Flash Voyage – Voyage In A Flash
Kauniečių flešų pradžia buvo staigi, sukėlusi maždaug tiek pat džiaugsmo, kiek ir pašaipų. Jiems laimėjus „Garažą“, aš pati buvau prie pašaipiųjų: nesu anemiško psichodelinio roko gerbėja ir Lietuvoje jo jau turime pakankamai. Vis dėlto turėjau pripažinti, kad netikėtas jų pasirodymas „Lofte“ apšildant britų žvaigždę King Krule buvo užtikrintas, tegu mano ausiai ir nuobodus.
Akivaizdu, kad tokios muzikos poreikis Lietuvoje nemažėja – „Flash Voyage“ šią vasarą sugros 17 koncertų, pasirodys 5 festivaliuose. „Best anxiety meds“ (geriausi vaistai nuo nerimo), „best chill vibes“ (labiausiai atpalaiduojančios vibracijos), – rašo gerbėjai komentaruose. Be abejonės, čilas daug geriau nei heitas ir agresija.
Vis dėlto labiausiai mane džiugina, kad debiutiniame albume, vinilu išleistame „Suru Records“, flešai pasimokė iš įvairesnių grupių ir susirado naujų – tamsesnių, griežtesnių – skambesių. Tokiame kontekste netgi Mac DeMarco saldumas įgyja daugiau prasmės.
„Inside My River“, „Where To Go“ su žemesniu vokalu ir aštresnėmis gitaromis skamba puikiai. Apskritai viskas skamba kokybiškai ir tvarkingai. Tikrai patiks tikslinei auditorijai. Kitas klausimas – kiek tokia muzika unikali, atpažįstama būtent kaip „Flash Voyage“, ypač kalbant apie tarptautinį kontekstą (visi tekstai anglų kalba, vadinasi, grupė šiuo albumu orientuojasi būtent į jį – nors, tiesa, turi ir lietuviškų dainų).
Kedrostubùras – DEL
„Kedrostubùras“, pernai laimėjęs jaunų grupių konkursą „Novus“, visgi yra senesnio kirpimo grupė. Tokia, kuri mažiau rūpinasi vizualikomis, dizainais ir piaru, o labiau – žaidžia ir eksperimentuoja. Koncertuose grupė kaskart skamba kitaip, bet visada laisvai ir džiaziškai.
Džiazo čia išties truputį yra – reikšmingą vietą grupės muzikoje užima saksofonas. Yra čia ir trepo (pašūkčiojimų skrrrt!, koncertuose papildomų arabiškais pagiedojimais), ir bliuzo, ir roko, ir dainuojamosios poezijos. Toji poezija staigiai čirškinama ant keptuvės ir verčiama repu – beje, labai raiškiai artikuliuojamu, žaismingu, filologišku (grupė turi ir prancūziškų bei ispaniškų tekstų). Įdomu, kad, nepaisant visokių kultūrinių inkliuzų, šios grupės muziką turi kažkokią grynai lietuvišką dvasią.
Sudužęs veidrodis
Ne mano kaltė
Septyni metai nelaimės
Septyni kartai į medį
Gerai kad ne trylika
Nes jau būtų nefaina
Tai ne prietarai, pritariu
Labiau gal gyvenimo baimės
Žodžiais žongliruojama taip pat laisvai kaip ir natomis. Nesusireikšminus ir nepretenzingai. Su geru humoro jausmu. Tinka ir šokt, ir siūbuot, ir tyvuliuot, kaip mokoma vienoje dainoje. Albume visko daug, o gyvai „Kedrostubùras“ gali pasiūlyti net dar daugiau. Nes kur kitur išgirsi eilutę „Ir kas kad išpyliau pilną puodą makaronų?“
Jambinai – ONDA
Retas atvejis, kai pavyksta suderinti neįprastumą ir atpažįstamumą. Tolimosios Azijos folkloro instrumentus ir skandinaviško metalo skambesį. Tai pavyko „Jambinai“ – grupei iš Seulo, Pietų Korėjos, kurią 2010 m. subūrė trys tradicinių Korėjos menų studentai.
