Spalvingą muzikinę paletę bei Brazilijos atmosferą jam sukurti padėjo grupė „The Road band“. Nors atlikėjas yra koncertavęs garsiausiose Europos koncertų salėse, tokiose kaip Royal Albert Hall, dalyvavęs didžiausiuose Europos muzikos festivaliuose (Glasgow music, Prague Jazz, Love Box), jį nepaprastai sužavėjo lietuviškoji Šv. Kotrynos bažnyčia bei pats Vilnius.
Spinduliuojantis nuoširdumu, šiluma bei paprastumu Adriano pavergė žiūrovų simpatijas ir neslėpė, kad norėtų dar ne kartą koncertuoti Lietuvoje. Apie tai, kokiu tikslu žymus Brazilijos atlikėjas keliavo į Lietuvą, ar ilgametė patirtis augina ir scenos įnorius bei kas įkvepia kurti, pokalbyje su pačiu Adriano.
– Kada pradėjote profesionalaus muzikanto karjerą? Ar muzika jūsų aplinkoje gyvavo nuo vaikystės? O galbūt tai buvo dažnam jaunuoliui įprastas noras išmokti groti kokiu nors instrumentu, siekiant sužavėti merginas, kuris galiausiai tapo neatskiriama gyvenimo dalimi?
– Mokytis groti gitara pradėjau būdamas labai jaunas. Tuomet skaičiavau tik dešimtuosius savo gyvenimo metus, o būdamas keturiolikos jau surengiau pirmąjį profesionalų koncertą. Tiek mano mama, tiek tėtis ir net brolis grojo gitara ir apskritai namuose mane supo gausybė įvairiausių instrumentų. Muzika buvo persmelkusi mūsų namus. Kiekvieną savaitgalį mūsų šeimos ar dėdės namuose susirinkdavo giminaičiai, kurių ne vienas mėgo pamuzikuoti, tad ir aš greitai įsitraukiau į muzikos meną. Jie paprašydavo ką nors pagroti ir improvizacija, atsipalaidavimas, jų palaikymas mane veikė teigiamai, skatino tobulėti.
Galiausiai aš ir mano draugai susibūrėme į grupelę ir pradėjome koncertuoti tiesiog gatvėje. Kai gatvės publikos dėmesys pasirodė per mažas, pagalvojome: „Kodėl mums nepradėjus groti baruose, klubuose? Scenoje?“. Pabandėme, susilaukėme nemažai dėmesio, o sukakus šešiolikai jau rašiau muziką ir kūriau dainas. Neilgai trukus įrašiau ir pirmąjį savo albumą. Nuo 2003 m. pradėjau savo solinę karjerą.
– Kodėl pasirinkote atlikti, gilintis į bossa novos, sambos žanrų stilistiką?
– Šie žanrai tiesiog buvo įaugę į mano namų aplinką, apskritai į brazilišką kultūrą. Žinoma, mano tėtis ir jo vedinas aš klausėmės tokių atlikėjų kaip Stevie Wonder, George Benson, bet viršų ėmė būtent braziliška muzika. Mano protėviai buvo kilę iš Brazilijos ir aš nuo mažumės klausiausi sambos, bossa novos ritmų, populiariosios braziliškos muzikos garsų. Tikriausiai natūralu, kad todėl ir pats ėmiausi gilinti į šiuos žanrus.
– Kokią rolę jūsų gyvenime vaidina muzika? Tai darbas, pomėgis ar tiesiog neatskiriama gyvenimo dalis?
– Visų pirma man tai yra darbas. Nuo pat savo pirmojo profesionalaus koncerto aš repetuodavau 5–6 kartus per savaitę bent po keletą valandų. Tuo metu, kai aš grojau grupėje, aš taip pat studijavau literatūrą ir dirbau karinėse pajėgose. Taigi, vienu metu atlikau tris skirtingas funkcijas. Kol grojau grupėje, iš muzikos uždirbau mažai, todėl reikėjo griebtis įvairių veiklų.
Kai pradėjau savo solo karjerą, viskas pasikeitė kardinaliai. Tapau žinomas, žmonės atpažindavo mano vardą, o drauge su garsesniu vardu pradėjau gauti ir 4–5 kartus didesnį atlygį. Atėjus laikui, kai galėjau pragyventi iš muzikos, nustojau dirbęs karinėse pajėgose. Pasakiau, kad tiesiog gana, nes ši veikla mano gyvenime buvo dėl pinigų ir visomis jėgomis pasinėriau į muziką.
– Kodėl nutarėte apsilankyti ir surengti koncertinį turą Lietuvoje? Ko tikėjotės iš koncertų šioje šalyje?
– Geras klausimas. Iki vizito Lietuvoje aš koncertavau 36-iose šalyse ir man niekada neteko lankytis Baltijos regione. Aš niekada nebuvau Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje. Jau kelerius metus nuolat koncertuoju Čekijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir vieno turo metu tiesiog nusprendžiau, kad 2015-aisiais privalau atvykti ir savo programą atlikti Lietuvoje. Tuomet pradėjau bendrauti su Aleksandru Belkinu iš grupės „The Road Band“, nusiunčiau jam savo albumus ir štai, dabar aš čia. Be to, aš domiuosi architektūra, istorija ir žinau nemažai apie Lietuvos praeitį. Aš domėjausi apie dainuojančią revoliuciją, „Perestroikos“ laikus. Žinote, visai neseniai vienas mano draugas paklausė: „Kodėl tu važiuoji į Makedoniją, Bosniją? O aš atkirtau, o kodėl tu lieki Brazilijoje ir neaplankai kitų valstybių?“. Noriu pamatyti kuo daugiau, todėl apsilankau ir Lietuvoje.
