Prancūzijos Respublikos ordinu už nuopelnus Prancūzijos kultūrai apdovanotas maestro laukiamas svarbiose pasaulio salėse, būdamas Tulono operos ir Šveicarijos orkestro „Neuchâtel Symphony Ensemble“ meno ir muzikos vadovu, jis taip pat daro ryškią tarptautinę karjerą, diriguoja didžiausiuose operos teatruose (Paryžiuje, Berlyne, Frankfurte, Ciuriche, Tulūzoje), koncertuoja su simfoniniais orkestrais (Vienos „Tonkünstler“, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lenkijos nacionalinio radijo simfoniniu, Briuselio filharmonijos ir Monrealio), bendradarbiauja su tokiais garsiais menininkais kaip Emmanuelis Pahud, Bruce’as Liù, Lang Langas, broliai Jussenai, Gilles’is Apapas, Patrizia Ciofi, Karine Deshayes, Rolando Villazónas ir Jane Birkin.
Su daugybę idėjų, puikių darbo pasiūlymų skirtingose šalyse turinčiu Victorienu Vanoostenu kalbamės, kodėl jis taip mielai grįžta į Vilnių, apie jo muzikinį kelią ir nuolatinį „gyvenimą“ lėktuvuose, rašoma Nacionalinės filharmonijos pranešime spaudai.
– Pamenu, kaip prieš porą metų jus pristatė Vilniaus fortepijono festivalio meno vadovė Mūza Rubackytė. Nuo tada pradėjome jus matyti vis dažniau.
– Tąsyk turėjau skubiai pakeisti vieną garsų dirigentą, kuris negalėjo atvykti dėl ligos. Mūza paskambino vienam mano dėstytojų, savo kolegai pianistui, jis – man. Kaip tik buvau laisvas. Turėjau dvi dienas išmokti programą.
– Regis, jums nieko nauja išmokti didžiausius kūrinius per dvi dienas. Pernai panašiai išgelbėjote Vilniaus festivalio atidarymo koncertą.
– Gal tai – mano likimas? (juokiasi) Kad turėsiu pakeisti maestro Lawrence’ą Fosterį Marselyje, sužinojau likus gal dešimčiai minučių iki išėjimo į sceną. Po generalinės repeticijos jis blogai pasijuto. Šokau į fraką, paklausiau: „Maestro, gal galiu paimti jūsų batutą“ ir – pirmyn. Praėjus kuriam laikui, jis sakė: „Skambinau Danieliui, nori su tavimi susitikti“. „Kas yra Danielis?“ – perklausiau. „Barenboimas“, – pasakė savo draugo, legendinio dirigento, pavardę. D. Barenboimas pasikvietė mane būti jo asistentu Berlyno „Staatsoper“ dvejiems metams. Bet pradžia buvo tokia pati: „Rytoj tau reikės diriguoti.“ Taigi, kol esi jaunas dirigentas, visuomet turi būti pasirengęs tokiems iššūkiams. Ir tai man netgi patinka – patiri stresą, jaudulio, susikoncentruoji ir kimbi į darbą.
– Kuo jus suviliojo galimybė daugiau dirbti Vilniuje?
– Yra keletas dedamųjų. Svarbiausia – orkestro lygis ir profesionalumas, mes jau esame atlikę tikrai gerų koncertų. Be to, šie muzikantai atviri, draugiški, dirbti su jais – malonumas. Jie ne tik puikūs, bet ir siekiantys geriausio rezultato, labai tą vertinu. Mes lengvai bendraujame, nors ir nekalbu lietuviškai. Tačiau stengiuosi pasakyti bent jau „laba diena“, „labai ačiū“, pramokau skaičius, kas repetuojant svarbu. Man atrodo, kolektyvas manimi pasitiki, einam į priekį žiūrėdami viena kryptim. Galbūt ne visada sutampa nuomonės dėl improvizacijų, bet koncertuose esame kaip kumštis. Pamenu, kai pirmąsyk čia atvykau 2021-aisiais, atlikome Gabrielio Fauré siuitą iš operos „Pelėjas ir Melisanda“. Ten yra labai labai tylių, spalvingų vietų – pats tyliausias piano. Jau per repeticiją buvo gražu. Po jos pasakiau kalbą, kad pagaliau po pandemijos grosime pilnai salei, publika bus išsiilgusi gyvo garso, emocijos, tad ją ir dovanokime. Žinote, per koncertą kūrinys skambėjo visiškai kitaip – nemaniau, kad TAIP galima sugroti. Nuo tada žinau, kad jie gali viską, ir spaudžiu muzikuoti kaip anąkart (šypsosi).