„Jambinai“ savo įtakomis įvardijo „Metallica“, „Mogwai“ ir „Sigur Rós“. Nepaleisdami iš rankų instrumentų, vadinamų haegeum, piri ir geomungo, jie sukūrė unikalią avangardinio atmosferinio postmetalo simfoniją. Daugiasluoksnę, banguojančią tarp absoliučios tylos ir nuožmaus triukšmo – tokia galėtų skambėti ir Filharmonijoje, ir festivalyje „Devilstone“.
Laimingą bilietą jie išlošė nusprendę savo kūrybą skirti tiems, kurie nesidomi tradicine Korėjos muzika, ir tiems, kurie ją sieja vien su joga ir meditacija. Jie jau yra groję ne tik didžiausiame JAV festivalyje „Coachella“, bet ir Žiemos olimpinių žaidynių uždarymo ceremonijoje pernai. Būtent „Jambinai“, drauge su K-pop (korėjietišku pop) žanru, vadinami svarbiausiais pastarųjų metų šalies kultūros reprezentatoriais.
Mattiel – Satis Factory
Būna albumų, kurie tiesiog akimirksniu patinka, dar nespėjus nė susimąstyti apie tai, kiek jie originalūs ar reikšmingi. Amerikiečių grupė „Mattiel“ vadinasi savo lyderės Mattiel Brown vardu. Jos balsas ir yra jų raktas į sėkmę – jis primena amerikietiškas country, bliuzinio roko šaknis, o kartu ir tokius klasikus kaip „Velvet Underground“ ar Patti Smith. Ne veltui pirmąjį grupės albumą pašlovino Jackas White‘as, kuriam labiau už viską rūpi amerikiečių muzikos istorijos išsaugojimas ir aktualizavimas.
Kiekviena Mattiel daina – savotiška duoklė mėgstamiems roko atlikėjams. Kritikai ją net pavadino roko Quentinu Tarantino, „skolinimosi genijumi“.
Apie genialumą „Mattiel“ atveju galvoti neverta, bet tai nė kiek nesumažina šios muzikos smagumo ir įsimenamumo. Čia padeda ir ironiški vaizdo klipai – juose šaipomasi, pavyzdžiui, iš toksinio vyriškumo: M. Brown persirengia vyru ir žargstosi su odinėmis kelnėmis, drauge parodijuodama smarkios kritikos dėl seksizmo susilaukusį Robino Thicke dainos „Blurred Lines“ klipą.
Slowthai – Nothing Great About Britain
Ne vienas britų muzikos atlikėjas dabar krikštijamas „Brexit“ eros balsu. Pavyzdžiui, poetė-slemerė-reperė Kate Tempest – ji įvertinta ir literatūros, ir muzikos laukuose (du kartus nominuota „Mercury“ apdovanojimui), birželį pasirodė trečiasis jos albumas.
„Brexit“ Britanijai skirtas ir šis debiutinis 24 metų reperio Slowthai albumas. Tyronas Framptonas dėl mikčiojimo ir veblenimo vaikystėje buvo pravardžiuojamas lėtuoju – Slow Ty. Dabar jo balsas – vis dar šiek tiek drebantis, bet labiau nuo skubėjimo ir įtampos.
Slowthai kūryba – tarp britiško grime žanro (greitų, laužytų elektronikos ritmų ir niūraus repo) ir ne mažiau britiško pankroko. Tarp Dizzee Rascal, „The Streets“ ir „Slaves“. Grime‘o žvaigždžių lygai atstovauja viename kūrinyje pasigirstantis Skepta.
Didelę įtaką Slowthai įvaizdžiui padarė šiemet iš gyvenimo pasitraukęs legendinių „Prodigy“ lyderis Keithas Flintas – provokacijos meistras. Titulinėje dainoje Slowthai nederamai išvadina karalienę Elžbietą, o interviu sako: „Vienintelė karalienė, kurią pripažįstu, yra mano mama.“
Koncertuose jis, dėvėdamas vien trumpikes, ragina publiką skanduoti „velniop Theresą May“. Scenoje išstatytuose veidrodžiuose minia gali matyti pati save, nes „Brexit“ balsai „atėjo iš ten, kur pamiršom pažiūrėti“. Ir jo albumas – apie tuos žmones, kurie retai sulaukia dėmesio. Apie susiskaldžiusią, tragikomišką, nelygybės kamuojamą buvusią imperiją.
