Dovydas Pėkus: geriausi 2022-ųjų muzikos albumai (kol kas)

Kai kiekvieną savaitę išleidžiama šūsnis dėmesio vertos muzikos, išskirti keletą geriausių darbų nėra lengva užduotis. Čia išskirti albumai pasižymi išskirtiniu kūrybiškumu ir bandymais sukurti tai, kas dar niekada nebuvo sukurta – tai nėra tiesiog trumpalaikiai trendai muzikos platformose. Tai albumai, apie kuriuos šnekama čia ir dabar, be to, bus šnekama po daugelio metų. Įrašai, kurie ne tik yra stipriausi atlikėjų darbai, bet ir vieni labiausiai vertų dėmesio savuosiuose žanruose.

Visas apžvalgas skaitykite „Pasigarskink“ instagrame.

Grupės „Black Country, New Road“ albumas „Ants From Up There“

Praėjus vos metams nuo jų debiuto, „Black Country, New Road“ grįžo su antruoju albumu. Šįkart kiek ramesni, bet ne ką mažiau emocionalūs ir puikiai perteikiantys patį žmogiškumo jausmą į savo muziką, kupiną tiek linksmų momentų, tiek sunkiausių išgyvenimų, o ypač – buvusio grupės lyderio Isaaco Woodo, kuris dėl asmeninių problemų paliko grupę prieš pat albumo išleidimą.

Nors albumas trunka valandą, jo klausantis laikas tiesiog sustoja ir perkelia klausytoją į visišką garsų verpetą. Jau dabar aišku, jog šis albumas yra visiška moderni klasika.

Earl Sweatshirt albumas „Sick!“

Kaip dažniausiai ir nutinka, „Earl Sweatshirt“ albumą išleido beveik visiškai netikėtai. Šįkart jis grįžta kiek pasikeitęs, tačiau ir kartu puikiai pažįstamas. Klausytojus atlikėjas nustebino kiek šiltesne atmosfera bei sumažėjusiu eksperimentų skaičiumi, nevengiant įterpti ir trap bei cloud repo elementų – tačiau jo muzika nė kiek nesuprastėjo ir toliau išlieka vienu įdomiausių skambesių žanro ribose. Šis savotiškas muzikos supaprastėjimas suteikia dainoms naujų spalvų, kurios tikrai yra puikios.

Didžiausias pasikeitimas čia yra pati emocija – jei didžiąją dalį savo kūrybos „Earl Sweatshirt“ kurdavo tamsią ir depresyvią muziką, čia jis skamba nuotaikingai. Vos 24 minutes trunkančiame albume galima rasti daugiau, nei kiti atlikėjai perteikia per visą karjerą.

„Fontaines D.C.“ albumas „Skinty Fia“

Nors šaltas ir tamsus skambesys airiams „Fontaines“ D.C. nebuvo svetimas, šįkart jie jį iškėlė į patį viršų. Be to, tai buvo būtent tai, ko jiems labiausiai ir reikėjo. Gausu ir kitų eksperimentų, t. y. nuo dainų struktūrų iki netikėtų shoegaze elementų. Visame įraše kuriama miglotai niūri atmosfera, puikiai deranti su viso albumo tematika. Tai nėra liūdna muzika – ji tiesiog perteikia tą tipišką airišką melancholiją.

Pati grupė čia yra aukščiausiame lygyje. Jų muzika yra pilna įsimintinų gitaros riffų, stiprių ritminių partijų, o vokalas – pripildytas energijos. Vienas geriausių tamsaus skambesio albumų per ilgą laiką, tik šįkart be jokio perdėto niūrumo.

Rosalía albumas „Motomami“

Dar vienas ilgai lauktas darbas – po praeito albumo „Rosalía“ tapo vienu populiariausių vardų, o čia ir toliau demonstruoja visiškai unikalų skambesį ir neįtikėtinus skirtingų žanrų junginius, laužant bet kokias nusistovėjusias ribas – tiesiog nuostabu, kiek daug visko čia galima išgirsti, pavyzdžiui, nuo minimalistinių flamenco elementų iki bolero, hiphopo bei popmuzikos, viską sujungiant saikingai išnaudojama elektronika.

