Abudu – Akys žvyro pilnos
Šis penketas kartu pradėjo groti dar gimnazijoje Šakiuose. Platesnis ratas apie juos sužinojo 2015 m., kai pasirodė vaizdo klipas dainai „Įkvėpimui“. Debiutas buvo įspūdingas: „Įkvėpimui“ ir „Pavasaris“, mano manymu, yra vienos gražiausių roko dainų lietuvių kalba – ir teksto, ir muzikos atžvilgiu. Su šiomis dainomis grupė pernai užėmė trečią vietą jaunų grupių konkurse „Garažas“ (finalas buvo itin stiprus: antroji vieta atiteko „jautì“, kurių albumas pasirodė gegužę, pirmoji – „Abii“, kurių įrašo dar laukiam).
„Abudu“ albume pirmiausia nudžiugino dainų pavadinimai: tokie kaip „Kritai į akį“, „Omeny“ ir net „Agnė“. Nustebino, kad nėra dviejų minėtųjų hitų. Tačiau iš tiesų per metus grupė pakeitė stilistiką ir naujame kontekste tos pirmosios dainos atrodytų pernelyg tvarkingos.
Naujasis skambesys pirmiausia priminė „Garbanotą bosistą“ ir multiinstrumentalistą Mac Demarco, o galiausiai net „Beach Boys“ albumą „Pet Sounds“ (1966). Įrašas labai gyvas: garsas grubus, vokalas prikimęs. Klausydamas beveik matai besidraikančius Domanto plaukus ir prie klavišinių besitaškantį Leoną. Koncerte net abejotinos albumo vietos turėtų skambėti labai galingai.
Kūriniai labai laisvos struktūros, kuri kartais pernelyg išsidriekia, išskysta, kartais netikėtai nutrūksta (pirmas įstrigęs albumo momentas – staigi dainos pabaiga po žodžių akimirkos šios daugiau nebebus). Tarp jaunų grupių atsiranda vis daugiau humoro jausmo (atitinkamai – mažiau susireikšminimo). „Abudu“ į albumą irgi sudėjo daug smagumo: ir į muziką, ir į tekstus (tiesa, tarmės trupinėlių galėtų būti daugiau), na, o pirmoji daina „Agnė“ – beveik Egidijaus Sipavičiaus koveris.
Nesu tikra, ar „Abudu“ visada žino, ką daro. Grupei dar tikrai reikia laiko išsiryškinti savo vaidmenis, funkcijas ir bendrą kryptį, tačiau hipiškos psichodelikos ir originalių lietuviškų tekstų derinys jau yra tvirtas pagrindas.
Agent Blå – Agent Blå
Švedai „Agent Blå“ pradėjo nuo „Joy Division“ koverių. Postpankinę tamsą ir shoegaze‘inę desperaciją jie išlaikė ir šiame debiutiniame albume. Grupės nariai (dvi merginos ir trys vaikinai) labai jauni, dar ne visi baigę mokyklą, bet gyvybinga Geteborgo muzikos scena yra palanki terpė jauniems talentams.
Albume galima girdėti „My Bloody Valentine“, „The Cure“, „Alvvays“ ir kitų įtakų, o pati grupė savo muziką taikliai vadina death pop. Jos gotiškumas iš tikrųjų labai tiktų „Saulėlydžio“ garso takeliui.
Vis dėlto kabinantys indie roko priedainiai nenuslysta į infantilaus emo pusę. Labiausiai dėl galingų gitarų ir įtaigaus vokalo. Vokalistė su tramdomu nuožmumu dainuoja paprastus, bet visai netuščius žodžius: Ilgiuosi laikų, kai savim abejodavom / vienodai ciniški / vienodai pasimetę / ilgiuosi savo savidestrukcijos, vienintelio dalyko, kuris man tiko.
Intravertiška ir emociškai stipri muzika, sukurta dabartiniam neurotiškam jaunimui. Tokios kuo daugiau norėtųsi ir Lietuvoje.
Perera Elsewhere – All Of This
Pereros pasirinktas slapyvardis – „Kitur“ – labai tinka jos muzikai, kurią sunku apriboti vietos, laiko ar žanro rėmais. Pavyzdžiui, kūrinyje „Karam“ ji interpretuoja 50 Cent hitą „Candy Shop“: nors ir išlaikė gundančią nuotaiką, Perera sukūrė šiurpoką noktiurną, o saldainių krautuvėlę įkurdino laidojimo namuose.
