Tiesą sakant, Cohenas buvo pasimetęs ne mažiau nei kiti. Unikalios rimties jo kūrybai suteikė ne jau surasti atsakymai, o nuolatinės paieškos. Jis ieškojo miegamuosiuose ir karo zonose, sinagogose ir budistų šventyklose, Europoje, Afrikoje, Izraelyje ir Kuboje. Atsakymus bandė nuvyti svaigalais, o prisivilioti – melodijomis. Jei tik pavykdavo išgauti kokį išminties trupinį, dailindavo jį lyg brangakmenį, kol galiausiai vėl tęsdavo paieškas. Nors pasišaipydavo iš savęs, apie meną visada kalbėdavo rimtai: savo dainas vadindavo meilės, sekso, karo, religijos ir mirties – nuostabių ir baisių būties tiesų – tyrimais. Coheno dainos yra inkaras, išmestas audringoje jūroje. Jis kaip tik to svorio, kuris gali išgelbėti tau gyvybę.
Coheno dainos yra inkaras, išmestas audringoje jūroje. Jis kaip tik to svorio, kuris gali išgelbėti tau gyvybę.
Cohenas gimė 1934 m.: vos vyresnis už Elvį, vos jaunesnis už Philipą Rothą. Vienas senelis buvo rabinas ir Talmudo aiškintojas, kitas – leidėjas ir filantropas; tėvas, drabužių prekeivis, mirė, kai Leonardui buvo 9-eri. Cohenas mėgo sinagogą, nes joje „viskas reikšminga“. Jį visad traukė „kasdieniškumo nebuvimas“. Būdamas 15-os, atrado Federico Garcíą Lorcą ir poezijos paguodą. Vienatvė išsisklaidė, – prisiminė jis, – tebebuvau ta kenčianti būtybė kenčiančioje visatoje, bet širdgėla tapo pakeliama. Ne šiaip pakeliama, – tai tapo būdu suartėti su saule ir mėnuliu.
Jaunasis Leonardas rašė eilėraščius, dainavo liaudies dainas ir (atmestinai) studijavo McGillo universitete. 1956 m. išleido pirmąjį, tėvui dedikuotą poezijos rinkinį „Let Us Compare Mythologies“. Po 50 metų su tipiška savinieka rašė: Nuo to laiko viskas tik ritosi nuokalnėn. Maždaug tuo metu pirmąkart patyrė depresijos „psichologinę prievartą“. Po daugelio metų, kai viskas jau buvo praeityje, šiuos išgyvenimus apibūdino kaip viso gyvenimo foną, skausmo ir nerimo foną, pojūtį, kad viskas blogai, malonumas neįmanomas, o bet kokie sumanymai žlunga.
Smalsus ir nekantrus Cohenas kraustėsi iš Niujorko į Londoną, iš Izraelio į Kubą ir Graikiją, kur nusipirko namą bohemiškoje Hidros salos idilėje. Dar eilėraščių. Du romanai, vieną iš jų kritikas pavadino „bjauriausia Kanados knyga“. Keletas premijų. Daug LSD. Jis ilgai planavo rašyti dainas, kol galiausiai ėmėsi jų kaip ekonominio sprendimo, norėdamas pragyventi iš rašymo. Be to, tai socialesnis menas nei poezija: pirmąsias dainas jis pardavė folkdainininkei Judy Collins; susipažino su Nico ir Jimu Morrisonu; improvizavo su Hendrixu. Kurdamas brązgindavo gitara tol, kol užlūždavo balsas. Tada žinodavo, kad jau. Tikrai nejaučiau jokio muzikinio standarto diktatūros. Maniau, kad viskas kažkaip susiję su tiesa, kad dainuoti – tai lyg pasakoti istoriją.
Tikrai nejaučiau jokio muzikinio standarto diktatūros. Maniau, kad viskas kažkaip susiję su tiesa, kad dainuoti – tai lyg pasakoti istoriją.
