Paliesiaus dvare gegužės 21 d. koncertuosiantis T.Gustavsenas teigia, jog visų pirma groja sau ir tik po to publikai, tačiau pagrindinis jo siekis visad toks pats – pačiam priartėti ir klausytojus priartinti prie būsenos, kurioje muziką imi jausti kaip būtinybę.
– Kada atradote džiazą? Kaip jis tapo jūsų profesija?
– Atsakyti į pirmąjį klausimą galima dvejopai, tai priklauso nuo to, kaip apibrėšime džiazą. Jei džiazą laikysime improvizacija, tuomet džiazas mano gyvenime atsirado, kai buvau vos trejų metų ir improvizuodavau grodamas pianinu su savo tėčiu. Jei džiazo apibrėžimą susiaurinsime, siesime jį su amerikietiškąja tradicija, tuomet mano pažintis su džiazu įvyko gerokai vėliau, nors amerikiečių spiričiueliai, gospelo muzika, Naujojo Orleano džiazas skambėjo mūsų namuose, kai buvau vaikas. Vis tik pats į džiazo istoriją gilintis pradėjau vėliau, jau baigęs mokyklą.
Įtakų laukas platus. Svarbu sugebėti visa tai sujungti į viena taip, kad tavo kompozicija neskambėtų kaip postmodernus kratinys, ir atrastum savo paties balsą.
Džiazą įvardinti kaip savo profesinį pasirinkimą galėjau tik praėjus dar kuriam laikui – visada grojau pianinu, tačiau mano šeimoje nebuvo profesionalių muzikantų, neturėjau pavyzdžio, tad ir pats planavau imtis kitokios profesijos. Galiausiai, praleidus keletą metų universitete, supratau, kad muzika tampa vis svarbesne mano gyvenimo dalimi ir įstojau į konservatorijos džiazo skyrių. Nuo to laiko muzika tapo mano karjeros keliu, nors užsiimu ir akademine veikla – esu parašęs muzikologijos veikalą apie improvizaciją.
– Kas darė įtaką jūsų muzikiniam ir kūrybiniam tobulėjimui?
– Didžiausią įtaką man padarė mano tėtis – jis dažnai grojo pianinu, kai buvau vaikas. Kartu kurdavome dainas, grodavome lopšines, giesmes, spiričiuelius. Visa tai padėjo pagrindą mano muzikinei pajautai.
Man svarbi ir klasikinė Vakarų muzika – pas fortepijono profesorių grojau Bacho, Šostakovičiaus, Ravelio, Chopino kūrinius. Įkvėpimo semiuosi ir iš įvairių šalių liaudies muzikos: Irano, Indijos, Malio ir kt., pastaraisiais metais ėmiau vis daugiau jos klausytis. Žinoma, yra ir visa džiazo istorija. Mane ypač jaudina ankstyvasis džiazas, nuo kurio nemažai mano kartos žmonių nusigręžia.
Įtakų laukas platus. Svarbu sugebėti visa tai sujungti į viena taip, kad tavo kompozicija neskambėtų kaip postmodernus kratinys, ir atrastum savo paties balsą.
– Kaip tai pasiekti? Kaip atrasti savo paties balsą?
– Labai geras klausimas. Manau, jog kiekvienam kūrėjui šis procesas yra labai individualus. Mano paties lūžis įvyko po konservatorijos – besimokant džiazo harmonijos ir istorijos, siekiant ištobulinti techniškai ir harmoniškai sudėtingas kompozicijas, ėmiau jausti vis mažiau džiaugsmo. Ilgainiui ėmiau gręžtis į savo šaknis – paprastutes, lopšines primenančias dainas, visa apimančią muzikos tėkmę. Grįžau prie to, drauge pasitelkdamas visus ligtolinius muzikinius atradimus.
Sujungti techniškai sudėtingas formas su naujų muzikinių teritorijų paieška ir kone vaikišku siekiu išreikšti emociją – mano galva, būtent taip gimsta organiška sintezė. Taip mano muzika įgavo erdvišką, impresionistinį pojūtį, o drauge – ir labai paprastą, gospelo muzikos atgarsį. Manau, tai ir savotiška terapija – savęs ieškojimas naujose teritorijose, drauge besirūpinant savo vidiniu vaiku, kuris gali tave pripildyti spontaniškumo, nesumeluoto tikrumo.
Sujungti techniškai sudėtingas formas su naujų muzikinių teritorijų paieška ir kone vaikišku siekiu išreikšti emociją – mano galva, būtent taip gimsta organiška sintezė.
– Grojate ir vienas, ir su kitais muzikantais. Ar galite palyginti šias dvi patirtis? Ar viena padeda kitai?
– Visos patirtys grojant įvairios sudėties ansambliuose man yra labai brangios. Nesu turėjęs daug koncertų, kuriuose visą laiką groju tik solo. Pradėjau juos rengti pastaraisiais metais ir jau beveik patikėjau, jog tai įmanoma (juokiasi). Tai iš tiesų labai sunku. Visad nori, kad kiekvienas koncertas būtų geriausias tavo gyvenime, kad kiekvienas jų būtų dinamiškas, paveikus – tai sudėtingas, tačiau nuostabus iššūkis.
Solo koncertuose taip pat labai svarbus santykis su instrumentu, klausytoju ir savimi. Turi neužsidaryti savyje, sugebėti išreikšti muzikos tėkmę, palaikyti dialogą tarp savęs kaip aktyvaus subjekto ir savęs kaip muzikos tarpininko. Džiaugiuosi, kai tai pavyksta.
– Jūsų muzika dažnai apibūdinama kaip lyriška, net meditatyvi. Ar to ir siekiate?
– Visų pirma siekiu groti tai, ką pats noriu išgirsti, ir kaip įmanoma labiau priartėti prie būsenos, kurioje muziką imi jausti kaip būtinybę, kaip kažką švento, pakylėto ir dieviško – tačiau ne religine dogmatine prasme. Tai jausmas, kurį galėtume apibūdinti kaip suvokimą, jog muzika geba išreikšti tai, ko žodžiais niekada negalėsime suformuluoti. Visa tai nesietina su religija, tačiau artima maldai, meditacijai. Noriu pasiekti šią būseną ir per muziką padėti ją patirti kitiems.
Minimalizmas, lyriškumas ir meditatyvumas muzikoje kyla iš noro atsisakyti perteklinių dalykų ir kurti tai, kas esmiška, tai, kas nuoširdžiai gražu, tačiau tai labai tolima saldumui ar lengvam klausymuisi. Tai veikiau esencializmo siekis.
– Ko galime tikėtis jūsų koncerte Lietuvoje šią gegužę?
– Galite tikėtis, jog pamėginsiu sukurti visa tai, apie ką kalbėjau. Prieš didžiąją daugumą solo koncertų niekada nežinau, ką tiksliai grosiu – dažniausiai prieš koncertą trumpai pamedituoju ir užsirašau kelias idėjas, temas ar kūrinius, kuriuos norėčiau įterpti. Visa tai laisvai jungiu, improvizuoju. Įprastai naudoju įvairias savo kompozicijų versijas, senovės norvegų dainas ir giesmes, taip pat – laisvas, lyriškas muzikines temas.
