Dovydas Pėkus: 50+ geriausių 2022-ųjų albumų

Dovydo Pėkaus tinklaraštį galite rasti „Instagram“ čia.

Kai metai tokie stiprūs, išrinkti keletą labiausiai dėmesio vertų darbų nėra lengva užduotis. Šiame sąraše atsidūrę albumai pasižymi išskirtiniu kūrybiškumu ir bandymu sukurtai tai, kas dar niekada nebuvo sukurta, taip pat tai, kas laužo žanrų ribas. Tai muzika, apie kurią šnekama čia ir dabar, taip pat bus šnekama ir po daugelio metų, bet ne bandymas vaikytis tendencijų ar keleto populiarių vardų.

„Artificial Brain“ albumas „Artificial Brain“

„Artificial Brain“ per porą anksčiau išleistų savo albumų jau spėjo įrodyti visus talentus ir užsitikrinti kone stipriausios dissonant death metal žanro grupės titulą. Šį kartą po penkerių metų jie užbaigia pradėtą trilogiją su kol kas stipriausiu savo darbu. Bendras techniškumas, futuristiški mokslinės fantastikos elementai, taip pat ir kuriama šalta atmosfera suteikia skambesiui itin daug gyvybės. Nepaisant melodiškumo trūkumo (kaip ir priklauso šiam žanrui), dainose vyraujančios gitaros negali nepritrenkti savo įdomumu, o įmaišyti black metal elementai (kurių tikrai netrūksta) yra būtent tai, kas išskiria šį albumą ir visą grupę iš visų kitų.

Rome Streetz albumas „Kiss the Ring“

Nors Rome Streetz scenoje bangas kelia jau kurį laiką, vis buvo laukiama jo proveržio. Pagaliau šiais metais tai ir įvyko – prisijungęs prie „Griselda“ kolektyvo ir išleidęs šį įrašą, atlikėjas gavo šansą visapusiškai atsiskleisti. Nuostabus prodiusavimas kiekvienoje dainoje stebina išnaudojamais džiazo ir boom bap elementais, o ir pats Rome Streetz per visą albumą nė sekundei nepaleidžia klausytojo dėmesio savo repavimu ir dainų tekstais, kuriuose jis paliečia turbūt visas įmanomas temas.

„Gospel“ albumas „The Loser“

Septyniolika metų – tiek reikėjo laukti, iki kol jau legendomis tapusi post-hardcore grupė „Gospel“ grįš su antruoju albumu. Rezultatas pavyko geresnis, nei turbūt buvo galima tikėtis (ypač žinant, kaip dažniausiai nutinka, kai grupės po tokio ilgo laiko grįžta su nauja kūryba). Taip, „Gospel“ skambesys čia taip pat kiek kitoks – šįkart jie daug daugiau išnaudoja progresyvaus roko elementų, bet visas tas trankus pankrokiškas garsas niekur nedingo, kiekviena daina tiesiog trykšta energija, o skambantys klavišiniai ir vienos įdomiausių ritminių partijų per labai ilgą laiką sukuria netikėtai unikalų garsą. Labai techniškas, bet kartu ir per daug nereikalaujantis įrašas, kurio tęsinio, reikia tikėtis, neprireiks laukti tiek ilgai.

Daniel Rossen albumas „You Belong There“

Nors grupė „Grizzly Bear“ šiuo metu yra kūrybinėje pertraukoje, tai tikrai nereiškia, jog jos nariai tiesiog tinginiauja. Grupės gitaristas ir pagrindinis balsas Daniel Rossen šį laiką išnaudojo debiutinio solinio įrašo kūrybai ir, regis, tai tikrai nepraėjo veltui. Labai gilus darbas, pranokstantis net keletą pastarųjų „Grizzly Bear“ darbų. Pilnas dramatiškų ir struktūriškai sudėtingų melodijų, taip pat ir gebantis kuriantis paslaptingai mistišką atmosferą, kuri iš pradžių gali kiek varginti, bet kiek daugiau paklausius nelabai kažko kito ir besinorės girdėti. Daniel Rossen dar kartą įrodė savo virtuoziškumą, atlikdamas vos ne kiekvieną girdimą instrumentą šiame įraše, iš kurių neįmanoma neišskirti vieno įdomiausių gitaros atlikimų per šiuos metus.

Soccer Mommy albumas „Sometimes, Forever“

Dėl atlikėjos Soccer Mommy talento jokių abejonių jau tikrai nebegali būti, ypač – po paskutinio jos albumo Color Theory. Šįkart ji grįžo su nauju darbu, įrašytu kartu su prodiuseriu Daniel Lopatin (geriau žinomu sceniniu vardu Oneothrix Point Never). Puikiai jaučiamas atlikėjos augimas. Ir tai yra kol kas brandžiausias jos darbas. Tačiau jame netrūksta jaunatviško žaismingumo – ganėtinai popsiškos struktūros ir gerai išnaudojami kabliukai padeda muzikai užkabinti klausytojo dėmesį, bet kartu ir nustebinti savo gilumu bei netikėtomis idėjomis. Nepaisant šilto muzikos skambesio, atlikėjos melancholiški ir sentimentalūs dainų žodžiai kūriniams duoda įvairiausių spalvų.

Bill Callahan albumas „YTI⅃AƎЯ“

Įkopęs į ketvirtąjį karjeros dešimtmetį, Bill Callahan (seniau dar žinomas slapyvardžiu Smog) savo naujausiame darbe atsitiesia po keleto pastarųjų silpnesnių darbų su vienu savo stipriausių įrašų per dešimtmetį. Sunku atrasti ką nors kito, kas taip gražiai geba nupasakoti visą gyvenimo grožį, nepamirštant ir ne tiek linksmų jo momentų. Čia atlikėjas nė kiek nebando nuslėpti savo vidinių jausmų, o ramus poetiškas žodžių perteikimas puikiai priverčia klausytoją įsiklausyti į tai, kas dainuojama. O, svarbiausia, skambančios melodijos viską tik sustiprina ir puikiai papildo kiekvieną momentą. Labai smagu girdėti, kokią stiprią grupę muzikantas yra susirinkęs ir kiek čia visko daug – nors tas country / americanos skambesys vis dar ima viršų, netrūksta ir labai įdomių gitaros ar klavišinių aranžuočių.

Otoboke Beaver albumas „Super Champon“

Prieš keletą metų šis japonių ketvertas pritrenkė savo debiutiniu albumu Itekoma Hits, o dabar grįžo ir su antruoju. Nepaisant to, jog jų albumų viršeliai atrodo lyg iš popmuzikos įrašų, Otoboke Beaver yra viena įdomiausių šių laikų pankroko grupių. Čia jos kažkaip sugeba išspausti dar daugiau energijos, nei ankstesniame darbe. Aštuoniolika dainų per dvidešimt vieną minutę – taip nelieka nė sekundės švaistyti laiko, o muzika pilna sveikos agresijos bei puikiai jaučiamo humoro jausmo, todėl užtikrinama įtraukianti atmosfera. Dėl dainose vyraujančio chaoso ir eksperimentinių elementų klausytojai niekada negali nė nutuokti, kas laukia toliau – ir būtent tai yra visas šio įrašo grožis.

„Imperial Triumphant“ albumas „Spirit of Ecstasy“

Kas jau kas, bet „Imperial Triumphant“ tikrai nėra tie, kurie vengia eksperimentuoti savo kūryba. Keičiantys savo skambesį kone kiekviename darbe šįkart iš jų ir vėl gauname tai, ko ir reikėjo tikėtis – avangardinis džiazas jungiamas su black ir death metal elementais, taip sukuriant ganėtinai disonantiškai ir chaotiškai skambantį garsą, kurį grupė be jokių problemų valdo. Sunku patikėti, kaip techniškai viskas skamba ir kaip stipriai įvairūs instrumentiniai sprendimai geba sukurti vientisą, siurealiai skambančią atmosferą, į kurią klausytojas yra tiesiog įmetamas ir nepaleidžiamas iki paskutinės sekundės. Niekada negali žinoti, ar po akimirkos gausi sunkiausiai skambančias gitaras, ar kokį džiazinį intarpą – taigi, nuobodu tikrai nebus. Ir nors tai tikrai nėra albumas, kurio yra lengva klausytis, tą daryti labai verta, nes tiesiog nėra nieko kito, kas grotų taip, kaip „Imperial Triumphant“.