Kalbant apie tam tikrus lūkesčius, noras yra vienas – sugrįžti čia kasmet ir supažindinti vis daugiau ir daugiau žmonių su braziliška muzika. Tikrai norėčiau, kad ne tik aš, o kur kas daugiau brazilų atlikėjų atvyktų koncertuoti į Lietuvą. Žiūrėdamas į Šv. Kotrynos bažnyčią, pagalvojau: „Bet kuris muzikantas norėtų čia pasirodyti!”. Nuostabus garsas, graži bažnyčia, susidomėję žmonės. Ko galima trokšti dar? Aš tikrai norėčiau čia sugrįžti kasmet. Žmonės susipažins su mano muzika ir galbūt tada panorės išgirsti ir kitų Brazilijos atlikėjų kūrybą.
– Kaip pradėjote dirbti su „The Road band“ atlikėjais? Tai jie jus atrado ar viskas vyko atvirkščiai?
– Mes niekada negrojome kartu iki koncerto Lietuvoje. Aš pradėjau bendrauti su Aleksandru Belkinu maždaug prieš pusmetį. Aš nusiunčiau grupei savo DVD, kai kurių kūrinių natas ir labai patyrę muzikantai, prisitaikę aranžuotę, pradėjo groti. Pirmą kartą drauge repetavome koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje išvakarėse ir viskas klojosi kuo puikiausiai.
– Metas linksmesniam klausimui. Ar scenoje yra nutikę juokingų, kurioziškų situacijų? Galbūt galėtumėte apie jas papasakoti?
– Kiekvienoje šalyje nutinka juokingų incidentų. Pavyzdžiui, prieš tris mėnesius koncertavau Slovėnijoje, viename mažame miestelyje, Murska Sobotoje. Koncertavau ne šiaip, o roko festivalyje.
Aš esu grojęs džiazo, bliuzo festivaliuose, bet ne roko ar kitos sunkiosios muzikos. Daugybė grupių prieš mane grojo sunkų roką, metalą ir, dabar aišku, aš tikrai nepatikau koncerto garsistui. Kai aš pradėjau groti, publika manęs negirdėjo ir net nežinojo, kad aš koncertuoju.
Savo balsą ir gitarą, sklindančius iš monitoriaus, girdėjau tik aš pats. Žiūrovai tiesiog gėrė alų ir šnekučiavosi. Aš valandą laiko grojau scenoje ir niekas manęs negirdėjo. Tuo metu tai nebuvo juokinga, bet, prabėgus trims mėnesiams tai skamba linksmai.
–Ar jums svarbi vieta, kurioje koncertuojate? Kiek reikšmės turi scenos dydis, aplinka?
– Aš mėgstu dideles scenas. Lygiai taip pat man patinka ir mažos scenas. Man tikrai patiko Šv. Kotrynos bažnyčios scena, nes ten buvo juntama labai gera atmosfera. Tai labai senas statinys ir įsivaizduoju, kiek įvairių dalykų ten vyko, nutiko praeityje. Mėgstu ir mažas scenas, kai žmonės yra arti, tačiau dydis nieko nereiškia. Svarbiausia atmosfera, o Vilniuje ji buvo nuostabi.
– Kas jus inspiruoja kurti muziką?
– Aš mėgstu kurti dainas apie gyvenimą. Kartais siužetas sukasi apie mano paties išgyvenimus, kai kuriais atvejais žodžiai paremti mano draugų gyvenimo realijomis. Kartais būna taip, kad aš vairuoju automobilį, kai man paskambina draugas ir sako: „Ei, Adrianai, vakar tu tiek daug praleidai! Aš susipažinau su mergina ir...“ . O aš mintyse galvoju gerai, gerai, pasakok, tęsk, man tai patinka. Taigi, įkvėpimo neretai semiuosi iš savo draugų, tačiau bene didžiausia inspiracija mano gyvenime, kūryboje yra atlikėjas Stevie Wonder, kadangi jis, būdamas aklas, nuostabiai aprašo spalvas, regimąjį pasaulį. Jis viską turi savo galvoje, o jo kuriamiems tekstams lygių nėra. Jis mano inspiratorius.
– Ir paskutinysis klausimas. Kokie jūsų ateities karjeros planai? Ketinate išleisti dar vieną albumą ar surengti koncertinį turą Europoje, Amerikoje?
– Kitais metais turėsiu naują projektą, kurio metu rengsiu DVD iš gyvo garso koncerto Sarajave medžiagos. Žinoma, noriu šį bei tą įrašyti ir Lietuvoje, grodamas su „The Road band“. Pakaktų net ir vienos įrašytos dainos. Tai taip pat yra pasiekimas.
