Erica Jennings – Leading Me Home
Erica Jennings yra viena iš tų kelių Lietuvos žvaigždžių, kurias visi mėgsta ar bent jau nemato preteksto kritikuoti. Tai ir gerai, ir kartu nuobodoka. Toks ir šis, pirmasis jos solinis albumas.
„Viskas prasidėjo nuo kelių netekčių. Būdama 13-os praradau draugus – automobilio avarijose, dėl ligos ir vieną – dėl savižudybės. Dėl visko gyvenime kovojau per muziką, tačiau niekada nekovojau už save. <...> Klaidos, skausmas ir nerimas nebegąsdina – žinau, kad tai manęs nebesugriaus iš vidaus.“
Tokia Ericos išpažintis albumo videoanonse dar sustiprina jau „Eurovizijos“ atrankoje pabrėžtą nuoširdų, trapų įvaizdį. Čia jums ne Beyoncé, kuri valandos trukmės filmą, išleistą su pritrenkiančiu šiųmečiu albumu „Lemonade“, pavertė manifestu apie moters stiprybę ir tapatybę.
Ericos autoterapija daug santūresnė, mažesnių užmojų. Visame albume išlaikoma švelni dainavimo maniera, labai artima prie lyrikos grįžusiai Jurgai Šeduikytei. Gaila, kad aranžuotės vienodos, foninės (išskirčiau kiek grubesnę „Master Juggler“). Turtingas Ericos balsas neišnaudojamas, todėl ir ta išpažintis atrodo tokia puse lūpų. Radijui visi kūriniai bus pats tas, bet stipri moteris ir stipri jos žinutė nusipelno daugiau.
Royce – Black Lights
Tribute’ai ir tabamiai man atrodo viena didžiųjų nuodėmių, įmanomų muzikos versle. Dėkuidie, šita mada Lietuvoje beveik praėjusi. O štai grupių, savoje kūryboje atvirai sekančių mėgstamiausių muzikantų stilistika, kažkodėl visai nesmerkiu. Imitacija lengvai virsta nauja interpretacija, o ši visada turi potencialo tapti ir originalia kūryba.
Klaipėdiečiai „Royce“ jei kam nors ir žinomi, tai tik dėl projekto „Playing the Depeche“. Sveikintinas jų ryžtas eiti rizikingesniu, finansiškai neatsiperkančiu, bet dvasiškai kur kas dosnesniu keliu – įrašyti originalių dainų albumą.
Pagrindinio kompozitoriaus Iljos Guno baritonas vos atskiriamas nuo „Depeche Mode“ vokalisto Dave’o Gahano. Jis ir yra stipriausias grupės koziris, viliojantis albumo klausytis kas vakarą prieš miegą. Elektroninės aranžuotės atrodo tik tam ir sukurtos, kad tam balsui netrukdytų.
Maskulinistinė (apnuogintų plaukuotų krūtinių) energija dabar gal ir atrodo kičiškai, bet 9 dešimtmečio sintezatorių rokas vėl skamba madingai. Jei tik netingės dažniau pavažinėti į sostinę, lengvai įsivaizduoju „Royce“ skambant didelėse erdvėse, šalia „Golden Parazyth“, Beissoul ar „Solo ansamblio“.
Red Hot Chili Peppers – The Getaway
„Red Hot Chili Peppers“ po 6 albumų, įrašytų su roko muzikos guru – prodiuseriu Ricku Rubinu, naujajam pasirinko Danger Mouse – „Gnarls Barkley“ muzikantą, prodiusavusį „Gorillaz“, Becko, „The Black Keys“ albumus. Į šeštą dešimtį įžengusių roko grandų ryžtas atsišviežinti pagirtinas, o skirtumas nuo blankaus ankstesnio („I’m With You“, 2011) albumo – akivaizdus.
