Koncertas vyko vienoje jogos studijoje. Nusiavę snieguotus batus ant kilimėlių sutūpė daug besišnekučiuojančių žmonių. Vieni pečius apsisiautė pledais, kiti išsitiesė ant pagalvėlių ir užmerkė akis. Tą vakarą Tomo beveik nemačiau per susirinkusiųjų galvas. Bet žiūrėti ir nesinorėjo.
Atminty įstrigo sunkiai su kuo nors sulyginamas mušamo hango garsas, ir Tomo pasakojimas, kaip šis instrumentas atsidūrė jo rankose. Tada pasižymėjau priminimą savo telefone – galima tema tekstui. Po daugiau nei metų mudu su Tomu susitikome mažoje vegetarinėje kavinėje Vilniaus senamiestyje. Juk geriau vėliau negu niekada.
Realybės praktika
„Dabar manyje virsmas, – pokalbį pradeda Tomas, žmogus, kurį, matyt, geriausiai apibūdinčiau kaip keliautoją ir muzikantą, – aš anksčiau pasakodavau istorijas apie malonius dalykus. Apžvelgęs kelionių išgyvenimus pamačiau, kad buvau arti labai nemalonių dalykų. Pats nemieliausias jų – neteisybė.“
Apžvelgęs kelionių išgyvenimus pamačiau, kad buvau arti labai nemalonių dalykų. Pats nemieliausias jų – neteisybė.
Pokalbis pasisuka man netikėta linkme. Vis dėlto, nesustabdau Tomo, nenukreipiu temos. Man įdomu. Jis man papasakoja apie likimo nuskriaustą Nepale gyvenančią mergaitę Rosą, jau 9 metus negaunančią paso, neturinčią pilietybės, negalinčią išvykti su savo globėja Magalyį Europą.
Tomas su Rosa ir Magaly Nepale praleido keletą savaičių. „Ir kaipgi ketini joms padėti?“ – klausiu. „Aš darysiu koncertą joms palaikyti“, – surinktas koncerto lėšas Tomas paskirs mergaitei ir jos globėjai. Keliautojas pabrėžia ir kitą tokio gesto pusę. Svarbus yra ne tik piniginis, tačiau ir emocinis palaikymas, žinia, jog apie šių žmonių nelaimę yra žinoma net Lietuvoje, kad apie jas yra galvojama, jos yra palaikomos. Susimąstau. Iš tiesų, galbūt Rosos istorija pasiklys tarp daugybės tokių pasakojimų, tačiau palaikymo žinutė, atsiųsta iš Lietuvos joms gali būti tokia pat svarbi, kaip ir piniginė parama. Apie tokią pagalbą Tomas kalba daug: daryk tiek, kiek gali. Svarbiausia, kad veiktum.
„Kaip tave pakeitė kelionės?“ – klausiu muzikanto. Jis gurkšteli saldžios svarainių arbatos.
„Anksčiau man tiesiog reikėjo gero, įdomaus ir linksmo gyvenimo. Siekiau ieškoti nuotykių, pamatyti naujų dalykų. Ir tik keliaudamas sužinojau, kad yra tokia tauta kaip kurdai, kurie neturi savo valstybės. Jie stipriai engiami, bet yra be galo nuostabūs ir svetingi žmonės. Kitas dalykas, kurį patyriau Indijoj, yra vaikų namai ir vaikų namų verslas, sužinojau, kaip žmonės iš to sugeba susikrauti gerus pinigus…
Visa tai įneša tokio realistiškumo. Pasaulis yra gražus, smagu juo keliauti, matyti įvairius žmones, gamtos reiškinius, bet kartu jame yra žiaurumo, jame yra neteisybės, – pasakoja Tomas. – Man nesinori sakyti, kad pasaulis yra negražus, nes jame vyksta bjaurių dalykų, tačiau noriu matyti pasaulį realų, tokį, koks jis yra. Anksčiau aš viską labai idealizuodavau. Natūralu, nes protas taip veikia.“
Prieš pradedant interviu šiek tiek šnektelėjome apie meditaciją. Akivaizdu, kad Tomo požiūris ir mintys paremtos tam tikrais „čia ir dabar“ filosofijos principais. Klausiu jo, ar ši praktika prisidėjo prie to, kaip Tomas pasaulį mato dabar.
