– Šiemet festivalis „Jauna muzika“ – smarkiai atsinaujinęs. Pasikeitė jo kuratoriai, kryptis, galima sakyti, net pati koncepcija. Jūsų akimis, kaip tuos pokyčius būtų galima įžodinti?
Arturas Bumšteinas: Festivalį organizuoja nauji žmonės, tad gimsta ir naujos idėjos, naujos pažintys, nauji kontaktai. Visa tai atsispindi jo programoje.
Monika Lipšic: „Jauna muzika“ buvo elektroakustinės muzikos festivalis, tad jo kontekste tarsi egzistavo aiškesnės žanrinės skirtys, kompozitorių ir atlikėjų perskyra. Mes bandome apie tai kalbėti ne kritikuodami, o siūlydami dar kitokią perspektyvą.
A.Bumšteinas: Man atrodo, kad festivalis šiemet tiesiog labiau demokratiškas. Mažiau skirstymų, neakcentuojame žanrų, medijų. Mums įdomios yra idėjos, jos įdomesnės už medijas. Kaip Jūra Elena Šedytė savo kūrinio pavadinime sako: „No room is empty if your brain is full“ („Kambarys nėra tuščias, jeigu tavo smegenys pilnos“). Svarbu tai, kas kyla iš kūrėjo vidaus, jo paties kūrybingumas. Prieš festivalį neturėjome temos, tačiau ji tarsi pati atsirado, mat iš 21 performanso, net 11 jų rengia įvairios poros, duetai. Tad ir galvojame apie šių metų „Jauną muziką“ kaip eksperimentinių porų festivalį.
M.Lipšic: Man labai patinka apie „Jauną muziką“ galvoti kaip apie garsinių šeimų festivalį. Daugelis programoje esančių menininkų yra susiję, kuria savitus garsinius pasaulius. Tuo šis festivalis ir kitoks, labai šeimyniškas. Dar man patinka Arturo mintis, kad „Jauna muzika“ – pirmasis Lietuvoje eksperimentinių lopšinių festivalis.
– Apie „Jaunos muzikos“ pokyčius kalbėti labai įdomu, nes šis festivalis skaičiuoja gana ilgą istoriją, prasidedančią 1992 m. Koks jis, judviejų nuomone, kitų Lietuvoje rengiamų muzikos, meno festivalių kontekste?
A.Bumšteinas: Organizuojame šį festivalį pirmąkart, tad dar sunku pasakyti, kokia „Jauna muzika“ bus. Žinome tik tai, koks norėtume, kad šis festivalis būtų. Norėtume, kad atėjus į jį, peržengus tą slenkstį, apimtų malonus jaudulys. Sunku tai įvardinti – vieni festivaliai tai turi, kiti – ne.
M.Lipšic: Norisi tokios įkrautos atmosferos, kuri įsikrauna nuo labai skirtingų dalykų. Festivalio kontekste tai viskas, kas jį sudaro – nuo komunikacijos iki koncerto, to, kas pasitinka žiūrovą, kaip su juo bendraujama. Kažkur esame užčiuopę, kad „Jaunos muzikos“ festivalis yra vienas labiausiai besikeitusių Lietuvoje, o ir vienas seniausių. Kas kelerius metus jis keisdavo vadovą, kas nėra būdinga kitiems festivaliams. Keitėsi ir pavadinimai, struktūros, idėjos, erdvės. Šie pokyčiai man savaime yra festivalio kaip institucijos vertybė. Todėl labai įdomu ateiti ir pasiūlyti dar kažką naujo, juk po mūsų ateis kiti ir pasiūlys dar kitokias perspektyvas. Tiesa, ir mes turėjome minčių keisti pavadinimą, bet likome prie „Jaunos muzikos“.
Visos tos hierarchijos užknisa, todėl ir norisi tą „jaunumą“ išlaikyti.
– Bet išties, šis pavadinimas labai gražus ir simboliškas.
A.Bumšteinas: Man jis taip pat gražus. Problema tik ta, kad jį maišo su choru (Vilniaus miesto savivaldybės choru „Jauna muzika“, – aut. past.). Užsieniečiai, kol nebuvo sukurta festivalio internetinė svetainė, visuomet mums atsiųsdavo choro puslapį, klausdami: „O kur programa?“
M.Lipšic: Šio festivalio kontekste pavadinimas „Jauna muzika“ gražiai siejasi su ta „šeimų festivalio“ koncepcija. Jau minėtos eksperimentinės lopšinės – tarsi muzika jauniausiems klausytojams. Mes tą „jaunumą“ suvokiame iš kitos pusės, todėl ir atsirado labai įdomių paralelių.