„Duster“ albumas „Together“

Sunku apibūdinti, koks įspūdingas buvo „Duster“ debiutinis albumas „Stratosphere“ (taip pat ir koks svarbus tiek slowcore žanrui, tiek visai lo-fi muzikai). Vėliau jie išleido dar vieną albumą, išsiskyrė, po beveik dviejų dešimtmečių grįžo ir išleido dar vieną albumą. Visai netikėtai šiais metais jie klausytojus nustebino dar vienu įrašu ir dar kartą visiems įrodė, kaip gerai suvokia, kas jų muzikoje veikia ir kaip tai išnaudoti. Nuo pat pirmo kūrinio jaučiama puikiai pažįstama šalta ir lėta atmosfera, o muzika geba nustebinti savo gilia minimalistika. Nepaisant muzikos nešamo liūdnumo, besiklausant kažkodėl susidaro keistai malonus pojūtis, kurio užmiršti nelabai lengva.

Boldy James & Nicholas Craven albumas „Fair Exchange No Robbery“

Nėra paaiškinimo, kaip Boldy James šiais metais spėjo išleisti keturis albumus, visus vienas už kitą vertesnius dėmesio. Įdomiausias iš jų buvo šis, įrašytas kartu su prodiuseriu Nicholas Craven. Abu čia demonstruoja tiesiog aukščiausią klasę ir tiesiog nuostabu girdėti, kaip puikiai šie du muzikantai tinka kartu. Nicholas Craven džiazo ir soul melodijos sukuria labai plačiai skambančią atmosferą, kurioje Boldy James turi itin daug vietos pasireikšti savo žodžiu dėliojimu. Belieka tik tikėtis, jog šie du vardai ir toliau kartu dirbs ateityje, nes tokio gilumo įrašai tikrai nepasirodo dažnai.

„Jockstrap“ albumas „I Love You Jennifer B“

Tai buvo vienas laukiamiausių šių metų albumų – po prieš porą metų išleisto EP Wicked City „Jockstrap“ sulaukė begalės dėmesio ir buvo labai įdomu sužinoti, ką gi jie parodys toliau. O laukti buvo verta. „Jockstrap“, atrodo, semiasi įkvėpimo iš kiekvieno įmanomo muzikinio žanro, paimdami jų elementus ir jungiant juos į vientisą, unikaliai skambantį garsą. Besikeičiant muzikinėm kryptim, keičiasi ir pačios muzikos kuriama emocija – nuo ramių baladžių iki jokių ribų nepaisančios elektronikos. Ir įdomiausia tai, kad viskas be jokių problemų dera tarpusavy, kuriant labai keistą, bet kartu ir stebėtinai rišlų rezultatą. Sunku patikėti, kad čia – grupės debiutinis albumas. Net sunku įsivaizduoti, ką jie pateiks ateityje – bet sprendžiant pagal šį albumą laukia nuostabūs dalykai.

„Niños Del Cerro“ albumas „Suave Pendiente“

Savo švelniai giliu skambesiu jau spėjusi pasižymėti psichodelinės muzikos grupė iš Čilės pristatė jau trečiąjį savo darbą, kuri pritrenkia savo žavumu. Tai yra vienas iš tų albumų, kurių neįmanoma paklausyti ir paleisti. Kiekvienas kūrinys pilnas muzikinių sluoksnių, kuriame kiekvienas instrumentas bei kiekviena nata turi labai svarbią reikšmę. Prie viso psichodelinio skambesio maišomi shoegaze, dream pop ir noise pop elementai sukuria itin svajingai skambančią atmosferą, apie kurios grožį kiekvienas klausytojas mąstys dar ilgai. Vietomis gal net kiek primena grupės „Fishmans“ kūrybą ir tai yra nuostabu – nors „Niños Del Cerro“ tikrai nebando nieko kopijuoti, jų muzika yra turbūt didžiausias priartėjimas prie tokios nuostabios muzikinės palaimos per labai ilgą laiką. Nors įrašas ganėtinai ilgas, jis nė kiek neprailgsta – todėl tikrai kviečių kiekvieną skirti laiko šiai grupei ir jos kūrybai. Tiesiog nėra nieko, kas kurtų kažką panašaus.

„Brave Noises“ albumas „Meandros“

„Brave Noises“ nebėra svetimas vardas Lietuvos (ir ne tik) džiazo scenoje. Po tikrai netrumpo laiko tarp albumų grupė grįžo su nauju albumu – „Meandros“. Jei jų ankstesnioji kūryba jau buvo verta dėmesio, tai šįkart net neaišku, kokius žodžius būtų geriausia panaudoti apibūdinti tam, kas skamba šiame įraše. Tai yra vienas giliausių šiais metais išleistų darbų – ir tikrai ne Lietuvoje. Labai jaučiama, jog kiekviena nata čia yra visiškai apgalvota ir turi savo prasmę visame kontekste. Tačiau tai nereiškia, jog dėl šios priežasties muzikoje trūksta natūralumo – anaiptol, viskas tik ir spinduliuoja savita energija ir gyvybiškumu. Visą tai tik sustiprina labai sumaniai išnaudoti styginiai instrumentai, taip pat ir retkarčiais pasirodantys vokalai. Ką jau kalbėti apie pačių kūrinių aranžuotes, kurios geba įtraukti klausytoją į kone giliausią transą – o albumui pasibaigus melodijos ir toliau skambės mintyse. Labai tikiuosi, jog grupės vardas vis dažniau bus minimas už Lietuvos ribų, nes jie yra absoliučiai to verti.

„King Gizzard and the Lizard Wizard“ albumas „Omnium Gatherum“

Dar viena grupė, per metus išleidusi visą krūvą naujos muzikos. Šiais metais „King Gizzard and the Lizard Wizard“ išleido net penkis albumus, iš kurių stipriausias – grupės dvidešimtasis darbas „Omnium Gatherum“. Ilgas, beveik pusantros valandos trunkantis darbas, tačiau to nereikia bijoti. Grupė sugeba visiškai be jokių problemų išlaikyti klausytojo dėmesį. Čia girdima viskas, ką iš grupės buvo galima girdėti anksčiau – nuo jiems įprasto psichodelinio roko iki pastaruoju metu naudotų svajingų sintezatorių, trankių metalo elementų. Negalima nežavėti jų kūrybiškumu ir nebijojimu eksperimentuoti savo skambesiu. Net ir pora hiphopo dainų, kurios visiškai jiems nebūdingos, puikiausiai veikia visame albumo kontekste.

„The Garden“ albumas „Horseshit on Route 66“

„The Garden“, dviejų dvynių grupė, jau spėjo įrodyti savo unikalų talentą per šūsnį įrašų, išleistų per praeitą dešimtmetį. Šįkart jie grįžta su penktuoju albumu „Horseshit on Route 66“, iš kurio pavadinimo jau galima suprasti, kad visas tas jiems įprastas keistumas niekur nedingo. Stilistiškai grupė lyg ir toliau tęsia tą patį skambesį, kaip kelete pastarųjų savo darbų – bet kai groji tokį eksperimentiškumo pripildytą pankroką, tai netikėtų dalykų pritrūkti tikrai nėra lengva. Išnaudodami noise rock, digital hardcore bei net drum and bass elementus, „The Garden“ per trumpiau nei pusvalandį čia parodo tiek, kad analizuoti galima būtų turbūt keletą mėnesių. Grupės energija visiškai neprilygstama, o sarkastiški dainų tekstai visiškai pritraukia klausytoją prie galutinio rezultato. „The Garden“ kažkaip geba patobulėti kiekviename savo albume, o šis – jų kol kas stipriausias.

Nas albumas „King’s Disease III“

Hiphopo legenda Nas išgyvena naują kūrybinį atgimimą, jau keletą pastarųjų metų kasmet išleisdamas bent po vieną įrašą – kurie, beje, itin įspūdingi. Šįkart savo šešioliktajame albume Nas toliau tęsia King's Disease seriją, kurios ankstesnis darbas buvo vienas mano stipriausių šio žanro albumų praeitais metais. Skambesys gal ir nelabai skiriasi nuo ankstesnių serijos įrašų (taip pat praeitų metų gale išleisto albumo Magic) – vis dėlto, visas dainas ir toliau prodiusavo Hit-Boy. O kam keisti kažką, kas veikia be jokių problemų? Šis duetas yra visiškai nesustabdomas, o, regis, ir pats Nas tai supranta – albume nėra nė vieno papildomo atlikėjo. Bet to visiškai netrūksta, anaiptol, Nas, kurio dainų žodžiai bei visas atlikimas ir taip dažniausiai yra aukščiausios klasės, čia pateikia neįtikėtinai gilų žodyną, gebėdamas kaip tik įmanoma įdomiau klausytojui perteikti savo pasakojamas istorijas. Atlikėjas tik dar kartą įrodė, jog jam nereikia ieškoti kažkokių papildomų eksperimentacijų tam, jog išliktų vertu dėmesio – jis tai jau pasiekė seniausiai, ir tereikia tęsti tai, ką ir taip visada darė. 