„Taip, būtent mano praktika nėra skirta paslėpti tam tikrus išgyvenimus ar tam tikras būsenas. Ji yra skirta tam, kad priimtum realybę tokią, kokia ji yra. Yra toks smagus pasakymas, kad jeigu nori išspręsti problemą visų pirma turi matyti tą problemą. Meditacija man padeda būti su tikrove. Neišsigąsti jos ir dirbti su ja,“ – šypteli muzikantas.
Meditacija man padeda būti su tikrove. Neišsigąsti jos ir dirbti su ja.
Garso filosofija
Dabar Tomas gyvena Vilniuje, įrašinėja naują albumą, koncertuoja. Hangas muzikantui, kaip jis pats sako, suteikia laisvę gyventi taip, kaip nori. Jį neretai galima pamatyti ir Vilniaus gatvėse. Švelnia, kiek palaiminga mina veide Tomas muša matinį, juodo plieno instrumentą, kiek primenantį neatpažintą skraidantį objektą. Tomas negroja natų ar dainų, jo kūriniai – istorijos, kurias muzikantas pasakoja savo klausytojams.
„Aš nesu labai socialus žmogus ir man daug to sociumo nereikia. Instrumentas man padeda rasti ryšį su aplinkiniais. Daug groju gatvėje, matau kokie žmonės yra, kaip jie jaučiasi. Tai nebūtinai yra verbalus bendravimas tai būna žvilgsniai, nuostaba, šypsena. Hangas yra įrankis man pasiekti žmones, papasakoti jiems kažką. Dauguma mano kūrinių yra kaip istorijos, nes aš prisimenu ne natas, o tam tikrą patirtį. Dažnai ji yra iš kelionių ir aš grodamas jas pasakoju jausmų lygmenyje“, – sako jis.
Dvasinės ramybės paieškos atvedė Tomą iki hango. Išvažiavęs savanoriauti muzikantas suprato, kad grįžęs į Lietuvą toliau tęsti magistro studijų ir dirbti nenori: „pasirinkau laisvo keliautojo amplua.“ Prieš įsigydamas instrumentą Tomas žinojo, kad jo laukti reikės maždaug metus.
„Žinojau, kad egzistuoja eilė norinčių įsigyti instrumentą. Buvau suplanavęs kelionę po Europą traukiniais, todėl nusprendžiau užsukti į Šveicariją, kur gyveno hango kūrėjai – Feliksas Rohneris ir Sabina Schärer“, – pasakojo Tomas.
Atvykęs vaikinas kūrėjų nerado namuose. „Parašiau jiems laišką, kuriame išdėsčiau savo įsivaizdavimą. Man patiko, kad jie, turėdami tokį instrumentą, kuris turi beprotiškai didelę paklausą, nesistengia atidaryti fabriko kur nors Kinijoje ir užsidirbti milijonų. Aš tame mačiau ir tam tikrą visuomenės mokymą būti kantriais, nes dabar mes viską galime gauti vienu pelės mygtuko paspaudimu, o čia – ne. Tu gali būti žiauriai turtingas žmogus, bet negausi šio instrumento, nes Feliksui ir Sabinai tiesiog nusispjauti ant visos ekonominės sistemos.“
Tomas pasakoja, jog po savaitės, jam grįžus į Lietuvą, gavo laišką su žinute, kad už poros mėnesių gali atvykti pasiimti instrumentą: „Aš to net nesitikėjau, tuomet neturėjau pinigų, skolinausi jų iš tėvelių ir tranzavau atgal į Šveicariją.“
Tomas niekada nesimokė muzikos. Sabina su Feliksu jam papasakojo tik tiek, kad nėra jokių grojimo technikų. Kiekvienas randa savo sistemą. „Feliksas su Sabina tiesiog paaiškino, kad egzistuoja keturios natos – klausimai ir keturios – atsakymai. Taip ir pradėjau groti – užduodi klausimą ir į jį atsakai. Po to grojau geometrinėmis figūromis. Pakeiti vieną kraštinę ir išgauni kitą garsą“, – tokia buvo Tomo pradžia mokantis groti. Dabar jis, jau įvaldęs instrumentą, groja gerokai kitaip.