A.Bumšteinas: Yra toks dalykas, kad „jaunumas“ stereotipiškai asocijuojamas su silpnumu, gležnumu, nebrandumu ir man tai nepatinka. Mėgstu niujorkiečius senukus, kurie važiuoja metro su kedais ir kuprinėm. Kai 90-aisiais vienas toks atvažiuodavo čia, į Lietuvą, iš jo gatvėje juokdavosi, tarsi parodydami, kokie atributai turėtų tikti tam tikro amžiaus žmogui. Visos tos hierarchijos užknisa, todėl ir norisi tą „jaunumą“ išlaikyti.
– Tas „jaunumas“ festivalyje išlaikomas per įvairovę – tiek amžiaus, tiek geografijos, tiek kūrybinių idėjų ir jų raiškos formos prasmėmis. Kuo remiantis vyko šių metų festivalio programos sudarymo procesas? Ar rezultatas, kurį matome, yra jūsų išankstinės vizijos rezultatas, ar improvizacija, lemta aplinkybių?
M.Lipšic: Patys buvome sudarę programą tokią, kurios užtektų trims festivaliams, tačiau vėliau teko likti prie kuklesnės vizijos.
A.Bumšteinas: Norėjome pasikviesti ansamblių iš Berlyno, parodyti brangių filmų iš MoMA kolekcijos, tačiau vėliau atsirėmėme į galimybes.
M.Lipšic: Sudarinėjant programą, turinys, vardai, dalyviai buvo Arturo atsakomybė, o jų komponavimas, mąstymas, kaip jie vienas prie kito „limpa“, dienų „režisūra“, atmosferinė festivalio pusė buvo daroma kartu. Vakarais sėdėdavome ir fantazuodavome, įsivaizduodavome – taip programa ir atsirado. Ateityje norime išeiti į kitas erdves, kur kiekviena jų atneš kažką naujo.
A.Bumšteinas: Simbolinis yra šių metų išėjimas į Sapiegų rūmus. Visą savaitę būsime Menų spaustuvės blackbox‘e, o po to išeisime į istorinį miestą, istorinį Vilnių.
– Mano žiniomis, bent jau anksčiau buvo idėjų programą tarsi organizuoti vertikaliai, dienomis. Ar ta programos vertikalė iš tikrųjų kažkaip įsiprasmina?
M.Lipšic: Išties norėjome, kad kiekviena diena turėtų savo spalvą, savo šešėlį. Negalime sakyti, kad visos jos tokios, tačiau bent poros dienų programa glaudžiai tarpusavyje susijusi.
A.Bumšteinas: Vienos dienos visi pasirodymai vyks per savadarbę garso sistemą Kala Sound System. Kita – išradimų diena. Jos metu lytį pakeitęs menininkas tarsi pats iš naujo save išranda, kito pasirodymo metu grojama savadarbiais instrumentais. Nėra taip, kad kiekvieną dieną dėliojome temiškai, tačiau kai kurios natūraliai apsijungė.
M.Lipšic: Mūsų tikslas buvo dienas sudėlioti taip, kad jos būtų kuo įdomesnės kaip patirtys. Kai kuriais atvejais atlikėjai, performansai jungiami netradiciškai. Norėjome, kad visos dienos patirtis, istorija, pasivaikščiojimas būtų pilna nuo pradžios iki pabaigos. Štai paskutinę festivalio dieną turėsime Emilijos Škarnulytės ir Mariaus Salyno performansą, tada Strøm koncertą – tai du labai skirtingi pasirodymai, o tada keliausime į pabaigą Sapiegų rūmuose.
A.Bumšteinas: Man tas sekmadieninis pasivaikščiojimas atrodo labai patrauklus. 18 val. viskas baigiasi Menų spaustuvėje ir žmonės turi pusantros valandos pereiti į Sapiegų rūmus Antakalnyje. Tikiuosi niekas nenuspręs važiuoti taksi.
– „Jauna muzika“ visuomet buvo daugiau muzikų auditorijos festivalis, tačiau šiemet, kaip galime spręsti ir iš pačių dalyvių, kurių daugelis nėra tik kompozitoriai ar garso menininkai, bandote plėsti auditoriją?
M.Lipšic: Kadangi festivalyje neakcentuojame skirties tarp skirtingų meno formų (jame yra ir teatro, ir literatūros, mokslo, skulptūros, performansų), per skirtingas žmonių specialybes – nuo garso menininkų, kuratorių, teoretikų, rašytojų, įvairius žanrus norime patraukti kuo įvairesnę meno publiką. Ne tik pačius menininkus, bet ir tuos, kurie domisi, tyrinėja meną.