„Viagra Boys“ albumas „Cave World“

Po savo debiutinio albumo „Viagra Boys“ susilaukė didžiulio klausytojų dėmesio, tačiau jį sekęs „Welfare Jazz“ buvo kiek silpnesnis. Tačiau, regis, jie visiškai atsitiesė – jei anksčiau grupė vis giliau žengė į ganėtinai triukšmingą art punk teritoriją, šįkart jie kone nuėjo į kitą, daug judresnę dance-punk pusę. Ir nors tai nėra naujas dalykas jų kūryboje, bet šio albumo dainose tai yra kertinis elementas. Rezultatas tiesiog pritrenkė – tai yra būtent tai, kur grupė labiausiai blizga. Tiesiog begalė energijos ir nepriekaištingo grojimo. Netrūksta ir grupei įprastos satyros dainų žodžiuose, kuri prie tokios muzikos itin dera ir padeda albumui suteikti vientisą charakterį.

„Danger Mouse & Black Thought“ albumas „Cheat Codes“

Ar pamačius šiuos du vardus buvo galima tikėtis kažko prasto? „Black Though“, vienas iš legendinės grupės „The Roots“ įkūrėjų, sujungė jėgas su „Danger Mouse“ – vienu iš įdomiausių šių laikų dainų autorių ir prodiuserių, dirbusiu su visais, nuo „Red Hot Chili Peppers“ iki „MF Doom“. Ir taip, čia tikrai nėra nė vieno nuobodaus momento. „Danger Mouse“ išnaudoja daugybę soul, džiazo bei R&B samplų, kuriančių itin gerai skambančią atmosferą, kuri niekada nebando perdėtai spinduliuoti kažkokiu eksperimentiškumu, o kaip tik viskam suteikia savitą malonų garsą, kurio gera klausytis būtų ir tiesiog instrumentinių partijų. Bet dainų žodžiai čia nė kiek nemaišo – anaiptol, sunku apibūdinti, kiek daug visko čia duoda pačio Black Thought (bei kitų kviestinių atlikėjų) repavimas. Paliečiama galybė temų, o jis turi ką papasakoti apie viską vienu geriausiu repavimu visoje hip hopo scenoje. Nė vienas muzikantas nebando čia permušti vienas kito, o kaip tik spinduliuoja komandiniu kūrybiškumu, puikiai papildant vienas kitą. Itin stiprus albumas, kuris galimai net taps viena iš moderniųjų žanro klasikų.

Silvana Estrada albumas „Marchita“

Sunku būtų spėti, kada paskutinįkart buvo galima išgirsti tokį raminantį albumą. Instrumentuotė čia ganėtinai minimali, didžiojoje dalyje dainų galima girdėti daugiausiai tik pačios atlikėjos vokalą, gitarą ir šiek tiek perkusijos, taip pat paviršiaus niekad neimančių styginių instrumentų. Aranžuotės taip pat nėra kažkuo itin techniškai įspūdingos, tačiau to ir nereikia – muzika ganėtinai lėta ir tyli, labiau skirta kurti atmosferai, pededančiai atlikėjai geriau išreikšti emocijas, o ne bandant sukurti kažkokį įspūdį. Tačiau tai nereiškia, jog muzikoje kažko trūksta – atvirkščiai, bent kažkiek daugiau išsiskiriančių elementų būtų viską tik sugadinę. Įdomiausia tai, jog tas ramumas ties tuo ir užsibaigia. Vos ne kiekviena daina pasakoja apie meilę bei jos pabaigą, bet turbūt pačiu liūdniausiu būdu. Pati atlikėja taip pat turi neįtikėtinai stiprų balsą ir jį čia išnaudoja puikiai, net jei niekada ir nebando demonstruoti kažkokių vokalinių triukų – ji tiesiog žino, kiek ir kokių dainai reikia emocijų ir tai be jokių problemų perduoda.

Björk albumas „Fossora“

Šios atlikėjos tikrai nereikia pristatinėti. Išleidusi gausų skaičių albumų, iš kurių keletas yra vieni geriausių visų laikų muzikos įrašų, šįkart ji grįžo su jau dešimtuoju darbu. Su Björk smagiausia yra tai, kad niekad negalima pilnai žinoti, ko šįkart reikia tikėtis. Po pastarojo dešimtmečio ambient įkvėptos kūrybos norėjosi kažko naujo – būtent tai atlikėja ir pateikė, turbūt net būtų galima ginčytis, kad čia yra labiausiai avangardinis jos darbas per labai ilgą laiką – kur kitur galima išgirsti kamerinių instrumentų papildytą abstrakčią elektroniką, maišytą su gabber ritmais? Albumas skamba nuostabiai, jis visąlaik keičiasi ir auga – labai jaučiasi tie visi gamtos ir mirties epiški motyvai, apie kuriuos pati Björk pasakojo kaip įkvėpimą šiam darbui. Žinoma, jos balsas, kaip ir įprasta, yra nežmoniškas, vedantis visas melodijas ir naudojamas kaip kone pagrindinis instrumentas. Tai nėra lengvas albumas – į jį įsigilinti tikrai prireiks laiko. Tačiau tai padaryti labai verta, nes tai – stipriausias Björk darbas nuo Medúlla, o tai tikrai daug ką sako.

„Earl Sweatshirt“ albumas „SICK!“

Smagu stebėti, kaip dirba „Earl Sweatshirt“ – jis, po užsitęsusios tylos iš kažkur netikėtai išnyra, pristatydamas naują dainą ar albumą, ir vėl pradingsta kuriam laikui. Paskutinis jo albumas „Some Rap Songs“, taip pat ir jį sekęs EP „Feet Of Clay, buvo kone savita atlikėjo tuometinės kūrybinės eros viršūnė, kurią sunku pralenkti. Šįkart jis grįžta kiek pasikeitęs, tačiau ir tuo pačiu puikiai pažįstamas. Anksčiau įprasti stipriai abstraktūs instrumentalai šįkart šiek tiek žengia labiau link kažko paprastesnio (tačiau jie ir toliau tikrai nepaklūsta jokioms taisyklėms), įmaišant vis daugiau trap bei cloud rap elementų. Produkcija ir toliau išlieka neįtikėtinai įspūdingas, pilnas įvairiausių semplų, kurių išnaudojimas nenustoja stebinti (aišku, kitko ir nereikėjo tikėtis, kai ties tuo dirbo tokie vardai, kaip The Alchemist ar Black Noi$e). Šis savotiškas muzikos supaprastėjimas suteikia dainoms naujų spalvų, kurios tikrai sveikintinos Earl Sweatshirt muzikoje. Tačiau įdomiausias ir netikėčiausias pasikeitimas yra būtent pati emocija – jei didžiąją dalį savo kūrybos Earl kurdavo tamsią, depresyvią muziką, čia jis skamba kiek nuotaikingiau bei šilčiau. Tokio jo mes negirdėjom jau ilgą laika, ir šis pokytis puikiausiai veikia. Gilūs, egzistenciniai dainų žodžiai niekur nedingo, tik jų temos kiek kitokios, nei anksčiau, o ir pats atlikėjas, atrodo, daugiau mėgaujasi tuo, ką daro ir demonstruoja savo meistriškumą ilgesniais posmais. Šis albumas trunka vos 24 minutes, tačiau jame radau daugiau, nei kiti atlikėjai sugeba perteikti per valandą – tačiau tai jau įprasta, turint omeny, kiek truko ankstesni įrašai. Šis naujas kūrybinis etapas teikia daug vilčių, jog Earl toliau tik tobulės, o kai kurios šio albumo dainos iškart šauna į geriausių atlikėjo dainų sąrašą.