Dainose vyrauja įvairiausios emocijos, todėl bet kas galėtų atrasti čia kūrinių, tinkančių įvairiausioms progoms – kai reikia, atlikėja surimtėja, o kai reikia – girdimas ir smagus žaismingumas. Tačiau kiekviena daina tiesiog spinduliuoja nuoširdumu, niekad nebandant klausytojui perduoti kažkokio nereikalingo elitizmo.

Black Midi „Hellfire“

Kai galvoji, kad geriau už jų vos praeitais metais išleistą albumą Cavalcade būti jau tikrai nebegali, „Black Midi“ pateikia šį darbą. Visą anksčiau girdėtą eksperimentiškumą ir organizuotą chaosą grupė užsuka iki maksimumo ir tiesiog spinduliuoja milžiniška energija ir kūrybiškumu. Čia galima išgirsti visko – džiazo, gal net kažkiek ganko elementų, pagreitėjimų, sulėtėjimų, visiškai virtuoziškų instrumentų atlikimų, melodiškumo, disonanso, siurrealių dainų žodžių ir t. t.

Visiškai unikalus skambesys, stebinantis savo techniškumu ir netikėtumais – niekada negali žinoti, kas tavęs laukia kitą sekundę, net kai tai atrodo tiesiog nebeįmanoma.

Angel Olsen „Big Time“

Po poros grandioziškų albumų „Angel Olsen“ šįkart sugrįžo su gerokai ramesniu ir minimalistiniu skambesiu, pilnu americanos elementų. Tai puikiai dera su atlikėjos balsu. Be to, kaip tik leidžia jam gauti kuo daugiau klausytojo dėmesio. Šis skambesys yra tiesiog amžinas – jis puikiai veikia dabar, taip pat būtų veikęs prieš 50 metų ir veiks po dvigubai tiek.

„Angel Olsen“ apdainuojamus išgyvenimus (kurie tikrai ne visada yra laimingi) klausytis galima be perstojo, o „Big Time“ yra turbūt stipriausias jos darbas.

Kilo Kish „American Gurl“

Pagaliau po ilgo laukimo „Kilo Kish“ grįžo su antruoju albumu, kuriame ir toliau demonstruoja neįtikėtinai stiprią ir detalią muzikinę paletę, kuri vis kažkaip sugeba įsipaišyti į electropop ribas. Čia atlikėja parodo visą savo kūrybiškumą, ieškant įkvėpimo iš skirtingiausių žanrų – labai įdomu girdėti, kaip puikiai prie synthpop melodijų galima prijungti vos ne drum ir bass ritmus, taip pat ir hyperpop bei R&B elementus.

„Kilo Kish“ spinduliuoja nerūpestinga energija ir niekada nebijo išeiti iš savo komforto zonos, o jos repavimo jungimas su dainavimu puikiai geba vesti kiekvieną melodiją. Neįtikėtinai geras ir smagus albumas, taip pat ir stipriausias popmuzikos įrašas per pastaruosius porą metų.

Asian Glow „Stalled Flutes, Means“

Sunku atrasti ką nors, kas dirba tiek daug, kaip „Asian Glow“. Antrajame savo albume per pastaruosius dvejus metus atlikėjas folk elementus daug dažniau keičia elektronika, kuri puikiai veikia prie bendro lo-fi/emo/shoegaze mišinio, taip sukuriant tankų ir unikalų garsą, kuris skamba daug grandioziškiau bei emocionaliau, nei bet kada anksčiau. Lo-fi skambesys tik padeda viską sustiprinti ir paliesti klausytojo vidų.

Sunku patikėti, kad vienas žmogus gali turėti tiek talento ir taip stipriai jį išnaudoti. Tai tikrai nėra itin gerai žinomas vardas, bet jį atrasti labai verta.

„The Smile“ albumas „A Light For Attracting Attention“

„Radiohead“ nariai Thomas Yorke'as ir Jonny'is Greenwoodas, kartu su vienos įspūdingiausių šių laikų džiazo grupės „Sons of Kemet“ būgnininku Tomu Skinneriu – toks muzikantų sąrašas tikrai negali nuvilti. Muzika primena gitarines „Radiohead“ dainas, jei prie jų būtų prijungta džiazinių beatų, tap pat ir matematinio roko bei krautrock elementų. Dainų struktūros yra absoliučiai aukščiausio lygio, o kiekvienoje dainoje gausu netikėtumų, kurie nustebins net ir po kažkelinto perklausymo.

