– Jau visai nedaug liko iki didžiosios metų šventės. Kas Jums yra Kalėdos? Kaip Jūsų šeima jas švenčia?
Kristina: Kalėdos mūsų šeimai yra labai svarbi šventė, visuomet stengiamės visi susitikti ir naudojamės proga pabūti kartu. Visada laukiam šios šventės, prisimenam esančius ir išėjusius bei džiaugiamės gyvenimu.
Edmundas: Kalėdos – tai didžiausia metų šventė. Gimtadienio aš nešvenčiu, tačiau Kalėdos man yra daugiau nei gimtadienis. Džiaugiuosi labiau už viską, kada visa šeima gali susirinkti, pabendrauti, patys gaminame valgyti, kepame net ir kūčiukus, – tai laikas, kuomet galime pabūti kartu.
– Kartu esate daug metų ir gyvenime, ir scenoje. Ar atskiriate darbą nuo asmeninio gyvenimo, ar tai yra Jums kaip viena visuma?
Edmundas: Kai darbo būna ir namie, tai nėra taip gerai, bet tai yra neišvengiama, kai dirbi kartu. Todėl ir asmeninis gyvenimas, ir darbas tampa viena visuma.
– O daugiau nesutarimų būna dėl ne ten padėtų kojinių, ar dėl muzikinių interpretacijų?
Kristina: Vis dėl to daugiau dėl muzikinių interpretacijų.
– Jums teko gyventi ir studijuoti daugelyje užsienio šalių. Kuo įdomus ir išskirtinis kultūrinis gyvenimas Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV?
Kristina: Bet kurioje Europos Vakarų šalyje kultūrinis gyvenimas iš tiesų skiriasi. Esu daug galvojusi, kuo būtent skiriasi, ir padariau išvadą, kad tai yra skonio reikalas. Tai, ką Lietuvoje daugiau vertina, Vakarų Europoje arba JAV vis dėlto priima ne itin palankiai, ten vyrauja kitas skonio suvokimas. Aš kalbu apie dainavimo stilių, balso kultūrą, vedimą, tembrą. Tiek Prancūziją, tiek Vokietiją, tiek JAV, kur mes buvome ir gyvenome, jungia vienas dalykas – tas pats arba panašus skonio suvokimas. Pas mus neabejotinai yra aukšto lygio profesionalumas, tačiau toks įspūdis, kad skonis yra truputį kitoks, tiesiog kitoks suvokimas, kas yra gražu.
Edmundas: Mes esame stipriai įtakoti Tarybinės Lietuvos pompastikos, maštabiškumo, pernelyg didelio norėjimo pasirodyti, o užsienyje, tai yra visiškai nepriimtina. Ten daugiau žmogiškumo ir mažiau dirbtinų dalykų.
Kristina: Vakarų Europos pagrindinės kultūros vertybės yra paprastumas, subtilumas. Sakyčiau, „mažiau yra daugiau“.
– Kas paliko didžiausią įspūdį iš operinės muzikos pasaulio?
Edmundas: Niujorko „Metropolitan operos“ teatro akustika, ypatingai švarus ir tikslus orkestro muzikos atlikimas man padarė didžiulį įspūdį, tiesiog negali patikėti, kad atlikėjai groja gyvai, atrodo, lyg sedėtum įrašų studijoje, kur garsas yra „išvalytas“ ir muzika skamba tobulai, o tai juk gyvas orkestras. Mes pastoviai buvome trypiami karų, o ten orkestro narių instrumentai kainuoja šimtus tūkstančių eurų, pas mus žmonės tiesiog dar neturi tiek pinigų tokiai investicijai. Užsienyje yra gilios operinės muzikos tradicijos, Lietuva palyginus dar yra labai jauna, mes vis dar mokomės. Net ir lietuvių kompozitorių mokykla, kuri tik prieš pirmąjį pasaulinį karą pradėjo veikti, per trumpą laiką turėjo pereiti visus laikotarpius – nuo klasikos iki modernizmo, todėl ne tik kompozitorius ar atlikėjas, bet ir klausytojas turėjo suvokti skirtingas muzikos kryptis ir stilius per labai trumpą laikotarpį. Apskritai opera yra labai įvairiabriaunė, net jeigu ir tą pačią operą dainuoja tas pats atlikėjas, muzika vis tiek skamba jau kitaip, juk čia gyvas atlikimas.
– Kaip galvojate kiek trunka meilė?
Kristina: Oi... (juokiasi, – aut. pastb.). Visą gyvenimą. Amžinai.
– Kas yra tikrosios vertybės santuokoje?
Kristina: Pagrindinė vertybė yra tolerancija. Atsakomybė, tolerancija ir sugebėjimas priimti žmogų tokį, koks jis yra.
– O kuris dažniau iš Jūsų nusileidžia?
Kristina: Kartais nei vienas, o kartais abu. Visaip būna, svarbu suvokti, kad abiejų pasiaukojimas vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje yra labai svarbus.
– Kokia muzika skamba Jūsų namuose?
Edmundas: Jokia. (juokiasi, – aut. past.). Groja pirmas Lietuvos radijas, o dažniausiai mėgaujamės tyla. Kai dirbi su muzika, tyla tampa įkvėpimo šaltiniu ir padeda atgauti jėgas po sunkio darbo dienos.
– Ką veikiate, kai būnate atskirai? Kokiomis savo mėgstamomis veiklomis užsiimate?
Kristina: Kaip bebūtų keista, niekaip nebėgame vienas nuo kito. Būname visada drauge.
Edmundas: Kai būna geras oras, mėgstame dirbti sodo darbus.
– Vienas viename sodo kampe, kitas kitame?
Edmundas: Dažniausiai vis tiek ir tame pačiame sodo kampe. (juokiasi, – aut. pastb.). Tuomet paleidžiame savo mintis ir ilsimės.