„Asian Glow“ albumas „Stalled Flutes, means“

Šiais metais „Asian Glow“ itin smarkiai pasižymėjo savo vardą, išleidęs penkis EP ir šį albumą. Nuostabu girdėti, kaip atlikėjas nestovi vietoje ir vis tobulina savo skambesį – jei anksčiau kažkiek galėjo priminti grupės „The Microphones“ kūrybą su visais girdimais folk muzikos elementais, tai šįkart jų gerokai mažiau ir jų vietą neretai užima lengvi elektroniniai motyvai. Taip pat ir pačios dainos skamba grandioziškiau, tiek dėl ilgesnių trukmių, tiek dėl gilesnių aranžuočių. Bet, aišku, kaip priklauso emo muzikai, svarbiausia čia – emocijos, o jų tikrai netrūksta. Lo-fi skambesys tik padeda viską sustiprinti ir paliesti kiekvieno klausytojo vidų. Sunku patikėti, kad vienas žmogus gali turėti tiek talento ir vis jį tiek smarkiai išnaudoti.

„Quadeca“ albumas „I Didn’t Mean to Haunt You“

Koks įdomus „Quadeca“ karjeros kelias – pradėjęs nuo vaizdo įrašų komentavimo „YouTube“ platformoje, vėliau perėjęs prie repavimo, o dabar pristatė savo kol kas eksperimentiškiausią darbą. Atlikėjas čia, nors ir nepaleidžia hiphopo, bet į viršų kelia labai įdomiai skambantį elektronikos ir folk muzikos mišinį, pripildytą glitch, ambient ir net kartais kamerinių elementų. Jis čia ir toliau kartais parepuoja, bet daug daugiau laiko praleidžia tiesiog dainuodamas – ir tai jam sekasi daug geriau. Bendras skambesys yra neapsakomai įspūdingas, o tai, jog atlikėjas pats vienas viskuo užsiėmė, tik dar geriau parodo visą jo talentą. Daug netikėtų momentų, gilios aranžuotės ir tiesiog labai gražiai skambančios melodijos – ko daugiau reikia norėti? Albumas visiškai pakeičia požiūrį į šį atlikėją ir tiesiog priverčia nekantrauti išgirsti, ką „Quadeca“ pristatys ateityje.

„Westside Gunn“ albumas „10“

Neįmanoma nesistebėti, kaip produktyviai dirba visa „Griselda“ komanda, o ypač – vienas iš jos įkūrėjų „Westside Gunn“. Šiais metais jau išleidęs vieną mixtape, šįkart jis pristatė paskutinį, dešimtąjį, savo albumų serijos „Hitler Wears Hermes“ „Westside Gunn“ įrašą. Ir rezultatas pavyko toks pat įspūdingas, kaip ir reikėjo tikėtis. Sunku patikėti, kokias geras melodijas savo dainoms atlikėjas sugeba pasirinkti – visa produkcija yra tiesiog nuostabi, su malonumu būtų galima klausytis ir instrumentinės albumo versijos. Visą tai dar aukščiau pakelia ir „Westside Gunn“ gebėjimas dirbti su žodžiais, į kuriuos įsiklausyti verta ne tik dėl jų gilumo, bet ir dėl viso atlikimo ir technikos. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus atlikėjus, kuriuos galima čia išgirsti – o jų čia yra visas hiphopo žvaigždžių sąrašas, nuo beveik visų kitų Griseldos reperių bei pačio atlikėjo vaikų iki Black Star, Run the Jewels, Wu-Tang Clan narių. Albumų serija turbūt negalėjo geriau baigtis, o „Westside Gunn“ toliau įrodinėja savo svarbą visoje scenoje.

Beyoncé albumas „RENAISSANCE“

Bent jau pastarąjį dešimtmetį, išgirdus apie naują Beyonce albumą, galima tikėtis tik geriausio. Ne tik geriausio, bet dar ir turbūt kažkokių naujų garsų, kurie, be jokios abejonės, turės didelės įtakos popmuzikai ateinančius keletą metų. Šįkart ji pristatė pirmąjį darbą iš naujo trijų dalių projekto ir į savo muziką įterpė daugybę house muzikos elementų, sukuriant kol kas labiausiai šokiams tinkamą albumą savo diskografijoje. Prie to prisideda ir nemažas kiekis disco, ballroom ir afrobeats įtakos, o ir šiaip albume netrūksta ganėtinai retai vakarietiškoje popmuzikoje girdimų idėjų, stebinant klausytoją ganėtinai retais sprendimais. Visas įrašo skambesys yra neįtikėtinai kokybiškas ir kartais skamba galbūt net per daug gerai. Vienintelis dalykas, prie kurio galbūt galima prikibti, tai kad šis naujas šokių muzikos skambesys šiek tiek prislopina atlikėjos balsą – jis vis dar neprilygstamas, bet retkarčiais pritrūksta tų stulbinančių vokalinių momentų, kuriuos buvo galima išgirsti jos pastaruosiuose poroje albumų. Beyonce dar kartą įrodė, kad popmuzikoje jai kažin ar yra lygių. Turbūt net būtų galima ginčytis, kad čia – turbūt stipriausias jos darbas, o šis house ir popmuzikos junginys tikrai bus ateinančių poros metų populiariausias garsas. 

„Sudan Archives“ albumas „Natural Brown Prom Queen“

„Sudan Archives“ jau spėjo užsitarnauti gerą vardą po keleto EP ir juos sekusio debiutinio albumo. Dabar, po trejų metų laukimo, ji grįžo su antruoju albumu „Natural Brown Prom Queen“. Jau po pirmų dainų akivaizdu, kad laukia kažkas ypatingo. Ir, išties, visas albumas stebina savo unikaliu skambesiu ir galbūt R&B muzikoje net ne taip dažnai sutinkamais elementais. Čia gausu soul ir hiphopo įtakos, nebijant nukrypti į eksperimentines dainų struktūras ir kompozicijas, bet gebant išlaikyti lengvai klausomą rezultatą – išorėje viskas skamba lengvai maloniai, bet įsigilinus į skambančius garsus kartais sunku net suvokti, kiek visko čia užslėpta. O įdomiausia albumo dalis – muzikoje išnaudojami kameriniai instrumentai, sukuriantys labai atmosferišką klausymo potyrį. Pati atlikėja ir vėl stebina savo vokaliniais sugebėjimais, taip pat ir visa energija ir milžinišku pasitikėjimu savimi. Kaskart klausant šio darbo vis galima atrasti naujų detalių, kurių neįmanoma pamiršti, taip pat ir vis kyla klausimas – kodėl ji nėra labiau žinoma?

„Fontaines“ D.C. albumas „Skinty Fia“

Airių post-punk grupė „Fontaines“ D.C. pirmuosiuose savo albumuose jau spėjo užsitarnauti vienos įdomiausių naujų post-punk grupių titulą. Ankstesniajame savo darbe A Hero’s Death jų kūryboje kiek daugiau buvo galima pastebėti skambesio patamsėjimą, o šįkart tai paėmė viršų – grupė čia semiasi daug įkvėpimo iš gotikinio roko ir tai atrodo kaip geriausias pasirinkimas, kokį jie galėjo padaryti. Visą įrašą kuriama miglotai niūri atmosfera, puikiai deranti su viso albumo tematika. Tai nereiškia, jog muzika liūdna – ji tiesiog perteikia tą tipišką airišką melancholiškumą. Netrūksta ir kitų eksperimentacijų – nuo dainų struktūrų iki jų atlikimo. „Fontaines“ D.C. yra kol kas aukščiausiame savo lygyje – muzika pilna įsimintinų gitaros partijų, stiprių ritminių sekcijų, o vokalas pilnas energijos. Ir nors kai kurios dainos gali pasirodyti kiek per daug abstrakčios, jos kartu yra būtent tokios, kokioms ir reikia būti – nuo pat pradžių iki galo albumas prikausto klausytojo dėmesį ir jo nepaleidžia. Jau ilgą laiką nebuvo naujo įrašo, kuriame taip gerai perteikiama tamsa be perdėtai destruktyvios emocijos.