13-oje dainų yra visi būtini redhotiškieji elementai – Kiedis’o repas, himniški priedainiai, fankiški Flea boso pasitrankymai, psichodeliniai gitaros pragrojimai (tai antras albumas su Johną Frusciantę pakeitusiu „jaunuoliu“ – 36-erių Joshu Klinghofferiu). Kiedis’o tekstai apie Kalifornijos grožybes, kaip įprasta, veikia labiau skambesiu nei gilia prasme, tačiau ir juose prasišviečia praeinančio laiko motyvai (Pabudau šįryt, kaip ir visada / Vis dar tikiuosi esąs nesenas / Laikas tiesiog gauna ko nori).
Grojant tokią energingą, jaunystę ir laisvę vandenyno bangose šlovinančią muziką, sunku padoriai senti. Tačiau redhotai savo jaunystės eliksyro dar neišeikvojo.
Swans – The Glowing Man
Amerikiečių grupė „Swans“, kaip ir „Red Hot Chili Peppers“, susibūrė pačioje 9 dešimtmečio pradžioje. Tiksliau – buvo suburta multiinstrumentalisto Michaelo Giros, kuris vėliau, iki 1997-ųjų, ne kartą keitė grupės muzikantus ir po ilgos pertraukos sugrįžo 2010-aisiais. Tai, kas prieš 30 metų priskirta mistiškam no wave žanrui, dabar būtų įvardijama eksperimentiniu, industriniu postroku ar kokiu kitu griozdišku pavadinimu.
Klausydama šio dvigubo, dviejų valandų kūrinio (tai jau trečias iš eilės dvigubas „Swans“ albumas), galvojau apie pernai mane sukrėtusį „Faith No More“ albumą „Sol Invictus“ – abu jie kelia tikrų tikriausią baimės ir drebėjimo efektą. Sunkiasvorės, užgriūvančios ir neatslūgstančios simfonijos, ypač jei klausomos ne per mobiliaką ir dideliu garsu, sukelia kone religinius potyrius.
Beprotybė, neišvengiamybė, brutalumas, šėtoniškos aimanos – daug bejėgiškų žodžių čia galima prirašyti. M.Gira baisiausiems vidiniams demonams suranda meninę formą, kuri šiurpina antžmogiškumu, bet drauge ir apvalo.
Raime – Tooth
Prisibijantiems šėtono ir verčiau geidžiantiems postapokaliptinės tuštumos gali patikti atšiauri Londono elektroninio dueto „Raime“ muzika. Visas albumas – instrumentinė meditacija apie susvetimėjimą, nerimą ir technologiniam pasauliui gresiantį susinaikinimą.
Industrinės muzikos, techno, dubstepo, postpanko žanrų elementai naudojami labai saikingai. Minimalistinės kompozicijos sukamos pagal neurotiškai besikartojančius ritmus. O viskam išnykus, lieka didžiulės erdvės klausytojo vaizduotėje gimstantiems distopiniams filmams.
Nenaujiena
Son Lux – Bones (2015)
Lyginant su dviem anksčiau aprašytaisiais, amerikiečio Son Lux pernykštis albumas skambėtų netgi visai šviesiai. Vis dėlto ir šio amerikiečio elektronika labai dramatiška. Kaip rašė užsienio kritikas: „vienišo kosmonauto muzika“ (Ar aš tik vienas? / Kur visi kiti?)
Neretai kalbama, kad pastaraisiais metais kuriama muzika neturi specifinių laiko bruožų (neatsiranda naujų žanrų, vien senųjų tęsiniai). Tačiau būtent tokia avangardinė elektroninė popmuzika visai tiksliai galėtų atstovauti šiuolaikybei. Kaip ir, tarkim, grupė „Yeasayer“, Son Lux lengvai klausomas kompozicijas kuria iš skirtingiausių žanrinių nuotrupų, ritminių leitmotyvų ir specifinio, bronchito kamuojamo vokalo. Nuo nerimastingo gospelo šūksnių pereinama prie atpalaiduojančio džiazo, nuo pianino – prie robotų. O klasikinis muziko išsilavinimas Son Lux padeda lengva ranka valdyti visą šį dar priešapokaliptinį chaosą.
Liepos 5 d. Son Lux koncertuoja „Lofte“.