1967 m. „Columbia Records“ vadovas, išgirdęs, kad Johnas Hammondas nori pasirašyti sutartį su Cohenu, neapsidžiaugė: „32-ejų poetas? Išprotėjai?“ Bet Hammondas, išgarsinęs Billie Holiday, Bobą Dylaną ir Arethą Franklin, nepasidavė. Įrašinėjant „Songs of Leonard Cohen“, jis šūktelėjo: „Saugokis, Dylanai!“
Tuo metu Bobas Dylanas buvo iškiliausias rokenrolo poetas. Cohenas buvo tikras poetas, bet negrojo rokenrolo. Jo kūryba, literatūriškai disciplinuota, paveikta prancūziško šansono ir žydų liturgijos, pasižymėjo senamadiška kantrybe. Dylanui daina – drėgno molio gabalas, kurį reikia greit suformuoti, kol nesustingo; Cohenui tai – marmuro luitas, iš kurio išskelti formą reikia laiko ir milžiniško atsidavimo. Cohenas niekad nenustojo būti poetas ir neprarado nuolankumo žodžiui. Jo diskografijoje galima rasti atsitiktinių muzikinių pasirinkimų, bet nė vienos neapgalvotos eilutės, nieko nereikalingo. Jis yra sakęs, kad jauniems dainų autoriams teturi vieną patarimą: Jei ganėtinai ilgai dirbsi prie dainos, galiausiai ji pasiduos. Bet „ganėtinai ilgai“ yra niekaip neišmatuojama. Kai jauti, kad autorius šitiek ilgai ieškojo tinkamų žodžių, mažų mažiausiai turi atkreipti dėmesį.
„Songs of Leonard Cohen“ pareikalavo beprotiško triūso, bet dainos „Suzanne“, „So Long, Marianne“, „Hey, That’s No Way to Say Goodbye“ pavertė jį tuo „miegamojo bardu“, intelektualiniu avantiūristu, ieškančiu šviesos tamsiuose kampuose. Bono yra sakęs: Juodumoje jis randa tokių atspalvių, kurie prilygsta spalvoms. Režisieriui Robertui Altmanui taip patiko šios dainos, kad pagal jas pastatė filmą „McCabe & Mrs. Miller“ (1971).
Cohenas buvo neįprastai viliojanti asmenybė. Nuo pat pradžių jis leido suprasti, kad seksas, dvasingumas ir prievarta jo dainose susipins, o padariniai bus ne tokie, kokių tikėjaisi, bet tai vis tiek bus savitai žavu. Jis susitikinėjo su daugybe moterų, tarp jų – Janis Joplin ir Joni Mitchell. Niekad nepritrūko medžiagos kūrybai. Mano vaizduotė labai menka, todėl visad save laikiau žurnalistu, kuo tiksliau pranešančiu iš įvykio vietos.
Nuo pat pradžių jis leido suprasti, kad seksas, dvasingumas ir prievarta jo dainose susipins, o padariniai bus ne tokie, kokių tikėjaisi, bet tai vis tiek bus savitai žavu.
Jis nepajėgė nurimti. Pasidomėjo scientologija, išbandė gyvenimą Tenesio kaime ir dalyvavo visuose tuose sąmonės plėtimo eksperimentuose, paviliojusiuose jo kartą. Priverstas įveikti scenos baimę ir vykti į koncertinį turą, dėvėjo safario kostiumą ir elgėsi lyg apsvaigęs generolas, vadovaujantis žiauriai operacijai. Savo grupę pavadino „Kariuomene“; jie jį praminė Kapitonu Mandraxu (atpalaiduojantis narkotikas, – vert. past.). Jie grojo psichiatrinėse ligoninėse, o festivalyje „Isle of Wight“ permirkusius, išvargusius klausytojus kvietė per lietų žiebti degtukus. Turas – lyg kova su buliumi. Kas vakarą išbandomas tavo charakterio tvirtumas.
Našvilyje įrašytas albumas „Songs from a Room“ (1969) buvo padrikesnis ir šaltesnis nei debiutas, o „Songs of Love and Hate“ (1971) – tiesiog žudantis. Jo depresija tapo demoniška ir užkrečiama. Žmonės kalbėjo, kad visai kartai sukelsiu depresiją, – skundėsi Cohenas. Sakyta, kad tai „muzika, tinkama pjaustytis riešus“.
