Kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro iš Latvijos Mārtiņšo Ozoliņšo, pianistas atliks ypatingą kūrinį – drąsa ir gyvenimo džiaugsmu pulsuojantį įžymiojo amerikiečių kompozitoriaus G.Gershwino koncertą fortepijonui ir orkestrui. Apie meilę Niujorkui, poreikį derinti klasikinės muzikos tradiciją su šiuolaikinio gyvenimo tendencijomis, organizuojamas edukacines veiklas prieš koncertus Lietuvoje kalbamės su pianistu G.Januševičiumi.
– Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Jus sieja itin glaudus ryšys – tai buvo pirmasis simfoninis orkestras, su kuriuo, sulaukęs vos 15-os, debiutavote kaip solistas Vilniaus kongresų rūmuose. Kaip jaučiatės, turėdamas progą čia sugrįžti ir koncertuoti kartu?
– Tik dabar suvokiau, kad jau 17 metų prabėgo nuo debiuto su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Per juos su šiuo nuostabiu kolektyvu turėjau galimybę atlikti savo mėgstamiausius kūrinius, užaugau kaip menininkas ir įgavau svarbių patirčių, kurių dėka dabar gyvenu muzikos pasaulyje. Nuostabus jausmas, kai tokio lygio orkestras pasitiki mano idėjomis, suteikia joms platformą ir tiek daug laisvės. Nuo pat mažens jaučiau orkestro vadovų ir atlikėjų pagarbą ir palaikymą. Kaskart grįžtu švytinčiu veidu ir pasirengęs geros nuotaikos ir muzikinių ieškojimų kupinai savaitei.
– Spalio 6 d. Vilniaus kongresų rūmuose atliksite įžymiojo amerikiečių kompozitoriaus G.Gershwino koncertą fortepijonui ir orkestrui. Kuo šis kūrinys Jums įdomus?
– Šis kūrinys – lyg himnas kompozitoriaus mylimam miestui Niujorkui, jį stačiusiems ir pasaulio galingiausiu miestu pavertusiems žmonėms. Parašytas turtingiausiu ir pozityviausiu šio miesto istorijos laikotarpiu, koncertas dovanoja jo atlikėjams ir klausytojams veido ilgai nepaliksiančią šypseną. Visi kartu esame tarytum perkeliami į trečiąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, girdime jo skambesį, tuo metu Niujorke gyvenusių žmonių viltis ir emocijas.
Įsimylėjau Niujorką seniai, ir kaskart jame viešėdamas pasisemiu geros energijos keliems mėnesiams į priekį. Aistringai studijuoju miesto istoriją, daugelį jo gatvių žinau mintinai. Šis fortepijoninis koncertas – geriausias muzikinis paminklas sunkiam žmogaus darbui, dideliems siekiams, pasiaukojimui ir beribėms svajonėms. Niekada nesu grojęs kūrinio, kuriame būtų tiek džiaugsmo ir euforijos. Visa tai koncerto metu noriu perduoti publikai.
– Klasikos pianistams įprastą kelią nusprendėte gerokai paįvairinti. Mėgstate eksperimentuoti, Jus domina netikėtos erdvės ir formatai. Kas Jus patraukė eiti kitokiu keliu?
– Tiesiog darau tai, ką kelis šimtmečius darė meno žmonės – nestoviu vietoje. Sėkmingiausi muzikos istorijos kompozitoriai ir atlikėjai nesiekė beatodairiškai kopijuoti prieš daug metų populiariais buvusių atlikėjų, o įkvėpimo sėmėsi iš savo aplinkos ir tuometinio gyvenimo realijų.
Dažnai klausydamasis klasikinės muzikos rečitalių „merdėju“ iš nuobodulio. Atrodo, jog kai kurie atlikėjai žavisi galimybe „užstrigti“ tam tikrame laike ir atmeta šiuolaikinį pasaulį su visomis jo pergalėmis. Savo mene stengiuosi derinti geriausias klasikinės muzikos tradicijas ir šiuolaikinio gyvenimo atributus, kuriais žaviuosi, nes tik taip galiu pastoviai būti įsimylėjęs savo profesiją.