Taip pat pamilau jūsų miestą, jame tiesiog gerai jaučiuosi. Kartais sunku paaiškinti, kodėl vienoje vietoje būti nejauku, o kitur esi savas. Žmonės, gražios vietos, restoranai, – čia randu, kas man patinka. Patinka ir orkestro darbo tvarkaraštis. Kitur, būna, repetuojame rytą, paskui vakare. Čia turime vieną ilgą intensyvią repeticiją pirmoje dienos pusėje, taigi turiu pusdienius poilsiui, galiu pasivaikščioti, galvoti apie kūrinius, kuriuos repetuojame.
– Turėtų būti smagu, kad ir orkestrantai jus labai šiltai sutinka ir visada laukia.
– Taip. Nors nedarau nieko tik dėl to, kad būčiau mylimas. Man smagu, kai pavyksta įtikinti kitus ką nors gražaus nuveikti kartu, parodyti kelią, kuriuo visi to siektume. Pats sau esu didžiausias kritikas ir spaudžiu save, nes nenoriu nuvilti muzikantų. Tą patį darau visur, kur nuvykstu. Ypač – Vilniuje. Ir, esu tikras, kiekvienas darbas yra stipresnis, įtaigesnis, kai jį atliekame su meile, turėdami emocinį ryšį.
– Vilniuje spėjote rasti draugų, turite su kuo rytais bėgioti krosą.
– (Juokiasi) Bėgiojant man reikia temptis, nes orkestro trombonininkas Marius Balčytis šioje srityje kur kas stipresnis. Juokingai išsiaiškinome, kad abu turime tą patį pomėgį – kartą tiesiog prasilenkėme bėgdami. „O!“ – „Labas! Tu irgi bėgioji?“ Renkuosi dešimt kilometrų, o Marius – dvidešimt. Kaskart – vis kitą trasą: palei upę, gražiais jūsų parkais. Ne problema sniegas ar lietus, smagu, kad per sportą geriau pažįstu Vilnių skirtingais metų laikais. Bėgu maždaug kas antrą rytą, nes ne visada turiu laiko, noriu pataupyti energiją repeticijoms.
Grįžtant prie santykių su muzikantais – man patinka, kad jaučiame vieni kitiems pagarbą ir bendraujame ne tik darbe. Pavyzdžiui, orkestro koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė ne tik groja kaip deivė, bet dar yra atviras, ypač šiltas žmogus. Tokių kolektyve tikrai ne vienas. Kai lankausi koncertuose, kuriems nediriguoju, salėje, fojė sutinku daugybę muzikantų, visi plačiai šypsosi, maloniai sveikinasi. Jaučiuosi kaip namie.
– Ar jums, kaip pianistui, artimiausi koncertai, kuriuose solo tenka fortepijonui?
– Man tas pats, kuris instrumentas groja solo – visi patinka vienodai. Būna, kad dirigentais tapusiems pianistams nebūtinai įtinka solisto interpretacija. Man įdomu, kaip, tarkim, Lisztą skambinu aš, o kaip tą pačią muziką atlieka kitas, stengiuosi susivaldyti, nebandyti jo nukreipti groti taip, kaip aš. Tačiau kartais tokios mintys ateina iš pasąmonės. Stengiuosi būti atviras, gerbti kitą pianistą, įsiklausyti į jo kūrinio versiją ir ją gerbti. Kai koncertas, pavyzdžiui, smuikui, tokios problemos nebūna.