„Kendrick Lamar“ albumas „Mr. Morale & The Big Steppers“

Retas, kuris nelaukė naujos „Kendrick Lamar“ kūrybos. Laukti teko tikrai netrumpai, taip pat buvo itin įdomu išgirsti, kuo jis nustebins šį kartą. Šiame albume jaučiama daugybės visiškai skirtingų muzikinių elementų įtaka, girdimos tiek džiazinės aranžuotės, tiek ir modernios, kone eksperimentinės idėjos. Visa tai sukuria labai įdomų skambesį, nes klausytojas niekada nežino, kas laukia toliau – turint omenyje, jog albumas yra ganėtinai ilgas, tai čia tikrai yra itin svarbus dalykas. Žinoma, kaip ir anksčiau, Kendrick Lamar kūryboje svarbiausi yra dainų žodžiai. Ir čia jie verti aukščiausių įmanomų įvertinimų. Turbūt dar niekada atlikėjas nebuvo toks atviras, kiekvienoje dainoje pasakodamas apie didžiausius išgyvenimus bei giliausius jausmus, pradedant politika ir baigiant savo šeimos problemomis. Ne visada to klausytis yra patogu, bet šis atvirumas yra tikrai sveikintinas žingsnis.

„Angel Olsen“ albumas „Big Time“

Per pastarąjį dešimtmetį „Angel Olsen“ jau pilnai spėjo įrodyti esanti viena geriausių šių laikų dainų autorių. Visada besikeičianti ir stebinanti. Todėl jai paskelbus, jog išleis kantri muzikos įkvėptą įrašą, net nebuvo galima suabejoti, jog laukia kažkas ypatingo. Jei praeitame savo albume „All Mirrors“ ji naudojo daugybę gausių orkestrinių aranžuočių, tai šįkart ji sugrįžo su ramiu ir ganėtinai minimalistiniu garsu. Ir kažin, ar kas daugiau galėtų taip gerai visą tai pritaikyti sau – visas šis ramus skambesys yra amžinas, jis puikiai veikia dabar, būtų veikęs prieš 50 metų ir veiks po dar dvigubai tiek. Būtent tas ramumas padeda atlikėjos balsui imti viršų muzikoje – o jis toks nuostabiai švelnus, jog daugiau nieko atrodo ir nereikia. Ir, žinoma, visos pasakojamos istorijos – niekas kitas negeba taip įspūdingai apdainuoti savo išgyvenimus, kurie tikrai ne visada yra laimingi. Kol kas stipriausias Angel Olsen darbas, o tai tikrai turėtų daug ką pasakyti. 

„Little Simz“ albumas „NO THANK YOU“

Vos prieš metus britų atlikėja „Little Simz“ išleido vieną geriausių albumų per pastaruosius penkis metus, o pačiame metų gale ji ką tik nustebino klausytojus pristatydama savo naująjį darbą „NO THANK YOU“. Sunku nelyginti šio darbo su atlikėjos ankstesniuoju, bet kitaip ir negali būti – ypač kai šio įrašo tikrai nereikėjo ilgai laukti. Nors galėjo pasirodyti, jog šis darbas jausis lyg atlikusių dainų rinkinys, nutiko visiškai kitaip. Galbūt muzikaliai ir labai primena anksčiau girdėtą džiazišką skambesį, kūriniai išnaudoja daugiau gospelo elementų, kurie, kartu su atlikėjos dainų žodžiais, suteikia „Little Simz“ kūrybai naują, kone dvasišką skambesį. Dėl to turbūt reikėtų dėkoti prodiuseriui Inflo (nemažai kas jį turėtų žinoti kaip grupės „Sault“ lyderį) – jo darbas čia visiškai nepriekaištingas, gebantis perkelti bendrą skambesį į naujas aukštumas. O pati atlikėja, kaip visada, stebina savo gilumu – tiek dainų tekstuose, tiek pačiu atlikimu. Tiesiog visiškai A-klasės vardas.

ROSALÍA albumas „MOTOMAMI“

Praeitu savo albumu El Mal Querer užkariavo tiek klausytojų, tiek kritikų širdis. Ir ROSALÍA tapo vienu populiariausių naujų vardų muzikiniame pasaulyje. Pagaliau, po ketverių metų pertraukos, atlikėja pristatė savo trečiąjį albumą MOTOMAMI. Ankstesniame darbe buvo girdimas pagrine flamenco nuevo skambesys, o šįkart ROSALÍA žengė dar giliau, laužydama bet kokias nusistovėjusias žanrų ribas – tiesiog nuostabu, kiek daug visko čia galima išgirsti, nuo tų pačių minimalistinių flamenco elementų, iki bolero, hiphopo bei pop muzikos, viską apjungiant saikingai išnaudojama elektronika. Keičiantis žanrų įtakoms, keičiasi ir dainų emocijos – tikrai kiekvienas čia suras kūrinių, tinkančių bet kokioms progoms. Svarbiausia – visiškai kiekviena daina tiesiog spinduliuoja nuoširdumu, niekada nebandant klausytojui perduoti kažkokio nereikalingo elitizmo.

MIKE albumas „Beware of the Monkey“

Nors MIKE savo albumus išleidžia beveik kiekvienų metų vasaros lygiadienį, šiais metais jis tą padarė kiek vėliau, per žiemos lygiadienį. Reikėjo palaukti, bet dėl tokio kalibro atlikėjo kūrybos negaila. Sunku suprasti, kaip tai buvo įmanoma, bet MIKE šįkart perkopė pats save. Jo praeitais metais išleistas albumas buvo turbūt lengviausiai jo klausomas darbas, o šis klausosi dar lengviau. Vientisas, kone vaporwave skambesys suteikia įrašui bendrą atmosferą, kuri kelia malonią nostalgiją, taip pat ir nuostabiai tinka prie atlikėjo balso bei dainų žodžių. Kiekviena skambanti melodija albume yra tokia, kokios tikrai dar klausytojui nėra tekę girdėti, o visi žodžiai bei jų atlikimas sukelia tokį malonumą, kokį sukelti gali tik MIKE – vienas kūrybiškiausių šių laikų atlikėjų. Sunku patikėti, jog pačiame metų gale galima tikėtis tokio stipraus įrašo, bet MIKE paneigė visas abejones. 

„Weyes Blood“ albumas „And in the Darkness, Hearts Aglow“

Dar vienas ilgai lauktas darbas – naujasis „Weyes Blood“ albumas. Jos ankstesnis, prieš tris metus išleistas „Titanic Rising“, buvo vienas gražiausių muzikos įrašų per labai ilgą laiką, todėl lūkesčiai tikrai buvo nemaži. Rezultatas pavyko būtent toks, kokio ir reikėjo tikėtis, o galbūt net ir dar stipresnis. Kartais net sunku suvokti, kaip gali taip gražiai kartu derėti tam tikri garsai, bet „Weyes Blood“ visame albume būtent tai ir demonstruoja. Netikėtos akordų progresijos galbūt iš pirmo karto nebus taip lengvai pastebimos visoje ganėtinai minimalistinių melodijų gausoje, bet giliau įsiklausius, tai atsiveria visu gražumu. O tuo pačiu ir pasimato visos produkcijos subtilybės, su visais garsų sluoksniais, kurie perkelia muziką į kitą lygį. Atlikėjos balsas, kaip ir visada, yra, kad ir kaip klišiškai tai skambėtų, angeliškas – jis taip nuostabiai papildo kiekvieną dainą, niekad per daug nesistengiant imti viršaus, o įterpiant jį į visą garsų mišinį. Ir taip, suprantama, jog kažkam gali albume pritrūkti energijos ir dėl to viskas gali pasirodyti kiek nuobodoka. Tačiau įsiklausius, sunku suabejoti tuo, kas girdima.

„Chat Pile“ albumas „God’s Country“

„Chat Pile“ debiutinis albumas buvo ilgai lauktas – kai savo karjerą pradedi tokiais stipriais EP, tai kažko daugiau negalima ir tikėtis. Ir, pagaliau, privertę šiek tiek palaukti, jie pasauliui pilnai prisistatė. Net sunku nusakyti, kaip gerai čia viskas skamba. Grupės unikalus noise rock ir sludge metal mišinys kerta klausytojui tiesiai į galvą savo tankumu ir agresyvumu, tačiau tuo pačiu ir yra pripildytas destruktyvios ir net ganėtinai nihilistiškos atmosferos. Šio skambesio kartais net gali pasidaryti nejauku klausytis dėl visos kuriamos emocijos, bet tai yra būtent tai, ko ir reikėtų tikėtis išgirdus tokį žanrų mišinį. Viską tik sustiprina vokalas, kuris čia ima visišką viršų ir veda kiekvieną dainą – jis, kaip ir muzika, pasakoja apie visas blogybes pasaulyje ir kaip galbūt net neverta bandyti kažką keisti. Neįtikėtinai stiprus debiutas, po kurio grupė tikrai susilauks turėtų susilaukti nemažai dėmesio.