Dėl naujų erdvių ir formų – visas jas padiktuoja koncerto idėjos. Visos mano galvoje gimusios idėjos pirmiausiai pereina per žiauriausią kritikos filtrą – mane patį. Jei jaučiu bent menkiausią abejonę programos kokybe ir įdomumu – publika jos niekada neišvys. Naujos mintys gimsta vos ne kasdien, o publika per metus pamato vos dvi ar tris, kuriomis patikėjau ir gludinau tol, kol iš jų išspaudžiau visą potencialą.
Kartais tos programos reikalauja ypatingų sceninių sprendimų, o kartais programa tokia intymi, kad bet koks papildomas atributas tik trukdytų. Kiekvienai jų ruošiu save, lyg aktorius ruošiasi rolei, nes kol pats negyvensiu savo sumanymu, negaliu to reikalauti iš publikos. Jei rezultatas publiką maloniai nustebina, džiaugiuosi, tačiau niekada nesiekiu kitoniškumo vien dėl kitoniškumo ar galimybės išsiskirti iš kitų.
– Šalia įvairių koncertų, aktyviai užsiimate edukacine veikla: Vokietijoje organizavote konkursą „Hanoverio muzikos talentų birža“, Lietuvoje sėkmingai gyvuoja fortepijono akademija „Klaipėda Piano Masters“. Papasakokite daugiau apie šiuos savo projektus.
– „Hanoverio muzikos talentų birža“ šiemet vyks jau ketvirtą kartą, o „Klaipėda Piano Masters“ po pirmųjų itin sėkmingų metų kitąmet bus rengiama vėl. Be šių projektų organizuoju daugelį kitų, taip pat prodiusuoju savo koncertus. Galimybė dirbti už scenos man yra reikalinga tam, kad užtikrinčiau kokybišką aplinką mano mėgstamai muzikai. Neturiu teisės reikalauti iš koncertų organizatorių, kad jie mano koncerto ar konkurso idėjai skirtų tiek meilės ir dėmesio, kiek pats galiu ir noriu skirti, taigi dažnai taupau jų laiką ir darbus užkulisiuose nudirbu pats.
Šiemet debiutavusi fortepijono akademija „Klaipėda Piano Masters“ man yra ypatinga, nes, be dėstymo joje, pats sudarau programą, darbo grafiką, pasirenku paskaitų temas, dėstytojus, partnerius. Akademijos programa – koncentruota ir leidžianti studentams maksimaliai išnaudoti savo galimybes, taip pat susipažinti su savo trūkumais ir būdais juos įveikti. Dirbdamas ties šiuo projektu galiu prisidėti prie naujos kartos atlikėjo, visapusiškai išsilavinusios asmenybės, kūrimo. Nei man, nei jums nereikia žmonių, kurie tiesiog gerai skambintų fortepijonu – mums reikia asmenybių ir muzikos pasaulio profesionalų, blizgančių tiek ant scenos, tiek už jos. Būtent tokiais siekia tapti „Klaipėda Piano Masters“ studentai.
– Jau daugiau kaip 13 metų gyvenate Vokietijoje. Ko labiausiai pasiilgstate Lietuvoje?
– Lietuvos ir Vokietijos sulyginti neįmanoma. Skirtingos šalių tradicijos, žmonių mentalitetas. Vokietijoje labiausiai pasiilgstu tėvų, o taip pat tam tikrų vaizdų, kvapų, skonių. Tuo tarpu grįžęs į Lietuvą, pasiilgstu vokiško konkretumo, tvarkos bei pagarbos žmogui. Savo studentams Lietuvoje stengiuosi diegti vokišką discipliną ir darbo etikos pagrindus, o vokiečiams iš Lietuvos lauktuvių atvežu duonos ir sūrių. Ir taip po truputį pasaulis tampa geresnis (juokiasi).
Pianisto Gintaro Januševičiaus ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertai: 2017 m. spalio 4 d. 18:30 val. „Koncertų koncertas“ Klaipėdos koncertų salėje ir spalio 6 d. 19 val. „Gintaras Januševičius skambina G.Gershwiną“ Vilniaus kongresų rūmuose. Dirigentas Mārtiņš Ozoliņš. Bilietus į koncertus galite įsigyti „Tiketoje“, Klaipėdos koncertų salės ir Vilniaus kongresų rūmų kasose.