– Spėjate koncertuoti kaip pianistas?
– Stengiuosi. D. Barenboimas man vis primena: „Repetuok, neapleisk, koncertuok.“ Sakau, kad nebeturiu tam laiko. Muzikanto profesija panaši į sportininko, nes abu turi palaikyti formą. Aš diriguoju tikrai daug – bent vieną, o kartais ir du koncertus per savaitę. Kai dirbu teatruose ar Filharmonijoje Vilniuje, radęs minutę prisėdu prie fortepijono, bet tai pavyksta ne kasdien. Stengiuosi kasmet turėti vadinamąjį „fortepijono laiką“, kai daugiau laiko skiriu instrumentui, surengiu kamerinės muzikos koncertų su dainininkais.
– Kokie didžiausi iššūkiai laukia naujajame sezone?
– Vilniuje? Pirmiausia – išlaikyti orkestrantų pasitikėjimą. Atliksime sudėtingų stambių Mahlerio, Brucknerio, Strausso kūrinių. Bus jaudinantis sezonas. O man asmeniškai didžiausias iššūkis – pateisinti jūsų visų lūkesčius. Žinot, kai pradedi ganėtinai skambia nata, kaskart sugrįžęs turi būti dar geresnis nei anąsyk.
– Paminėjote stambius kūrinius – išduokit, kaip pavyksta taip greitai išmokti juos atmintinai? Sklando legendos apie matematines formules, kurios padeda viską įsiminti.
– Šią savo paslaptį išdaviau orkestro muzikantams kažkada 2 valandą nakties viename Vilniaus barų, o jūs ir tai žinote (kvatoja)! Muzikoje viskas paremta skaičiais. Dirigentas yra lyg architektas, matantis pastato visumą ir viską suskaičiuojantis. Žinoma, negalėčiau visko diriguoti iš atminties, kaip mano maestro Barenboimas, bet stengiuosi tai daryti, nes popierius su natomis priešais akis kartais tiesiog trukdo galvoti. Manau, kad labai gerai diriguosiu po kokių 40-ies metų. Mažiausiai. Jei tik dar būsiu šiame pasaulyje. Dabartinis mano amžius, o esu keturiasdešimties, – dirigento kūdikystė. Bet aš labai nekantrus, man visko norisi čia ir dabar. Tad iškart siekiu diriguoti geriausiai, kaip galiu. Pats visada fortepijonu skambinu tik mokėdamas atmintinai. Skubu daryti viską ir daug ne dėl to, kad noriu kažką aplenkti, būti pirmas – tiesiog esu labai entuziastingas ir degu darbu.
– Kodėl tapote muziku? Gal tai šeimos tradicijos?
– Manau, pati muzika mane pasirinko. Nesu iš menininkų šeimos, socialinėje aplinkoje nebuvo muzikantų. Vaikystėje tėvai rinko man būrelį, blaškėsi tarp futbolo ir muzikos. „Gal nori skambinti pianinu?“ – paklausė manęs, penkiamečio. Net nežinojau, kas yra tas pianinas. Tikrai nebuvau genialus kaip Mozartas – tik vidutinių gabumų, bet neblogai jaučiau ritmą, sekėsi solfedis ir kitos pamokos. Vaikystėje, aišku, mieliau nei skambinti norėjosi eiti į kiemą, bet paauglystėje, nuo kokių vienuolikos ar dvylikos, išsėdėdavau prie instrumento po dvi–keturias valandas. Man ėmė patikti, suradau įdomių kompozitorių, grodamas jutau malonumą.