Kai kuriais atvejais atlikėjai, performansai jungiami netradiciškai. Norėjome, kad visos dienos patirtis, istorija, pasivaikščiojimas būtų pilna nuo pradžios iki pabaigos.
– Festivalį atidarys ir uždarys lietuvių menininkų, atitinkamai Jutos Pranulytės ir Ramūno Motiekaičio kūrybos pristatymai. Ar tai sąmoningas pasirinkimas?
M.Lipšic: Taip atsitiko natūraliai. Mums nėra didelio skirtumo, kokia menininkų tautybė, lietuviai jie ar ne. Šiais laikas tikslas jau nebėra užsienio menininkus pristatyti lietuviams, kurie neva negali iškeliauti į užsienį ir kažko pamatyti. Mes visi, tiek menininkai, tiek kuratoriai, keliaujame, lankomės festivaliuose, stebime ir sekame daugybę dalykų internete, tad nebėra tokios skirties, remiantis tautybe.
– Kitas įdomus šio festivalio aspektas – jo formatai. Daugelis „Jaunos muzikos“ renginių nutolsta nuo tradicinės koncerto formos. Kokių formų šių metų festivalyje bus?
A.Bumšteinas: Ta įvairovė nėra beprotiška. Viskas, galima sakyti, visgi yra koncerto forma. Netgi Salomés Voegelin paskaita bus pristatoma tarsi koncertas. Tai daugiau hibridinės formos. Pavyzdžiui Rie Nakajima ir Pierre‘as Berthet yra instaliacijų menininkai, tačiau festivalyje jie atliks pusvalandžio trukmės performansą. Pawelas Romanczukas taip pat darys instaliaciją, kurioje vėliau gros. Tai – ir instaliacija, ir koncertas. Formų bus įvairių – paskaita, performansas, instaliacija, bet viskas pristatoma koncertiniame formate. Taip mes tarsi žaidžiame su tradicinio koncerto konvencija. Tikimės, kad galėsime ir kiekvienam renginiui pritaikyti erdvę, kiek leis techninės galimybės.
– Cituojant festivalį „Jauna muzika“ pristatantį tekstą: „festivalis skatins rizikingus bendradarbiavimus“. Kaip jūs įsivaizduojate tas rizikas ir kaip jos įsiprasmina festivalio renginiuose?
A.Bumšteinas: Tai ir daugybė eksperimentų, kuriuos aš siūliau kompozitoriams kviesdamas juos dalyvauti. Pavyzdžiui, pasiūliau dviem kūrėjams parašyti kūrinius su mintimi, kad jie abu skambės tuo pačiu metu – tai labai rizikingas pasiūlymas. Ne visi sutinka žaisti pagal kuratoriaus pasiūlytas taisykles, tačiau aš nebijau rizikuoti, o menininkai vėliau tegul nusprendžia patys, kokiu keliu jiems pasukti savo kūrinius. Menininko nereikia prievartauti, versti taikytis prie tavo vizijos. Pats dalyvauju festivaliuose kaip dalyvis ir puikiai žinau jausmą, kai kuratorius tau bando primesti temą. Tad, galima sakyti, kad mes festivalio kontekste rizikuojame, išbandydami menininkų ribas. Tai žinoma yra įdomu, tačiau menininkams to kai kada gali būti per daug. Galbūt dabar daugelis nebenorės su mumis bendradarbiauti, nes galvos, kad versime juos kažką daryti (juokiasi).
M.Lipšic: Man rizika yra kasdienybė. Vien pasirinkimas tapti menininku, yra rizika. Rizika man – tai žaidimas, kombinavimas, įdomūs, netradiciniai sprendimai, laimėjimai ir pamokos. Taip ir mes bandome „Jauną muziką“ „apsukti“ ir pažiūrėti į šį festivalį iš kitos pusės.
Kalbėjosi Rasa Murauskaitė
Festivalis „Jauna muzika“ – balandžio 23–28 d. Menų spaustuvėje ir Sapiegų rūmuose. Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba, Adomo Mickevičiaus institutas Lenkijoje (programa „Polska Music“), Šveicarijos meno taryba „Pro Helvetia“, Šiuolaikinio meno centras, Vilniaus miesto savivaldybė ir Prancūzų kultūros institutas Lietuvoje. Festivalį organizuoja Lietuvos kompozitorių sąjunga.