Kol Radiohead ilsisi, kažin, ar įmanoma rasti kažką geresnio, kas užpildytų tą tuštumą. Labai įdomus ir nenustojantis stebinti grupės debiutas, po kurio tik ir norisi dar kartą viską perklausyti.

Big Thief „Dragon New Warm Mountain I Believe In You“

„Big Thief“ grįžo su ilgu ir ambicingu darbu, kurio trukmės tikrai nereikia išsigąsti. Iš pažiūros ganėtinai paprastos dainos savyje slepia daugybę netikėtumų, o jų šiltumas negali nepalikti abejingų. Grupė nebijo nuo savo vizitine kortele tapusio folk muzikos garso šiek tiek nukrypti į kitokios muzikos pasaulį, paliečiant tiek psichodeliką, tiek noise pop elementus. Dainos puikiai plaukia viena iš kitos, vis keičiant atmosferą nuo ramaus žaismingumo iki emocijų perpildyto veržlumo.

„Big Thief“ čia sugebėjo sukurti vieną unikaliausią skambesių per labai ilgą laiką, pilną itin įdomiai skambančių garsų, kurie, atrodytų, visiškai neturėtų derėti, bet kažkaip puikiausiai veikia kartu. Stipriausias grupės darbas, o tai tikrai daug ką sako.

Hatchie „Giving The World Away“

„Hatchie“ savo antruoju albumu ir toliau demonstruoja, kodėl ji yra vienas svarbiausių vardų šių dienų dream pop scenoje. Išnaudojant 9-ojo dešimtmečio nostalgiją keliantį skambesį bei pridedant modernių elementų, ji kuria visiškai naują garsą, kuris užburia savo šiltumu ir nepalieka abejingų. Dream pop retai būna tas žanras, nuo kurio norisi ritmingai bent jau patrypčioti koja, bet šis įrašas būtent tai ir suteikia – kiekvienas kūrinys tiesiog trykšta melodingumu ir iškart įkrenta į galvą.

Kiekviename kūrinyje vyrauja tikrai gausus kiekis skirtingų instrumentinių sluoksnių, kurie kiekvienas savitai įdomus ir turi svarbias ir aiškiai jaučiamas paskirtis. Labai džiugu girdėti, jog atlikėja neapsistoja vienoje vietoje ir tobulina savo skambesį – o ypač kai taip gerai tai jai sekasi.

Billy Woods „Aethiopes“

„Billy Woods“ jau kurį laiką stebina savo muzikos kokybe ir kiekybe, o šįkart pateikia kol kas stipriausią savo darbą, kuris yra vienas iš ankstyvų pretendentų į metų albumo titulą. Šįkart visą albumą prodiusavo „Preservation“, kurio įtaka labai jaučiasi kiekvieną sekundę, kuriant paslaptingą, šaltą ir kone klaustrafobišką atmosferą, perpildytą eksperimentinių beatų.

Viską vainikuoja pačio atlikėjo dainų tekstai ir jų atlikimas, kuris nepataikauja jokioms tradicijoms. Ne pats lengviausias albumas tiesiog prisėsti ir klausytis, bet, skiriant jam kiek daugiau laiko ir dėmesio, „Aethiopes“ atsiskleidžia labiau, nei bet kuris kitas įrašas.

Viagra Boys „Cave World“

Jei praeitam savo įraše „Viagra Boys“ žengė vis giliau į triukšmingą art punk teritoriją, tai šįkart jie tai išmainė į daug ritmingesnį dance-punk skambesį. Ir būtent to jiems ir reikėjo – gauname visišką energijos bombą, kurioje netrūksta puikiai atliktų melodijų bei grupei įprastos satyros dainų žodžiuose, taip suteikiant tiek dainoms, tiek visam albumui vientisą charakterį. Džiugu girdėti tokį stiprų ir energingą darbą, kuris iškelia grupę į naujas aukštumas. Tai yra būtent tai, ko grupei seniai reikėjo.