Hango gyvenimas
Negalėjau nepaklausti, kokie gi žmonės yra šie du šveicarai, sukūrę tuos, regis, kosmose plaukiojančius instrumento garsus. Tomas ne kartą yra užsiminęs, kad Sabina su Feliksu yra labai savimi pasitikintys ir savotiški žmonės: „Jie yra iš hipių kartos, turi laisvės kraujo. Abu kūrėjai tiesiog labai subtiliai jaučia aplinką. Jiems hangas yra kaip kūdikis.“
Instrumento gamyba yra labai subtilus procesas, kuomet turi jausti metalą, jo įtampas. Hango kūrėjai yra labai įsigilinę į gamybos procesą, į kuris susidėjo iš daugybės metų paieškų, matematinių ir fizikinių dėsnių supratimo. Instrumentas – anot Sabinos ir Felikso – savęs pažinimo įrankis. Vienintelis įsipareigojimas, kurį įsigiję hangą turi pažadėti įvykdyti, yra, esant norui, parduoti hangą atgal gamintojams, negaunant už tai jokio pelno, už tą pačią kainą, kuria hangą įsigijo.
Vis dėlto „Ebay“ aukcionuose atsirado jų gamybos instrumentų, kurie buvo parduoti už dešimtis tūkstančių ir Sabinai su Feliksu tai labai nepatiko. Taip pat po kiek laiko prekyboje pasirodė ir prastos jo kopijos. „Hango gamyba – subtilus procesas, – pasakoja Tomas, – gamindamas jį turi daugybę kartų ranka šlifuoti savo smūgį, kad žinotum, kurioje vietoje trenkti mediniu plaktuku tam, kad išgautum teisingą garsą ir tų garsų sąjungą.“
Hangas yra išskridęs, jo garsai tokie labai išnešantys, turintys daug oro elementų.
Feliksas ir Sabina nebegamina hango nuo 2013-tųjų metų. Neseniai jie sukūrė kitą instrumentą – gubal, kuris savo filosofija yra šiek tiek kitoks.
„Hangas yra išskridęs, jo garsai tokie labai išnešantys, turintys daug oro elementų. O naujasis instrumentas yra žemiškas, turi stiprų bosą ir jo aplinkinės natos nebėra tokios kosminės.“ Pasiteirauju Tomo, kodėl šveicarai nusprendė pakeisti instrumentą: „Jie sakė, kad jų gyvenime yra per daug oro elemento. Juk kūrėjai kiekvieną instrumentą derina, turi nuolatos būti tame garse. Aplink daug tokių išskridusių žmonių ir tu jautiesi neturintis pagrindo. Todėl jie pradėjo ieškoti įsižeminimo.“
Tomas užsimena, kad instrumento derinimas yra hango metalo daužymas mediniu plaktuku. Metalas yra tam tikra prasme įtempiamas. Besiklausydama garsiai pagalvojau: „Įdomu ar gubal derėtų su hangu?“
Tomas atsako klausimu į klausimą: „O ką reiškia du tarpusavyje „nederantys“ garsai? Jie paprasčiausiai neatitinka tam tikrų mūsų lūkesčių. Kažkada susikūrėme teorijas ir įpratome jų klausyti. Kas pasakė, kad egzistuoja viena nata, kuri nedera su kita?“