„Alex G“ albumas „God Save the Animals“

Kažin, ar kas kitas sugeba rašyti tokias dainas, kaip „Alex G“. Nuo pat jo ankstyvosios kūrybos, kiekvienas atlikėjo įrašas buvo labai vertas dėmesio – šįkart jis pristatė jau devintąjį savo darbą. Ženkliausias pasikeitimas čia – „Alex G“ šįkart viską įrašė profesionaliomis sąlygomis įvairiose studijose, o ne savo namuose, kaip būdavo įprasta. Taip, galbūt to lo-fi skambesio kuriamo jausmo kiek ir trūksta, tačiau visa bendra emocija išlieka nepakitusi, ir būtent tai ir yra mano mėgstamiausias atlikėjo kūrybos bruožas – kad ir kaip beskambėtų dainos, jau iš pirmų motyvų galima suprasti, kieno čia darbas. Kaip ir ankstesniajame albume, atlikėjas nevengia eksperimentuoti su psichodelikos ir elektronikos elementais dainose, taip joms suteikiant papildomo gilumo, kurio kažkaip niekada nepasidaro per daug. Ir, žinoma, patys dainų žodžiai – kaip ir visada, „Alex G“ gal ir kiek abstrakčiai, bet geba išspausti visus savo jausmus į kūrybą, todėl tikrai nebus nuobodu įsiklausyti į tai, ką jis turi pasakyti.

J.I.D albumas „The Forever Story“

JID visada atrodė turbūt daugiausiai dėmesio vertas „Dreamville“ kolektyvo narys, kurio kūryboje niekada netrūkdavo kažko, kas galėtų užkabinti net didžiausią skeptiką. Šįkart jis pristatė savo trečiąjį albumą, „The Forever Story“. Nuo pat albumo pradžios iki paskutinės natos JID čia palaiko vientisą atmosferą, plaukiančia iš dainos į dainą, vis besikeičiančią, bet tuo pačiu ir išlaikant tą užkabinantį skambesį. O kitaip ir negali būti – įsimintinos ir įdomios melodijos, kuriuose neretai girdimi tiek trap, tiek neo-soul motyvai, maišomi su atlikėjo nepriekaištingu repavimu, kuris stebina savo techniškumu ir gebėjimu taip lengvai viską perduoti klausytojui. Žinoma, kaip ir anksčiau, JID dainų žodžiai pilni gilių istorijų ir asmeniškų temų, kurių jis nė kiek nesibaido, o kaip tik, atrodo, mėgaujasi kuo daugiau atskleisdamas. Verta paminėti ir tai, jog visi kviestiniai atlikėjai čia puikiai atliko savo darbą ir papildė kūrinius savo pasirodymais, kas tikrai nėra toks dažnas įvykis.

„Hatchie“ albumas „Giving The World Away“

Prieš keturis metus debiutinis australų atlikėjos Hatchie EP sužavėjo tikrai ne vieną, o dabar ji pristato jau antrąjį savo studijinį albumą. Čia ji nė kiek neprarado savo muzikos ankstesniojo žavesio, tačiau kartu ir jį kiek patobulino – jei anksčiau jautėsi nemaža grupės „Cocteau Twins“ įtaka, tai šįkart Hatchie klausytojams pasiunčia didelę dozę nostalgijos, primenančią 90’s pabaigoje vyravusį skambesį. Bet tai visiškai nereiškia, jog čia nėra nieko naujo – atvirkščiai, atlikėja viską priverčia skambėti naujai ir netikėtai, o ta nostalgija yra tiesiog vyšnia ant torto. Dream pop retai būna tas žanras, nuo kurio norisi ritmingai bent jau patrypčioti koja, bet šis albumas būtent tai ir suteikia – kiekvienas kūrinys tiesiog trykšta melodingumu ir iškart įkrenta į galvą. Prie to prijungdama shoegaze ir baggy elementus, Hatchie sugeba užtikrinti ganėtinai psichodelišką skambesį, kurio atmosfera kuria itin malonų jausmą. Tas pats ir iš lyrinės pusės – dainų žodžiuose ji geba derinti tamsesnes temas su šiltu sentimentalizmu. Vienas įdomiausių žanro albumų per pastaruosius porą metų.

Billy Woods & Messiah Musik albumas „Giving The World Away“

Visiškai netikėtai, praėjus vos pusmečiui nuo jo ankstesniojo darbo Aethiopes, išleisto metų pradžioje, Billy Woods pristatė dar vieną albumą Church, įrašytą kartu su prodiuseriu Messiah Musik. Iš dalies, tai šiame albume Billy Woods ir toliau tęsia panašią kūrybą, kaip ankstesniuose savo darbuose. Tačiau ta jo kūryba yra tiesiog perpinta eksperimentacijų, tai, nors ir emocija išlieka panaši, visa kita kūrybos dalis yra klausytojui visiškai nepažįstama. Jei Aethiopes pasižymėjo savo giliu tamsumu, tai šįkart, nors tos tamsos tikrai yra, bet jaučiama ir kiek daugiau spalvų – prie to labai prisideda ypač įdomus productionas, pilnas netikėtų instrumentų, nuo saksofono iki dūdmaišių ar labai prislopintų mušamųjų. Ir nors viskas pakankamai abstraktu, kartais gera išgirsti ir kiek tradiciškiau skambantį beatą ir tiesiog mėgautis, kaip nepriekaištingai Billy Woods repuoja, o ypač – kokie stiprūs jo dainų žodžiai, kurie turbūt dar niekada nebuvo tokie įspūdingi. Sunku patikėti, kiek daug talento gali turėti vienas žmogus (ir, žinoma, prodiuseriai, su kuriais jis pasirenka dirbti). Du albumai per metus, ir abu jie – vieni stipriausi šiais metais.

„Messa“ albumas „Close“

Jau kurį laiką italų grupė „Messa“ demonstruoja, kiek daug galima nuveikti doom metal žanre, į jo skambesį įtraukdami tai drone, tai džiazo elementų. Savo trečiajame albume „Close“ grupė žengia dar giliau į eksperimentacijas, šįkart į savo muziką įkomponuodami nemažą kiekį įvairiausių pasaulio šalių etninės muzikos detalių ir viską apgaubiant grupei tipine gilia tamsa. Vietomis jaučiasi vos ne kaip grynas džiazas, vietomis – post-metal, o kartais žengia vos ne psichodelikos link. Ir visa tai puikiausiai veikia – muzika sukuria labai hipnotišką atmosferą, kuri tiesiog negali palikti abejingų. Išeina kažkoks sunkiai paaiškinamas ritualinis skambesys, kurį tiesiog privalu išgirsti. Kūriniai ilgi ir jų trukmė išnaudojama be jokių problemų, dainos turi kur savyje progresuoti ir keistis, o tai – labai svarbu, kai muzika paremta gitaros partijomis, kurios lengvai gali per laiką pabosti. Viską tik vainikuoja grupės vokalistė, kurios balsas suteikia muzikai begalę spalvų bei veda visą melodiją, o ir pats atlikimas stebina – neretai gali pasirodyti, kad nužengė tiesiai iš 70’s psichodelinės muzikos grupių, su milžinišku tembru ir visiškai be jokios baimės kuo įmanoma stipriau viską atlikti. Bus labai įdomu stebėti, kur ši grupė žengs toliau.

„Kilo Kish“ albumas „AMERICAN GURL“

Kitaip nei daugelis popmuzikos atlikėjų, „Kilo Kish“ naujos kūrybos tenka palaukti ne vienerius metus. Paskutinįkart ją girdėjom prieš tris metus, viename geriausių 2019-ųjų EP Redux. Pagaliau ji grįžo su antruoju albumu ir pateikia būtent tai, dėl ko ji verta didžiulio dėmesio – ji ne tik sugeba kurti neįkyriai įsimintiną popmuziką, bet ir daryti viską itin kokybiškai. Čia ji parodo visą savo kūrybiškumą, imantis įkvėpimo iš skirtingiausių žanrų – labai įdomu girdėti, kaip puikiai prie synthpop melodijų galima prijungti vos ne drum and bass ritmus, taip pat ir hyperpop bei R&B elementus. „Kilo Kish“, kaip ir anksčiau, tiesiog spinduliuoja nerūpestinga energija, puikiai jungdama dainavimą su repavimu. Ji nebijo išeiti iš savo komforto zonos ir būtent iš jos išėjus atlikėja geriausiai ir skamba. Taip, jos balsas ganėtinai unikalus ir ne kiekvienam patiksiantis, bet ji jį puikiausiai valdo ir tobulai ne tik papildo muziką, bet ir veda visą melodiją.

