais gimė minialbumas „Neizmerima“.
Pernai pavasarį grupės diskografiją papildė 8 naujų kūrinių albumas „Mechty“.
– Jūsų „bangos ilgis“ prasidėjo riedlenčių parke Minske. Ekstremalaus sporto aplinka paprastai yra gera terpė būsimai madai ir muzikai. Iš kur, jūsų nuomone, atsiranda šis kūrybingumas?
Maša: Na, sportas yra gyvenimas, tai – judėjimas. Visada maloniau tai daryti vilkint drabužius, su kuriais gerai jautiesi ir klausantis tave įkvepiančios muzikos. Tai veikia abipusiai. Kalbėdama apie tai turiu omeny riedlentes.
Vadas: Dažnai ekstremalus sportas yra ne vien „sportas”. Tai vien triukai ir varžymasis vienas su kitu. Daug labiau tai susiję su buvimu kartu, įvairiausių temų aptarimu, dalinimusi muzika, filmais ir idėjomis. Todėl ekstremalus sportas gali būti puikus pagrindas bendravimui, idėjų sklaidai bei žmonių su panašiais pomėgiais ir troškimais erdve. Be to, čia iš tikrųjų labai daug kūrybingumo. Pavyzdžiui, kalbant apie riedlentes, gali važinėtis gatvėse arba ant rampos, atlikti techninius triukus, šokinėti per kliūtis arba čiuožti turėklais ir visa tai atlikti sau būdingu stiliumi. Taigi, kuomet kūrybingi žmonės turi gerą bendravimo pagrindą, gali nutikti dalykų!
– Anot jūsų, „bangos ilgis“ (rusiškai „dlina volny“) yra filosofinis terminas. Ar galite tai paaiškinti? Tikiuosi, tai neužims dviejų puslapių?
Maša: Man bangos ilgis yra kažkas, neturintis ribų (nors jei kalbėtume apie fizikos terminą, ten yra kitaip). Kaip ir mūsų muzika neapsiriboja vienu konkrečiu žanru. Mėgstame eksperimentuoti ir ieškoti savito skambesio.
Vadas: Fizikoje yra procesai ir reiškiniai, kuriuos galima apibūdinti kaip bangas: garsas, šviesa, elektromagnetinis spinduliavimas, gravitacija ir panašiai. Todėl banga yra kažkas labai įprasto ir būdingo daugeliui dalykų šioje visatoje. Bangos ilgis tėra būdas tai išmatuoti. Mums patinka mintis, kad yra kažkas, tam tikros bangos, kurias galima išmatuoti, o savo „bangos ilgį“ apibūdiname kaip neišmatuojamą.
Ales: Bangos ilgis yra fizikos terminas, tačiau esi teisus. Mums jis turi filosofinę prasmę. Nesileidžiant per daug giliai. Tikiu, jog savo muzika sukuriame tam tikras bangas ir jos dažnai skirtingos. Kartais tai kažkas ramaus ir hipnotizuojančio, kartais – tarsi vėtra. Ir kaip sakome savo pirmojo EP pavadinime, mūsų banga negali būti išmatuota.
– Jus įtakoja sovietinis palikimas. Ar galėtumėt apibūdinti, kokius jausmus sukelia visa ta blokinių namų estetika ir kodėl pastaruoju metu tai tampa netgi... madinga?
Maša: Kodėl tampa madinga? Na, Europai tai kažkas naujo. Jie niekada negyveno Sovietų sąjungoje ir galvoja visiškai kitaip. Todėl sovietinis mentalitetas Vakarų pasauliui įdomus. Kalbant apie muziką, jie niekada neturėjo savo Viktoro Cojaus (legendinės praėjusio amžiaus pabaigos grupės „Kino“ lyderis – D.K. Past.). Ši muzika panaši į '80-uosius Anglijoje, tačiau turi ir savo unikalią nuotaiką.
Vadas: Antrojo pasaulinio karo metu Minskas buvo beveik visiškai sugriautas. Vėliau miestas buvo atstatytas nuo nulio – sovietai sovietams su visu savo brutalumu ir konstruktyvizmu, turėjusių parodyti sovietų galybę ir didybę. Dabar sovietų nebėra, tačiau gatvės, pastatai ir architektūra liko. Savotiškas jausmas lyg gyventum kažkieno buvusios didybės muziejaus ir kapinių mišinyje. Tačiau kaip dabar tai transformuojasi ir prisitaiko – įkvepia. Negali tiesiog išmesti visų šių pastatų, tačiau gali aplink juos sukurti naują gyvenimą. Tai atrodo natūralu ir nuo to jaučiuosi geriau.