Jis buvo visai nepasirengęs naujam koncertiniam turui, bet vis tiek išvyko, ir Tony Palmeris užfiksavo tai drąsiame dokumentiniame filme „Bird on a Wire“. Scenoje Cohenas save vadino „palaužta lakštingala“, pardavusia poeziją vardan šlovės. Savivertė atgijo sugrojus koncertą Izraelio kariams per Jom Kipuro karą ir aplankius Etiopiją prieš pat pilietinį karą, kur šalia smurto jis rado įkvėpimą. Karas yra nuostabus, – sakė reklamuodamas albumą „New Skin for the Old Ceremony“ (1974). – Gestai ir judesiai kare tokie taupūs. Kiekvienas gestas tikslus, kiekviena pastanga – maksimali. Niekas nedykinėja. Anksčiau koncertinį turą prilyginęs karinei operacijai, dabar jis, rodos, maišė karą su Leonardo Coheno turu.
Nebegalėjai sakyti, jog Cohenas yra tas, kuriam pavydi vyrai ir kurio geidžia moterys. „Death of a Ladies’ Man“ (1977) geriau žinomas dėl chaotiško įrašinėjimo (Philas Spectoras, svaigalai, ginklai) nei dėl muzikos. Tuo metu psichologiškai nebuvau geriausios būklės, nepajėgiau apginti savo nuomonės, – sakė jis biografei Sylvie Simmons. Jis jautėsi gerokai laimingesnis įrašinėdamas „Recent Songs“ (1979), bet šio pardavimai buvo prasti. Mirė jo motina, paliko žmona, pinigų trūko, o karjera sustojo. Jis šmaikštavo esąs per senas savižudybei: ji jam „neprideranti“.
Coheno atgimimas prasidėjo Manhatane nusipirkus pigų „Casio“ sintezatorių, kurio skurdžios galimybės suteikė naują būdą kurti. Juo paremtas pereinamasis albumas „Various Positions“ (1984), apie kurį Walteris Yetnikoffas iš „Columbia Records“ sakė: Leonardai, mes žinom, kad tu didis, bet dar neaišku, ar tu ką nors sugebi. Albumas liko nepastebėtas, tačiau „Hallelujah“, kurią parašyti užtruko 5 metus ir nuo kurios teko nukirpti dar 80 posmų, galiausiai taps šiuolaikiniu standartu, jaudinančiu begalę žmonių, niekad negirdėjusių apie Leonardą Coheną. Ši dviprasmiška meditacija apie dvasingumą, seksą ir giesmę netikėtai tapo svarbiausiu jo indėliu į pasaulinį dainų lobyną.
Albume „I’m Your Man“ (1988) Cohenas atrado naują balsą: ir tiesiogine prasme (jo baritonas suskambo lyg iš po žemių: Tai ne strategija, – sakė jis, – manau, tai viskis ir cigaretės), ir perkeltine (menkai įvertinto humoro jausmo dabar buvo neįmanoma nepastebėti). Toks gimiau, – dundėjo jis dainoje „Tower of Song“, – neturėjau pasirinkimo, gimiau apdovanotas aksominiu balsu. Koncertuose ši eilutė visad prajuokindavo. Jam prireikė šmaikštumo, kad išvairuotų per šiurpulingą albumą apie fašizmą, AIDS, holokaustą, neištikimybę, politinę krizę ir (dainoje „Everybody Knows“) pesimizmą, išaukštintą iki meno kūrinio. Tai galutinės dienos, tai tamsa, tai potvynis, – sakė jis „LA Weekly“. – Katastrofa jau įvykusi, beliko abejonė, kaip dabar derėtų elgtis.