„Perfume Genius“ albumas „Ugly Season“

Su atlikėjo „Perfume Genius“ kūryba prašauti neįmanoma – ne tik, kad nėra blogo įrašo, bet ir su kiekvienu darbu jo kūryba progresuoja tolyn ir niekada negali žinoti, ką gausi kitąkart. Turbūt nelabai buvo galima prognozuoti ir jo žingsnio į eksperimentinę muziką – būtent tai, ką galima girdėti šiame albume. Ugly Season – visiškai kitoks, nei ankstesnė atlikėjo kūryba, bet tuo pačiu ir visiškai neįmanoma sumaišyti, jog tai – „Perfume Genius“. Muzikoje genialiai išnaudojami kamerinės ir ambient muzikos elementai, kuriant gilią atmosferą, kurioje niekada negali atspėti tolimesnių veiksmų. Nuo minimalistiškų ur bet galbūt bauginančių tamsių garsų iki vos ne palaimą keliančių motyvų, šis darbas tiesiog trykšta kūrybiškumu ir savo išpildyta vizija. Jei anksčiau atlikėjo muzikoje vokalas buvo vienas svarbiausių elementų, čia jo tikrai ne tiek daug ir dažniausiai balsas naudojamas kaip dar vienas instrumentas. Įsigilinti į šį albumą tikrai nėra taip lengva, tačiau labai verta.

„The Smile“ albumas „A Light for Attracting Attention“

Ar kas galėjo bent kiek abejoti, jog šios grupės debiutas gali palikti abejingų? Užtenka pažiūrėti į narių sąrašą – „Radiohead“ nariai Thom Yorke ir Jonny Greenwood, taip pat ir grupės Sons of Kemet būgnininkas Tom Skinner, o taip pat ir, žinoma, prodiuseris Nigel Godrich. Dainų struktūros, jų atlikimas, net pati albumo atmosfera čia yra absoliučiai aukščiausio lygio, o kiekvienoje dainoje gausu netikėtų elementų, kurie nustebins net ir po kažkelinto perklausymo. Iš pažiūros, tai nelabai daug kas čia skiriasi nuo „Radiohead“ kūrybos – ir tai toli gražu nėra blogai. Tik prie viso to dar pridėta džiazinių ritmų, math rock ir krautrock elementų, dar kažkiek jaučiama ir post-punk įtaka. Lyginant su „Radiohead“ bei kita grupės narių ankstesne kūryba, tai čia gitaros pagaliau ir vėl ima pagrindinio instrumento vaidmenį – nėra tai nei gerai, nei blogai, bet šis skambesys jau buvo ganėtinai išsiilgtas. Ir nors The Smile nebando kurti kažkokio naujo skambesio, jie nuo pat pirmojo kūrinio užsitikrina savitą garsą, kurio nepaleidžia iki pat įrašo galo.

Alvvays albumas „Blue Rev“

Šiais metais ilgai lauktų sugrįžimų tikrai netrūksta – kanadiečių grupė Alvvays irgi ne išimtis. Praėjus pusei dešimtmečio nuo jų praeito darbo, jie pagaliau klausytojams pristatė savo trečiąjį albumą „Blue Rev“. Labiausiai į akis, jau po pirmos dainos, krenta visas grupės skambesio pasikeitimas – jie vis dar skamba kaip jie ir tikrai sunku sumaišyti su kažkuo kitu, tačiau, šįkart jiems įprastus jangle pop elementus iškeitę į daug trankesnius shoegaze bei noise pop garsus. Rezultatas, švelniai tariant, pritrenkiantis. Jei Alvvays jau ir anksčiau gebėjo kurti nuostabias melodijas, šiek tiek papildomo triukšmo pakelia visą muzikos grožį ir kokybę į dar aukštesnį lygį. Naujojoje kūryboje grupė puikiai derina viso to garso nešamą energiją ir svajingumą, o dainų žodžiai bei pats vokalas tik dar stipriau apipina kiekvieną perduodamą emociją. Sunku net patikėti, kiek daug šiame įraše visko yra užslėpta.

Gilla Band albumas „Most Normal“

Gilla Band (seniau vadinosi Girl Band), po trejų metų pertraukos nuo paskutinio jų darbo, pagaliau grįžo su trečiuoju albumu. Abu prieš tai sekę įrašai buvo itin įdomus (ypač grupės debiutas), todėl šis tikrai buvo įdėmiai lauktas tiek klausytojų, tiek kritikų. Ir šįkart grupė, regis, ištaisė bet kokias savo ankstesnės kūrybos problemas ir pateikė darbą, kuriame apgalvota kiekviena nata. Tiksliau, tai, ką būtų galima vadinti nata, nes labai retai galima išgirsti taip gerai išnaudotą triukšmą. Kaip ir priklauso tikram noise rock įrašui, Gilla Band groja taip garsiai ir trankiai, kad kartais net atrodo, jog grupės tikslas yra sunaikinti bet kokius klausytojo klausos likučius. Ir tai yra nuostabu, kad ir kaip keista galėtų pasirodyti. Anksčiau naudotos post-punk idėjos buvo iškeistos į kažką labiau primenančio industrial ar net no wave skambesį, taip tik dar labiau sustiprinant tą visą chaoso atmosferą. Ir, labai netikėtai, bet šio albumas turbūt lengviausia klausytis iš viso jų repertuaro – kūriniai, nepaisant viso triukšmo, yra itin įsimintini ir įtraukiantys, todėl jų tiesiog neįmanoma užmiršti. Kol kas stipriausias grupės darbas, kuris savo baugia atmosfera nepaliks abejingų. Ir būtinai klausykit visu garsu.

Billy Woods albumas „Aethiopes“

Šiais metais Billy Woods išleido net du įspūdingus albumus – antrasis, Church, jau puikuojasi sąraše, tačiau jo pirmtakas Aethiopes, įrašytas kartu su prodiuseriu Preservation, pranoko bet kokius lūkesčius. Kiekviena daina kupina giliausių minčių – tai yra būtent tas albumas, kuriame tiesiog būtina įsiklausyti į žodžius. O ypač, kai jie taip gerai atlikti – tiek pats atlikėjas, tiek visi kiti pasirodantys vardai (o sąrašas įspūdingas – EL-P, Boldy James, Quelle Chris ir daugybė kitų) rodo charakterį bei demonstruoja neįtikėtinus talentus. Jei teko kada anksčiau girdėti Billy Woods repavimą, tai jo stilius neturėtų nustebinti, bet dar turbūt niekada jis taip puikiai nebuvo išnaudojęs savo vizitine kortele tapusio tamsaus skambesio. O tai labai dera su skambančiomis melodijomis – Preservation sugeba sukurti šaltą ir paslaptingą atmosferą, kuri galbūt net ganėtinai klaustrafobiška. Išnaudojami džiaziniai ir eksperimentiniai elementai, su kuriais turėtų būti labai sunku dirbti, bet, nė vienam iš pasirodančių atlikėjų, o ypač pačiam Billy Woods, nesukelia problemų.

„Denzel Curry“ albumas „Melt My Eyez See Your Future“

„Denzel Curry“ jau kurį laiką buvo tiesiog visiškas kūrybiškumo ir energijos užtaisas. Labiausiai į akis krentantis pasikeitimas jo muzikoje šiame albume – tai būtent visas bendras skambesys. Nors ta energija niekur nedingo, „Denzel Curry“ čia ganėtinai santūresnis, daugiau atsiduodantis melodijai. Tai nėra netikėta, nes būtent tokį jį girdėjome kai kuriose TA13OO albumo dainose, ir tai jam puikiausiai sekėsi, leidžiant daugiau dėmesio skirti tiek pačio atlikėjo dainų atlikimui, tiek skambančių garsų įvairiapusiškumui. O kalbant apie garsus, tai kažin, kada šio atlikėjo įraše buvo palaikoma tokia vientisa emocija – dainos tiesiog plaukia viena į kitą, netrūksta ir labiau netikėtų momentų, pavyzdžiui, naudojamas nemažas skaičius džiazo elementų. Iš lyrinės pusės, „Denzel Curry“ čia taip pat jaučiasi daug rimtesnis ir brandesnis, nevengiantis liesti gilių temų ir jomis diskutuoti su klausytoju. Jo repavimo gebėjimais abejoti jau seniai nebereikia, ir čia jis tai tik dar kartą parodo.