Ales: Man šis įkvėpimas yra kažkur tarp didžiausio Sovietų Sąjungoje gyvenusių žmonių nusivylimo ir po šio sąjungos žlugimo atsiradusių valstybių būklės.
– Jūsų instagram.com/dlina_volny daug eksterjerų ir interjerų. Kodėl architektūra?
Maša: Tai supa mus kasdien. Anksčiau nekęsdavau šių „atgyvenusių dekoracijų“. Tačiau tuomet pažvelgiau į jas iš kitos perspektyvos ir atradau, kad jos gali netgi inspiruoti. Įdomu, kad Baltarusija ir ypatingai Minskas vis dar taip atrodo. Savo mintyse žmonės vis dar gyvena Sovietų sąjungoje. Tai kartais erzina, nes jie mato tik vieną gyvenimo kelią ir mąstyseną, o man tai visiškai nepriimtina. Tačiau šie žmonės man teikia įkvėpimo ir aš jį priimu tiek, kiek galiu.
– Maša gyvena Londone, o likusieji – Minske. Kaip vyksta jūsų kūrybinis procesas?
Maša: Dabar gyvenu Minske, todėl procesas daugiau nekenčia. Kuriame gana paprastai, pasakyčiau. Jei kažkas iškart nesigauna, greičiausiai ir nesigaus. Vis dėlto, kartais ilgai dirbame su vienu kūriniu ir galutinis rezultatas būna puikus. Kartais kiekvienas mūsų atsinešame po savo pradėtą gabalą ir toliau kuriame kartu.
– Kai kurios jūsų dainos rusiškai, kai kurios – angliškai. Kaip pasirenkate kalbą?
Maša: Rašydama tiesiog atsiduodu tėkmei. Daugeliu atveju, nenoriu iš anksto „planuoti“ kuria kalba rašysiu dainą. Mėgstu, kai žodžiai ir istorijos tiesiog išplaukia iš mano burnos. Man tai atrodo teisingiausias ir natūraliausias kelias.
– Viena priežasčių atvežti jus ir kitus atlikėjus iš Baltarusijos yra suteikti laisvą sceną, nes koncertai jūsų šalyje privalo būti organizuojami pagal griežtas taisykles. Ar manote, jog muzikos kontrolė XXI amžiuje yra geras mintis?
Maša: Tai neabejotinai yra šūdina idėja! Šiuo metu Baltarusijoje yra nemažai muzikantų, norinčių koncertuoti, o visos tos biurokratinės procedūros yra visiškai nepriimtinos. Vis dėlto, turiu pastebėti, kad yra galimybių apeiti šias taisykles, taigi viskas yra daugiau mažiau gerai. Tačiau privalai apie tai galvoti organizuodamas koncertą. Norėtume, kad valdžia mus remtų ar bent jau netrukdytų. Muzikos verslas ir taip pakankamai sunkus.
Vadas: Bet kokios meno formos kontrolė nėra gera mintis. Taip pat bloga mintis yra nuspręsti už žmones, kas yra geras, o kas – blogas menas, priimtinas ar nepriimtinas. Jei nori, kad žmonės turėtų gerą skonį – šviesk juos, suteik jiems pasirinkimo laisvę lankytis parodose, koncertuose ar kituose renginiuose. Žmonės gali ir patys nuspręsti.
– Rašėte, kad pasirodymas festivalyje „Vulica Brasil“ buvo neįprastas. Kas nutiko?
Maša: Taip, mums tai buvo kažkas naujo, nes nuo scenos mus nuvarė policija. Laimei, ne pažodžiui. Miesto administracija neleido organizatoriams tęsti renginio po 23 valandos, o mes buvome pradėję groti vos prieš 15 minučių. Sugrojome 3 dainas ir buvome paprašyti baigti. Sugebėjau įkalbėti policiją leisti mums sugroti paskutinę dainą. Iš publikos sulaukėme nesveiko kiekio meilės ir palaikymo. Taigi, ačiū jums, miesto sargai.
– Šią vasarą grojote „Postcosmos“ festivalyje Lietuvoje – kokie įspūdžiai?
Maša: „Postcosmos“ buvo nuostabus! Aplinka ir atlikėjai, kurie grojo, buvo labai šaunūs. Šis festivalis turi specifinę atmosferą – jautiesi tarsi būtum teisingoje vietoje teisingu laiku. Puikiai praleidome laiką ir mielai sugrįžtume kitais metais.
Vadas: „Lea Porcelain“ (duetas iš Berlyno taip pat grojęs „Postcosmos“ festivalyje – D.K. Past.). Labai tikiuosi, jog apšildysime juos spalį Vilniuje!