Po „I’m Your Man“, sėkmingiausio jo albumo, autoritetas tapo nepajudinamas: albume „I’m Your Fan“ (1991) duoklę jam atidavė tokie muzikantai kaip Nickas Cave’as, REM ir „Pixies“. Tačiau Coheno depresija tik gilėjo prarydama visą albumą „The Future“ (1992). Titulinio kūrinio siaubo peizažą (Mačiau ateitį, broli, – tai žmogžudystė) jis pradėjo komponuoti griūvant Berlyno sienai, – pirminis pavadinimas buvo „If You Could See What’s Coming Next“ („Jei tik žinotum, kas bus toliau“). Režisierius Oliveris Stone’as panaudojo šį skaudų pesimizmą filmo „Natural Born Killers“ (1994) garso takeliui, bet albume būta ir optimistinių motyvų: Visur yra spragų / Pro jas skverbiasi šviesa.
Pusę 10 dešimtmečio Cohenas praleido asketiškose Mount Baldy Zen centro apylinkėse, kur patarnavo Kiodzanui Džiošu Sasukiui Rošiui, japonų vienuoliui, iš kurio mokėsi daugiau nei 20 metų. Į muziką jis grįžo su albumais „Ten New Songs“ (2001) ir „Dear Heather“ (2004), sukurtais su ilgamete pritariančiąja vokaliste Sharon Robinson ir džiazo dainininke Anjani Thomas. Cohenas skambėjo švelniau ir nuolankiau, jo balsas mažiau apokaliptiškas, labiau prarūkytas ir intymus.
Depresija pamažu atslūgo. Kai vadybininko iššvaistyti pinigai privertė po 15 metų pertraukos grįžti į sceną, jis tapo savotišku publikos numylėtiniu, nes pagaliau išmoko mėgautis klausytojų meile. Kai užburdavo arenas ar, tarkim, 2008-ųjų „Glastonbury“ festivalio laukus, jis nebekovojo su buliumi. Priešpaskutiniuose albumuose „Old Ideas“ (2012) ir „Popular Problems“ (2014) grįžo prie senų temų su švelnesniu požiūriu ir nuotaika. Jo paieškos ėjo į pabaigą. O vos prieš tris savaites pasirodė paskutinis albumas „You Want It Darker“ ir interviu „New Yorker“ jis paskelbė: Aš pasirengęs mirti. Tikiuosi, nebus pernelyg nemalonu. Tai tiek iš manęs. Paskui pareiškimo atsižadėjo (Gyvensiu amžinai), bet paaiškėjo, kad vis dėlto kaip visada sakė tiesą.
Albume „Old Ideas“ jis dainavo apie „instrukciją, kaip gyventi pralaimint“ – tai, jo supratimu, yra kiekvieno žmogaus būklė. Niekieno gyvenimas nesusiklosto taip, kaip norėtųsi, – 2007 m. sakė jis žurnalistui Markui Ellenui. O gera daina turinti būti apie šį jausmą, kad jaustumės ne tokie vieniši ir laikytumės ilgoje žmonių grandinėje, siejamoje būtent šio pralaimėjimo suvokimo. Cohenui pralaimėjimas buvo tiesa; giliausias humoro šaltinis; priežastis kurti; spraga, pro kurią skverbiasi šviesa.
Jis niekad nesusireikšmino. Ne kartą sakė, kad tiesiog kiek galėdamas išnaudojo savo ribotus talentus tikėdamasis, jog klausytojui bus naudingi jo atradimai. Dainos buvo jo būdas įprasminti pasaulio sumaištį ir išsklaidyti vienatvę.
1987 m. rašytojas Jonas Wilde’as paklausė apie Coheno siekius. Kaip pakliuvau į šią raketą? – jis nusijuokė. – Neįsivaizduoju! Ką čia veikiu? Nežinau. Neturiu jokio supratimo. Manau, kaip ir visi, tiesiog baksnoju kaimyną ir klausinėju: „Teisingai darau, ne?“ Jis gali pritarti arba nepritarti. Kiekvienas tiesiog be paliovos mėgina išgauti greta sėdinčiojo pritarimą.
Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė „The Guardian“, 2016-11-11
Straipsnis publikuotas leidinyje „Literatūra ir menas“, 2016-11-18 nr. 3590