„Beach House“ albumas „Once Twice Melody“

Labai sunku patikėti, kad praėjo visi keturi metai nuo paskutinio dueto „Beach House“ albumo 7 išleidimo. Naujos jų kūrybos buvo labai išsiilgta, todėl tai, jog šis albumas trunka virš valandos ir yra sudarytas iš keturių atskirų dalių, buvo tikrai sveikintinas, nors ir drąsus žingsnis. Bet čia juk „Beach House“ – net ir silpniausi jų albumai neretai lenkia didžiąją dalį kitų dream pop žanro grupių. Jie ir toliau klausytojams šiame įraše pateikia tą patį švelniai melancholišką skambesį, kurio iš jų ir reikia tikėtis, tik pripildytą įvairiausių naujų idėjų. Kiekvienas kūrinys palaiko lengvą transą primenančią atmosferą ir varijuoja nuo tamsesniu tonų iki kone svajingai eteriškų melodijų. Sintezatoriai, maišomi su gitaromis, lengvomis ritminėmis sekcijomis ir švelniais vokalais yra būtent tai, ko šiam žanrui reikia, o „Beach House“ juos išnaudoja kaip niekad kūrybingai. Turbūt geriausias dream pop atlikimas nuo grupės Cocteau Twins laikų. Beveik pusantros valandos grynos muzikinės palaimos – ko daugiau galima norėti?

Natalia Lafourcade albumas „De Todas Las Flores“

Pastaruosius keletą metų Meksikos atlikėja Natalia Lafourcade praleido labai sėkmingai perdainuodama savo šalies klasiką ir būčiau tikrai mažai kas būtų supykę, jog ji tai ir toliau tęstų. Tačiau ji visai netikėtai, nieko nelaukus, pristatė naują albumą, kuriame skamba tik originali muzika. Nuo pat pirmojo kūrinio pasidaro aišku, jog laukia kažkas specialaus – atlikėja į šias dvylika dainų sudėjo viską, ko iš jos ir buvo tikimasi ir visą tai padarė taip neįtikėtinai stipriai, kad neįmanoma pamiršti nė vieno kūrinio. Labai šiltas ir jautrus darbas, kuris maloniai pasitinka kiekvieną ir per savo trukmę vis labiau atsiskleidžia kiekvienoje dainoje. Neįtikėtinai gražiai skambantis, naudojantis tiek Lotynų Amerikos muzikos motyvus, tiek imantis idėjų ir iš džiazo ar folk muzikos, tokiu būdu kuriantis garsą, kuris kažin, ar kada buvo ir bus atkartotas – tiek iš muzikinės pusės, tiek iš kultūrinės. De Todas Las Flores geba sukurti kažkokį siurealų jausmą, kurio neįmanoma atkartoti.

„Black Midi“ albumas „Hellfire“

Išleidę du albumus, „Black Midi“ jau spėjo užsitikrinti vienų įdomiausių ir unikaliausių šių laikų grupių vardą, o dabar, praėjus vos metams, jie pristatė dar vieną darbą. Jei tarp dviejų pastarųjų grupės įrašų jautėsi ganėtinai nemažas stilistinis pasikeitimas, šįkart „Black Midi“ kone tęsia tą patį skambesį, tik visą eksperimentavimą ir chaosą pakelia iki maksimumo. Per vos 39 minutes galima išgirsti visko – džiazo, gal net ir kažkiek fanko elementų, pagreitėjimų, sulėtėjimų, visiškai virtuoziškų instrumentų atlikimų, melodiškumo, disonanso, siurealių dainų žodžių, ir dar daug visko. Ir visa tai apipinta milžiniška energija ir atsidavimu savo kūrybai, puikiai tai perteikiant klausytojui. Jei jų praeitas darbas Cavalcade buvo tiesiog nerealus, tai čia viskas tik dar geriau. Sunku patikėti, kaip viena grupė gali kurti tiek požiūrį į muziką keičiančių kūrinių, bet „Black Midi“ dar kartą su tuo nepriekaištingai susidorojo.

„Big Thief“ albumas „Dragon New Warm Mountain I Believe in You“

Nuo paskutinių dviejų „Big Thief“ albumų praėjo dveji metai, tai kaip ir buvo pats laikas naujai jų kūrybai. Ir grįžo jie tikrai su trenksmu – per tą laiką sugebėjo prikurti tiek muzikos, kad albumas trunka beveik pusantros valandos. Grupė čia ir toliau neabejingai demonstruoja savo jau vizitine kortele tapusį folk muzikos paprastumą, tačiau nevengia ir šiek tiek nukrypti į kitokios muzikos pasaulį, paliečiant tiek psichodeliką, tiek noise pop elementus. Nors jau ir anksčiau teko tai iš jų girdėti, „Big Thief“ čia tam skiria daug daugiau dėmesio. Dainos puikiai plaukia viena iš kitos, labai maloniai keičiant atmosferą nuo ramaus žaismingumo iki emocijų perpildyto veržlumo. Jau ir anksčiau teko girdėti grupės pagrindinės vokalistės Adrianne Lenker balse perteikiamą stiprių emocijų kratinį, bet čia tai jaučiama dar stipriau, nei bet kada anksčiau. Dainų žodžiai tai tik sustiprina, bet apie „Big Thief“ lyrinius sugebėjimus daug pasakoti nereikia – užtenka išgirsti bent vieną jų kūrinį. Turbūt vienas unikaliausiai skambančių albumų per labai ilgą laiką – iš vienos pusės, dainos ganėtinai paprastos ir tikrai lengvai gali pasiekti klausytoją, bet tuo pačiu jose netrūksta ir itin įdomiai skambančių garsų, kurie, atrodytų, visiškai neturėtų derėti, bet kažkaip puikiausiai veikia. Labai ambicingas įrašas, kuris pasiteisino su kaupu.

„Black Country, New Road“ albumas „Ants From Up There“

Kitaip būti ir negalėjo. Vos praeitas metais išleidę debiutinį albumą, kuris buvo vienas įdomiausių gitarinės muzikos darbų per labai ilgą laiką, „Black Country, New Road“ šiais metais sugrįžo su nauju darbu. Jei prieš tai grupė savo kūryboje pulsavo energija, čia jie kiek kitokie, keičiantys savo eksperimentiško post-punk idėjas į rimtesnį skambesį, kuriame vis tiek netrūksta jiems taip įprasto siurrealizmo ir jausmingumo. Į savo skambesį įvedę daugybę kamerinių elementų, čia grupė tiesiog piešia garsinius peizažus, kuriančius unikaliai skambančią atmosferą, gebančią pralaužti stipriausių emocijų barjerus. Nepaisant to ramumo, visas albumas yra tiesiog persmelktas kažkokiu sunkiai paaiškinamu skausmu – tiek muzikoje, kuri nevengia žaisti ir su slowcore bei midwest emo idėjomis, bet ypač ir su dainų atlikimu bei jų žodžiai, kurie savo savirefleksija perteikia kiekvieno grupės nario išgyvenimus, o ypač – buvusio lyderio Isaac Wood, kuris dėl asmeninių problemų paliko grupę prieš pat albumo išleidimą.

Nors albumas trunka visą valandą, jo besiklausant laikas tiesiog sustoja ir perkelia klausytoją į garsų verpetą, kuries kaip niekada anksčiau perteikia tą žmogiškumo jausmą, kupiną linksmų momentų ir sunkiausių išgyvenimų. Kol kas stipriausias muzikinis albumas šį dešimtmetį ir jau dabar aišku, kad čia – vienas tų įrašų, apie kuriuos ir toliau šnekės tiek po metų, tiek po dvidešimt. Jį praleisti pro akis būtų didžiausia klaida, nes kažin kada bus galima vėl išgirsti kažką tokio unikalaus ir artimo.