Londone gimusi, o dabar Berlyne gyvenanti muzikantė pati prodiusuoja savo kūrybą (tai jos antras albumas). Keliaudama nuo Turkijos iki Mumbajaus savo elektroninę muziką ji papildė gongais, sitaromis, trimitais ir keista bevietiškumo nuotaika. Žodžiai jai ne itin svarbūs, o ir jausmai prilėtinti, prislopinti, pridengti. Tačiau šita hipnotizuojanti ramybė apgaulinga, joje daug tamsos ir netikėtumų, – tuo jos muzika primena „Portishead“ ar Nicolasą Jaar.
Šis albumas skamba lyg papildomas garso takelis Jimo Jarmuscho filmui „Išgyvena tik mylintys“. Muzikoje susilydo skirtingi pasaulio kraštai ir epochos, nostalgija ir futurizmas, nerimas ir grožis: Tavo planai netenka svorio / Varnos suka ratus / Jos žino, kažkas vyksta.
Jimi Tents – I Can‘t Go Home
Pagrindine 21-erių Jimi Tentso albumo tema tapo jo gimtojo rytinio Niujorko kaita. Dar 2011 m. Bruklinas pasižymėjo didžiausiu žmogžudysčių skaičiumi mieste, bet pastaraisiais metais gentrifikacija rajoną pakeitė neatpažįstamai. Atsikrausčius menininkams ir verslininkams, sumažėjo nusikalstamumas, tačiau drauge išnyko ir rajono savitumas.
Savo pirmajame ilgo metro albume (2015 m. pasirodė EP „5 O‘Clock Shadow“) Tentsas repuoja apie išėjimą iš namų, siekiant šlovės, ieškant savęs, ir paskui bandymą sugrįžti. Tačiau sugrįžti nebėra kur: senųjų namų nelikę ne tik metaforiškai (neįmanoma grįžti į vaikystę), bet ir tiesiogine prasme – išaugus nekilnojamojo turto kainoms, muzikanto šeima buvo priversta išsikraustyti.
Jimi Tentsas, koncertiniame ture apšildęs Justiną Bieberį, į savo rajoną grįžo jau kaip žvaigždė. Dalyje kūrinių jis ironiškai švaistosi tipine prasimušusio reperio arogancija – sekiojančiais moterų būriais ir deimantais ant dantų. Bet šiuos turtus Tentsas irgi suvokia kaip gentrifikaciją: pinigai neapsaugo nuo vienatvės ir baimės. Atsivėrimai apie vidinius išgyvenimus nustebina labiausiai – taip sulaužomas vienas iš repo tabu. Nesuvaldau savo demonų / mėgstu slėpti savo bėdas / būna, paspringstu cigarete / tiek daug minčių galvoje.
Brockhampton – Saturation
Grupė, kurios nariai atsitiktinai susipažino tiesiog interneto forume, lyg ir neturėtų kelti didelio pasitikėjimo. Vis dėlto hiphopo grupė „Brockhampton“ aiškiai yra išimtis – seniai neteko skaityti tokių euforiškų albumo recenzijų.
Šiai grupei priklauso keliolika žmonių, tarp kurių yra reperių, prodiuserių, pianistų ir grafikos dizainerių. Visi jie iš Teksaso ir susipažinę apsigyveno kartu. Ši įvairiapusė komuna klipus filmuoja ir dainas įrašinėja be išorinės pagalbos. Save jie vadina all-American boyband: dėl šiuolaikinę Ameriką atspindinčios grupės narių įvairovės (rasinės, socialinės, seksualinės; tiesa, merginų grupėje nėra) ir dėl pretenzijos į populiarumą.
Neoficiali „Brockhampton“ galva yra 20-metis reperis Kevinas Abstractas, pernai išleidęs puikų solinį albumą, kuriame, kaip ir Jimi Tentsas, sulaužė repo kultūros tabu – paskelbė esantis homoseksualus.
Tai jau antras „Brockhampton“ albumas (ar mixtape‘as), debiutas „All-American Trash“ pasirodė prieš metus. „Saturation“ labiausiai pritrenkia stilistine įvairove ir kartu vientisumu: yra smagios pankrokinės agresijos, primenančios „Rage Against the Machine“, yra lengvų Pharellio melodijų, ramių Franko Oceano apmąstymų, Migos žaismingumo, tamsių eksperimentinių ritmų, indie roko ir R&B baladžių.
Išskirtinis atvejis, kad tokioje įvairioje muzikantų grupėje būtų tokia natūrali simbiozė: lengvai kinta nuotaika, stilistika, lengvai iš rankų į rankas perduodamas mikrofonas ir lyderio vaidmuo. Ėmiau galvoti, kad esu nesutvertas gyvenimui, bet čia per gili mintis / Krentu į lubas skęsdamas jausmų įlankoj, bandau kažkaip atsiverti, – kaip ir muzikoje, taip ir tekstuose mažai klišių, daug laisvės ir talento.
