15min.lt pokalbis apie kūrybines paieškas, garso įrašų subtilybes ir naujas patirtis su atlikėju Beissoul.
– Gerai atmenu mūsų susitikimą prieš trejetą metų, kai žiemą eidamas Gedimino prospektu džiugiai pasakojai, jog (papildomai prie teatrinės veiklos) pradėjai kurti elektroninę muziką, įrašinėti dainas.
Po keleto metų Tavo muziką pradėjo transliuoti radijas, apie ją ėmė rašyti spauda. Kas įvyko per tuos keletą metų ir, svarbiausia, kokiomis sąnaudomis?
– Taip, iš tiesų tai buvo pokyčių metas. Net ir būdamas paskutinio kurso studentas Muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) vis dar turėjau vilties visa savo esybe atsidėti ne tik teatrui ar kinui, bet ir muzikai.
Būdų, kaip išgauti gerą, švarų studijinį garsą, yra begalės
Po akademijos baigimo nebenorėjau rinktis tolimesnių magistro studijų ir nusprendžiau išreikšti save tuo būdu, kuriuo seniai svajojau, tik nežinojau nei kaip, nei su kuo.
Atvirai galiu pasakyti, jog išteklių daug nereikėjo. Priešingai, būtent tas išteklių neturėjimas ir tapo paskata ieškoti išeičių netikėtose „pozicijose“. Svarbiausia – turėti galvą, kuri mąsto! (juokiasi)
Su Einiumi susipažinome ir pradėjome dirbti prieš 4 metus. Iš pradžių tikrai nieko vienas iš kito nesitikėjome. Tačiau mus nuolatos skatino mūsų klausytojai, kurie rašydavo palaikančias žinutes ir atsiliepimus. Banali frazė – „Be jūsų nebūtų mūsų“ yra absoliuti tiesa.
Labai džiaugiuosi, jog faktiškai kasdien atsiranda vis daugiau žmonių, kurie mūsų klauso. Ir ne tik Lietuvoje. Šiąnakt, pavyzdžiui, gavau laišką iš Ukrainos, kuriame rašoma, jog mūsų albumą pradėjo leisti per „Radijo Aristokrati“ (tai, galima sakyti, yra atitikmuo mūsų stočiai „LRT Opus“).
Lygiai tas pats ir Estijoje, ir Latvijoje, kartais net ir Didžiojoje Britanijoje. Tai yra labai įkvepiantis dalykas.
– Iš pažiūros atrodo, jog muzikinės veiklos pradžiai reikia turėti daug finansinių išteklių: profesionaliai įrangai, įrašų studijoms... Daug laiko užtrunka, kol viskas „įsibėgėja“.
Kita vertus, Markas Palubenka interviu metu yra prasitaręs, jog savo pirmąjį albumą įrašė per keletą mėnesių. Viską galima padaryti daug greičiau, nei mes galvojame... Ką galėtum patarti pradedantiems muzikantams? Kokia yra ta pradinė muzikinės veiklos kaina?
– Labai teisinga Marko pastaba. Tų būdų, kaip išgauti gerą, švarų studijinį garsą, yra begalės. Mes patys esame tikrai daug jų išbandę. Tiesa, savo paslapties atskleisti negalime, bet viskas tikrai paprasčiau, nei atrodo iš pažiūros! (juokiasi)
O tie visi ištekliai, kuriuos regime JAV, Didžiojoje Britanijoje... Jie tik suteikia galimybę greičiau pasiekti rezultatą, nes prie vieno kūrinio atskirų instrumentų partijų sėdi dešimtys žmonių.
Jeigu turite minimalų kompiuterį, mikrofoną (gal dar ir midi klaviatūrą) – sėskite, pasukite galvelę, ir viskas skambės
Bet mes, Rytų Europos žmonės, vis dėlto esame apsukresni tuo, kad sugebame realizuoti kūrybą naudojant paprastus dalykus – laidinį mikrofoną, kompiuterį ir programinę įrangą, leidžiančią įrašyti balsą.
Tiesa, elektroninėje muzikoje tie „nešvarumai“ kartais ir sukuria visą žavesį. Tarkime, aš ir dabar kartais paprašau Einiaus, kad leistų man kai kurias partijas įrašyti telefonu arba balso rekorderiu. Net ir toks įrašas gali būti išgrynintas.
Tai yra išradingas būdas pateikti kūrinį (ar tam tikrą jo dalį) visiškai kitaip. Tad patarimas toks: jeigu turite minimalų kompiuterį, mikrofoną (gal dar ir midi klaviatūrą) – sėskite, pasukite galvelę, ir viskas skambės.
– 2011 metais dalyvavai MIDI roko operoje „Viduramžiai rytoj“. Ar šis projektas buvo paskata griebtis savo paties kūrybinių vadžių?
– Taip! Tokie dalykai kaip Roko opera, spektakliai, miuziklai yra didelis iššūkis, priverčiantis atsidurti visai kitokioje plotmėje. MIDI roko opera buvo didelis pakylėjimas į viršų: ten sulaukiau didžiulio palaikymo, išgirdau svarbių man pastabų, ir tai savaime skatino dirbti toliau.