Denzel Curry „Melt My Eyez See Your Future“

„Denzelis Curry“ nenustoja stebinti. Jis demonstruoti savo kūrybiškumą šiame albume, kuris yra galbūt net stipriausias hiphopo įrašas šiais metais. Sunku patikėti, kiek čia visko daug, o ir pats atlikėjas skamba daug brandžiau, išlaikydamas vientisą emociją ir įtraukdamas daug naujų elementų į kuriamą muziką. Dainos tiesiog plaukia viena į kitą, netrūksta ir labiau netikėtų momentų.

Šio atlikėjo gebėjimais abejoti jau seniai nebereikia, o jo liečiamų temų gilumui ir gebėjimu jomis diskutuoti su klausytoju turbūt neįmanoma.

Messa „Close“

Grupė „Messa“ nenustoja demonstruoti, kiek daug galima pasiekti doom metal žanre, šįkart į jį įmaišydami nemažą kiekį įvairiausių pasaulio šalių etninės muzikos elementų. Vietomis viskas skamba beveik kaip džiazas, vietomis – kaip sunkiausias metalas, o kartais žengia ir psichodelikos link.

Kone rituališkai skambantis albumas, kurio skambesį vainikuoja grupės vokalistė, savo milžinišku tembru suteikianti muzikai daugiau spalvų ir vedanti melodiją. Šiuo metu stipriausias šių metų sunkiosios muzikos įrašas, įrašantis grupę į žanro legendų sąrašą.

Perfume Genius „Ugly Season“

Su „Perfume Genius“ prašauti neįmanoma, o jo netikėtas žingsnis į eksperimentinę kūrybą buvo labai sveikintinas. Muzika, kurioje niekaip neįmanoma nuspėti kitų sekundžių, geba kurti tiek kone bauginančią, tiek ir pakiliai raminančią atmosferą, kuri kupina kamerinės ir ambient muzikos elementų.

Šiais metais tokio grandioziško albumo dar nebuvo – ir turbūt nebebus. Nuostabu, kiek „Perfume Genius“ visko čia sudėjo ir kaip viskas tiesiog veikia. Stipriausias atlikėjo darbas, kuriam prilygti bus labai sunku.

Beach House „Once Twice Melody“

Kai atrodė, jog pralenkti ankstesnįjį savo albumą „Beach House“ tikrai nepajėgs, jie ne tik, kad tai sugebėjo, bet ir padarė tai su vos ne pusantros valandos trunkančiu keturių dalių įrašu. Čia grupė ir toliau perteikia savo tradiciškai šiltą skambesį, kurio iš jų ir tikimasi, tik pripildytą įvairiausių naujų idėjų. Tas nostalgiją keliantis garsas niekaip negali palikti nė vieno klausytojo abejingo, ir grupė puikiai tai išnaudoja.

Sintezatoriai, maišomi su gitaromis, lengvomis ritminėmis sekcijomis ir švelniais vokalais kuria skambesį, pilną melancholiško šiltumo ir lengvo transo. Tai yra beveik pusantros valandos muzikinės palaimos, kurią tik „Beach House“ ir gali sukurti.

Kendrick Lamar „Mr. Morale & The Big Steppers“

Pagaliau jis grįžo – kažin, ar buvo laukiamesnis albumas. Ir šis laukimas tikrai nebuvo bereikalingas – tiek dainų žodžiai, tiek juos lydinti muzika yra aukščiausio lygio. Puikiai jaučiama įvairiausių muzikinių elementų įtaka, girdimos tiek džiazinės aranžuotės, tiek ir modernesni, kone eksperimentiniai sprendimai. Ne visada šių dainų klausytis yra patogu dėl jų asmeniškų temų, tačiau itin verta. Čia atlikėjas pasakoja apie didžiausius savo išgyvenimus bei giliausius jausmus, pradedant politika ir baigiant savo šeimos problemomis.

Didelis albumas, kurį pilnai išanalizuoti prireiks daug laiko, tačiau nuobodu tikrai nebus. Kaskart jo klausant galima išgirsti vis daugiau naujų dalykų, kurie tik dar kartą įrodo, jog nėra kito tokio atlikėjo, kaip Kendrick Lamar.