Kai baigiau mokyklą, svarsčiau rinktis matematiką ar inžineriją, bet pagalvojau, kad bus labai gaila pamiršti pianiną, be muzikos nebeišgyvensiu. Ką daryti? Reikia muziką paversti darbu. Stojau į Paryžiaus konservatoriją, fortepijono specialybę. Man pasisekė: įstojau, nors tebuvo dešimt vietų, į jas pretendavo 300 kandidatų. Labai daug dirbau, grojau po dešimt valandų per dieną. Iš pradžių apie dirigavimą nė nesvajojau. Šis noras kilo vėliau. Kai pagalvoju, dar vaikystėje mėgau būti draugų kompanijos priešakyje, prigalvodavau, kuo visiems užsiimti, – turėjau lyderio savybių. Bestudijuodamas supratau, kad mane domina simfoninė muzika, operos žanras. Toje pačioje konservatorijoje tęsiau dirigavimo studijas, bet žinojau, kad geriausia dirigentų kalvė – Sibelijaus muzikos akademija Helsinkyje. Ten išmokau išties daug, man dėstė nemažai šios profesijos legendų.
Diriguojant būtina didžiulė koncentracija, reikia suvaldyti kūrinį, „sugaudyti“ daugybę garsų. Darbas sunkus, bet tuo pačiu tai – didelis malonumas. Žinot, LNSO muzikantams to nesakiau, bet kai praėjusį kartą atlikome Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ uvertiūrą, keletą akimirkų pagalvojau, koks esu laimingas, koks garsas! Ir visi tie nuostabūs orkestro žmonės šitaip groja ne man, – visatai. Kaip tai nuostabu!
– Kur šiandien jūsų namai?
– Gyvenu tarp Marselio ir Berlyno. Kartais liūdna, kad dėl darbo beveik niekada nebūnu namuose. Pavyzdžiui, šįmet Marselyje praleidau tris savaites. O ten taip gražu, šalia jūra, graži gamta, kuri man suteikia jėgų. Gera ir Berlyne, ten turiu daug draugų, aplankau maestro Barenboimą. Spėju, kad Berlynas šiandien yra labiausiai talentingus muzikus įkvepiantis miestas pasaulyje. Bet tikrovė tokia, kad dažniausiai „namai“ būna lėktuvas.
– Kiek užtrunkate susikrauti lagaminą?
– Kai reikia atmintinai mokytis kūrinius, moku puikiai susikoncentruoti, bet gyvenime esu truputį išsiblaškęs (juokiasi). Kadangi visada ką nors pamiršdavau, sugalvojau sistemą: turiu paruošęs maždaug tris būtiniausių daiktų paketus, tad visada esu pasirengęs keliauti. Žinoma, tenka pasukti galvą, kaip išsisukti iš padėties, kai reikia skristi iš šalies į šalį ir ilgiau negrįžtu namo. Beje, neturiu namų tvarkytojos – man patinka tai daryti pačiam, taip galva pailsi ir atsipalaiduoja. Dar gerai atsigaunu restauruodamas ar meistraudamas baldus. Man patinka krapštytis, o ir rezultatas greitas, matomas, materialus. Ne muzika, kurios negali paliesti. Tik, gaila, tokiems užsiėmimas turiu labai mažai laiko. Kaip ir buvimui gamtoje, kuri man labai svarbi. Užtat džiaugiuosi, kad Vilnius – ypač žalias ir jaukus. Nesu miestų žmogus, man atrodo, kad tikrasis gyvenimas – gamtoje, kur medžiai ir žvėrys. Taip pat tikras gyvenimas, kai kuri meną – tada prisilieti prie dieviškumo. Tai padaręs, jaučiuosi gyvas. Pastaraisiais metais tai dažniausiai nutinka su LNSO.
– Dažnai keliaujate su šeima?
– Kaip pasitaiko. Mano žmona – balerina, ji daug dirba Berlyne. Ateityje ieškosime balanso tarp ramesnio ir šito išprotėjusio – crazy gyvenimo.
