Projekte, skirtame atkreipti dėmesį į instrumentinę muziką, taip pat dalyvauja Arnas Mikalkėnas, Simonas Šipavičius, Mėta Gabrielė Pelegrimaitė, Paulius Vaškas ir dar daugelis kitų garsių šalies instrumentalistų bei talentingų naujosios kartos atlikėjų.
Pokalbyje su M.Aleksa – apie karantino kasdienybę bei pėdsakus, kuriuos karantino situacija greičiausiai paliks ir meno sferoje.
Įdomu, ar dabartinė situacija pakeis muziką, galbūt atsiras kokių nors krypčių, žanrų – juk visi turi daugiau laiko ieškojimams.
– Pokalbį norisi pradėti nuo aktualijų – karantino. Daugelis menininkų mini, kad šį sulėtėjusį laiką stengiasi išnaudoti naujų projektų, idėjų vystymui. Ar jaučiatės panašiai? Kaip Jūsų kūrybą ir kasdienybę paveikė karantinas?
– Kasdienybę karantinas tikrai pakeitė, nes iki kovo mėnesio mano pagrindinė ilgametė veikla buvo gastrolės po pasaulį. Per karantiną atsirado galimybė turėti rutiną, kurios gastrolių metu turėti yra tiesiog neįmanoma ir kurios man labai trūkdavo, nes tikiu, kad tęstinumas ir pastovumas padeda pasiekti puikių rezultatų. Kalbant apie kūrybą – jai išties atsirado nemažai laiko, nedrumsčiamo trikdžių.
– Šiuo metu dirbu prie keleto muzikinių albumų, poros autorinių projektų, bendradarbiauju ir su kitais muzikantais. Pastebiu, kad visame pasaulyje daugelis muzikantų ir apskritai kūrėjų kalba apie naujos kūrybos pradžią. Įdomu, ar dabartinė situacija pakeis muziką, galbūt atsiras kokių nors krypčių, žanrų – juk visi turi daugiau laiko ieškojimams. Be to, ir kūrybos aplinkybės pasikeitė. Daug kas kurdavo studijose, repeticijų salėse, dirbdavo kartu su grupėmis ar prodiuseriais. O dabar – kiekvienas sau, namie. Neįmanoma, kad tai kažkaip neatsispindėtų muzikoje, nepakeistų kūrybos.
– Kokią tradiciją, savitumą galima pastebėti lietuviškos instrumentinės muzikos paveiksle?
– Manau, kad ryškesnis išskirtinumas visgi formuojasi tik dabar. Mūsų džiazas buvo išskirtinis tol, kol nebuvo daug ir lengvai pasiekiamos informacijos. Tekdavo pačiam sukti galvą, ieškoti skambesio ir šis procesas kūrė tam tikrą savitumą.
Po to sekė laikotarpis, kai informacijos pradėjo daugėti, daugumai muzikantų – tarp jų ir man – didelės įtakos turėjo vakarietiškas džiazas. Šiandien tartum grįžtama į pradžią, prie asmeninių ieškojimų – pastebiu daugelio jaunų muzikantų pasitikėjimą savimi, savo šaknimis ir savito skambesio gryninimą. Tai matyti ir girdėti – labai džiugu.
Apskritai, nežinau, ar galima išmokyti klausytis muzikos. Žmonės randa tai, ko ieško.
– Visgi, atrodo, kad solo instrumentalistams ir anksčiau, ir dabar sunkiau sulaukti pripažinimo, nei vokalistams arba grupėms. Galbūt tai keičiasi ir instrumentalistų pozicijos muzikos pasaulyje stiprėja?
– Žinoma, vokalinė, pop muzika visada susilaukia didesnės publikos. Tik nemanau, kad pripažinimas apskritai yra gera motyvacija kurti. O su klausytojais viskas gerai, abejoju, kad juos reikia mokyti ar skatinti klausytis tam tikros muzikos. Apskritai, nežinau, ar galima išmokyti klausytis muzikos. Žmonės randa tai, ko ieško. Kai sukuri kažką tikrai vertingo, atsiranda ir klausytojas. Tai įrodo ir labai sėkmingi solo projektai, iš kurių gali imti pavyzdį, semtis įkvėpimo.
Instrumentinė muzika gali ne pasakoti istoriją, o užduoti klausimus ir yra atvira kiekvieno žmogaus interpretacijai.
– Kaip tuomet atrodo vertinga ir sėkminga instrumentalisto karjera?
– Mano nuomone, pirmiausia tai – galėjimas be kompromisų groti tiktai tą muziką, kuria tiki ir kuri atspindi tavo pasaulėžiūrą. Tai dažnai gali būti sunku, nes profesionalus muzikantas iš muzikos valgo duoną ir ne visada turi prabangą rinktis. Tačiau siekti tam tikros laisvės šioje srityje reikėtų visada.
– Ką labiausiai vertinate instrumentinėje muzikoje kaip klausytojas?
– Tai, kad instrumentinė muzika gali ne pasakoti istoriją, o užduoti klausimus ir yra atvira kiekvieno žmogaus interpretacijai. Kiekvienas jos klausydamas tam tikra prasme tampa kūrėju. Kartais įvyksta taip, kad klausytojas kūrinyje išgirsta ar susikuria net gilesnę prasmę nei pats kūrėjas. Tai mane žavi labiausiai.
– Ką pasirinkote atlikti laisvų improvizacijų projekte „3 minutės solo“?
– Nusprendžiau visiškai neplanuoti ir išgroti tai, ką jaučiau tą sekundę, kuo nuoširdžiau. Neseniai pas savo kolegą Gediminą Mačiulskį, afrikietiškų būgnų specialistą, pradėjau mokytis groti tokiais dideliais ir labai garsiais afrikietiškais būgnais Dunun. Filmavimo metu būtent šios naujos inspiracijos ir pasireiškė, nors grojau tradiciniu būgnų komplektu.
Projekto „3 minutės solo“ metu sukurtus vaizdo įrašus su atlikėjų solo improvizcijomis galima rasti Start FM Facebook, Instagram ir Youtube paskyrose.