– Ar studijos kaip nors (netiesiogiai) prisidėjo prie Tavo muzikinės karjeros?
– Prisidėjo dar ir kaip! Teatre gavau labai daug gyvenimo pamokų, kurios mane ir pastatė ant kojų: padėjo suprati, kas esu, ko noriu ir kaip tai pasiekti. Kadangi studijavau ne tik aktorinį meną, bet ir pantomimą, išmokau „išsireikšti“ choreografiškai: pažinti savo paties kūną, pajausti kiekvieną raumenį, išmokti jį valdyti.
– O ateityje žadi susieti savo gyvenimą su teatru?
– Giliai širdyje to norėčiau. Bet kuo toliau, tuo didesnė baimė sugrįžti. Naujus gebėjimus reikėtų pritaikyti prie jau esamų tam tikrų nusistovėjusių taisyklių... O aš kadangi buvau ir esu anarchistas, tai su manimi visada buvo labai sudėtinga (šypsosi). Tad dar tikrai turės praeiti laiko, kol grįšiu, bet tikrai grįšiu.
– Užsiminei, jog netrukus ketini į eterį paleisi dainą ukrainiečių kalba. Ar tai kaip nors susiję su Tavo išvyka į Ukrainą?
– Mano mama yra ukrainietė, ir aš pats esu gimęs Ukrainoje, tik niekada taip ir neturėjau realaus šanso (jau būdamas suaugęs) ten nuvykti, pamatyti Kijevo, Odesos. Išvyka, galima sakyti, įkvėpė dainai ukrainiečių kalba. Mūsų vadybininkė Ukrainoje Olga yra poetė, šiuo metu išleidžianti savo poezijos rinkinį, ir ji mums išvertė mūsų parašytą lietuvišką kūrinį į ukrainiečių kalbą.
– O ar pats nors kiek kalbi ukrainietiškai?
– Suprantu viską, bet kalbu minimaliai. Mano mama kartais porą žodelių persimeta, bet tai būna labai netikėti miksai, ir aš jų nespėju pagauti. (juokiasi)
– Kokia šios dainos pagrindinė lyrinė tema?
– Pagrindinė mintis simbolizuoja vidinę laisvę.
– Ar ši daina turėtų patekti į Ukrainos radiją?
– Taip. Mes sukūrėme specialų vaizdo klipą, kuris pateks ir į Ukrainos televiziją, tad žmonės galės ne tik išgirsti, bet ir išvysti. Beje, į Ukrainą planuojame vykti spalio mėnesį, kur ketiname prabūti beveik visą mėnesį: apšildysime atlikėją „Kosheen“ ir kolektyvą „The Hardkiss“ bei turėsime keletą savo solinių pasirodymų.
– Galima teigti, jog pirmasis vizitas buvo išties sėkmingas!
– Tikrai taip! Per pirmąsias dienas turėjome 9 interviu! Tai buvo visiškai kitokia patirtis... Teko daug kalbėtis pusiau rusiškai, pusiau angliškai. Labai džiaugiamės tokiu šiltu priėmimu.
– Kokios temos labiausiai domino ukrainiečių žurnalistus?
– Jie klausė, kaip mūsų šalyje žmonės reaguoja į įvykius jų šalyje. Klausė, ar mūsų žmonės mato tiesą, nes jiems svarbu, kad mes ją matytume. Ukrainiečiams skaudu, kad ta „Didžioji kaimynė“, kuri pati krauju atsikovojo savo laisvę, dabar staiga pakeitė pozicijas.
– O kokia Tavo paties pozicija?
– Gal nuskambės kiek stipriai, bet Gegužės 9-toji („Den pabedy“) po šių įvykių prarado savo reikšmę, ir nuo šiol kels visai kitokias asociacijas man ir mano artimiesiems bei draugams, nemažai apie tai diskutavome.
Pabaigai: trumpų klausimų-atsakymų „turnyras“
– Mylimiausia pastarųjų savaičių daina?
– Dinah Washington – This Bitter Earth.
– Ilgiausias spektaklis, kuriame teko pabuvoti?
– Šešių valandų trukmės mūsų kurso baigiamasis darbas, kuris (netyčia) iš 1,5 valandos spektakliuko virto 6 valandų filosofiniu, draminiu ir psichoziniu „burbulu“ (juokiasi). Bet buvo smagu. O po jo kaip buvo smagu, sunku apsakyt! (juokiasi)
– Filmas, ilgam prikaustęs dėmesį?
– Lenkų kino dienų metu matytas filmas „Venecija“ [red. „Wenecja“ (rež.Jan Jakub Kolski)]
– Mėgstamiausia knyga/knygos paauglystėje?
– S.Chbosky „Atskalūno laiškai“ – autorius, su kurio mintimis labai sutinku, ir visiškai psichozinė B.Aubert knyga, „susprogdinusi“ smegenis – „Keturi daktaro Marčo sūnūs“
– Mėgstamiausias animacinio filmuko herojus?
– Rusų klasikos berniukas [red. Fiodoras] iš animacinio filmo „Trejetas iš Rugpienių kaimo“, vien dėl to, kad jis yra pats sau berniukas ir gyvena su kalbančiu šunimi, katinu ir varna, kuri sako „Kto tam?“(juokiasi).
