Į susitikimą su publika LNOBT Operos meno vadovas S.Quatrini žengė nešinas storomis „Anos Bolenos“ partitūromis: „Čia daug kilogramų muzikos“, – juokavo jis. Dirigentas pabrėžė, kad visi iki vieno kompozitoriaus G.Donizetti parašytos muzikos „gramai“ spektaklyje nuskambės, nes rengiant „Anos Bolenos“ pastatymą atsisakyta bet kokių kupiūrų: „Tai mūsų pagarba muzikos istorijai ir jos kūrėjams.“
„Dažniausiai Anos Bolenos partija scenoje skamba gerokai dramatiškiau, nei yra šioje partitūroje, nes jai pasirenkami dramatinio tembro sopranai. Tą patį galėtume pasakyti apie Persio partiją, skirtą tenorui: publika iš jos tikisi skambių forte, panašių į Giuseppe‘s Verdi „Aidos“ Radameso, tačiau G.Donizetti partitūroje to nėra. Todėl Persio partijai reikalingas švelnus, aristokratiškas, raiškiai artikuliuojantis, baritoninius registrus valdantis bel canto tipo tenoras. Tai, kas pasakyta, tinka ir Džeinės Seimur partijos atžvilgiu. Šią partiją teatruose dažnai atlieka dramatiniai sopranai, tačiau aš nusprendžiau rinktis mecosopraną, gebantį jautriau ir švelniau perteikti teksto niuansus. O niuansai yra bel canto muzikos pagrindas“, – teigia S.Quatrini.
Bel canto operos dirigentas, jo manymu, prilygsta muzikos dramaturgui, nes net ir storose partitūrose anaiptol ne viskas kompozitoriaus nurodyta. Tad dirigentas nuolat atlieka savus pasirinkimus, turinčius didelės įtakos spektaklio sėkmei.
„Jei patyrinėtumėte Anglijos Tiudorų dinastijos valdymo laikų istorinius šaltinius, pamatytumėte, kad Ana Bolein anaiptol nebuvo silpna valdovė: trokšdama tapti karaliene ir pašalinti savo pirmtakę Kateriną Aragonietę ji sugebėjo pasiekti, kad Anglija visiems laikams nusigręžtų nuo Romos katalikybės ir pasuktų Reformacijos keliu. Tačiau šioje operoje karalienę Aną matome liūdną ir kenčiančią, nes kita rūmų dama Džeinė Seimur, nors ir jausdama kaltę, irgi neatsispiria Henriko VIII pasiūlymui tapti būsima karaliene. O tai reiškia, kad Anos laukia liūdnas jos pirmtakės likimas. Ir jos nerimas, ir jos statuso rūmuose pasikeitimas atsispindi G.Donizetti muzikoje“, – pasakoja S.Quatrini.
Kitas operos personažas Smitonas, jo manymu, šioje operoje atitinka Kerubiną Wolfgango A.Mozarto „Figaro vedybose“, nuolat lydimą tyrumą ir nekaltumą simbolizuojančių arfos akordų. Tačiau viskas ne taip paprasta, nes Smitonas nėra nekaltas liūdnų operos įvykių stebėtojas. Ir neatsitiktinai būtent jo lūpomis netiesiogiai paskelbiamas nuosprendis karalienei... Angeliškomis Smitono lūpomis kalba išdavystė.
„Ana norėtų vėl būti seksualiai patraukli savo vyrui, tačiau ji suvokia, kad stebuklingas jų meilės dvelksmas išsisklaidė. Ir tai ją liūdina. O liūdesys ir vienatvės sielvartas niekada neskamba forte. Užsidariusi savo buduare vyro palikta moteris tyliai rauda, bet ne šaukia... Ir todėl operoje mes girdime jautrų Anos pianissimo“, – pasakoja dirigentas.
Lygiai taip sugrįžtančio Persio arijoje atsispindi aistringos viltys jaunuolio, kurio laukia susitikimas su paauglystės laikų mylimąja. Ir jei Henrikas VIII žmoną už akių vadina tiesiog „ta moterimi“, nenorėdamas tarti jos vardo, tai jausmingojo Persio širdyje ji iki šiol tebėra Ana – ne Karalienė Ana.
Kaip ir daugelis kitų moterų – pagrindinių itališkų operų veikėjų, Ana Bolena yra pasmerkiama žūčiai. Ir miršta ji su šypsena – atleisdama savo skriaudikams ir išdavikams.
„Publikos norėčiau paprašyti tik vieno – kad būtų atidi visoms spektaklio „Ana Bolena“ detalėms, kiekvienam šioje operoje skambėsiančiam garsui. Nes kiekvienas solistų bei orkestro perteikiamas niuansas čia be galo reikšmingas. Ir nebijokite ploti spektaklio metu, kai jus kas nors sužavi: lietuvių publika, lyginant su italais, vis dar labai išlaikyta. Išreikšdami savo emocijas, patys tapsite laimingesni“, – baigdamas ragino S.Quatrini.
