– Praėjo metai su puse, kai dienos šviesą išvydo pirmasis jūsų albumas, ir štai pasirodė naujasis, įrašytas jau trise: prie grupės prisidėjo Gintaras. Kaip jaučiatės įrašę šį albumą? Kaip sekėsi kurti trise?
Ieva: Tokių etapų buvo ir anksčiau – su mumis dar grojo Simas ir Tomas, grupės sudėtis vis keitėsi. Kiekvienas žmogus į grupę įneša kažko naujo. Ir daug! Iš pradžių atrodo, kad jis tik pritars savo instrumentu, o tada pamatai, kad tas žmogus drauge atsineša ne tik savo klavišus ar būgnelį, ne tik savo skambesį, bet ir nuotaiką, temperamentą, energiją, nuo kurios grupėje iškart keičiasi temperatūra.
Vidas: Gintaras pirmiausiai įnešė stabilumo, nes mūsų sąstatas praeityje dažnai keisdavosi. Grupėje nusistovėjo aiškesnės rolės ir apskritai susiformavo „Elo ir Sparkio“ skambesys.
– Kaip vyksta kūrybinis procesas? Ar kartais neatrodo, kad vieno grupės nario kūrybingumas stabdo kitus? O gal kaip tik trise galima padaryti tai, ko negalima vienam ar dviese?
Vidas: Viską sugalvoja Ieva (juokiasi). O šiaip jei kuris nors iš mūsų nesugeba kažko „išgroti“, tai vienas kitą papildome. Anksčiau turėjom problemų: vokalas ir gitara apima aukštus dažnius, reikia daugiau žemų. Dabar esu Gintarą „įdarbinęs“ kaire ranka groti boso partiją, o dešine ranka jis groja melodiją.
Gintaras: Beveik kaip Manzarekas, bet tik beveik (juokiasi).
Jis iš viso groja trim ar keturiais instrumentais – reikia paminėti metalofoną.
Vidas: Dar papučia dūdelę.
Ieva: Muša tamburiną.
Vidas: Žaidžia su efektais.
Ieva: Ir juostom.
Gintaras: Manau, kad visa šita grupė pilna multi-instrumentalistų: Vidas dažnai armonikėlę prideda, mes su Ieva dalinamės tamburinu, vienu metu turėjom gabalą, kuriame ir Ieva metalofonu grojo.
Ieva: Kas jau kas, bet aš tai tikrai nesu multi-instrumentalistė! Gal kada nors… Turiu balsą ir rašau. Tokie mano instrumentai. Bet prisiminiau pavyzdį apie kūrybinį procesą. Naujajame albume yra daina „Bessie“. Jos tekstas ir melodija buvo sukurti seniai, bet mums grojant su Vidu joje kažko vis trūko. Praėjo pusė metų, atėjo Gintaras ir per vieną repeticiją pradėjo groti kažkokią temą. Lyg užsižiebė kokia lemputė: čia ta daina! Gintaro klepas ir „perkūnija“ buvo tai, ko visą laiką trūko. Ir taip daina, kurią zulinom daug repeticijų ir praradę viltį „palaidojom“, staiga stebuklingai susidėliojo.
– Ieva, ar atsirandant tai dainai tu žinojai, kad ji bus apie Bessie Smith?
Ieva: Tikrai ne. Joje ant vieno sluoksnio buvo klojamas kitas...
Vidas: Ieva pasiūlė viduryje paleisti kokį nors bliuzo gabalą, o Gintaras išrinko Bessie Smith.
– Man pasirodė, kad jūsų daina tiesiog susilieja su plaukiančia dainos „Muddy Water“ melodija.
Ieva: Taip, atsitiktinai labai siejasi ir teksto nuotaika.
– Ar kiekvienas jūsų turite „savo“ dainą albume?
Vidas: Man tai lengva – „Alų midų gėriau“ yra mano mėgstamiausia daina naujajame albume. Ji dinamiška, joje keičiasi ir nuotaika, ir muzika. Yra ir „choras“, kurio šiaip savo kūryboje nenaudojame.
– Kaip atsirado tas „choras“?
Vidas: Tiesiog norėjosi daugiau jėgos. Ir patys žodžiai prašėsi uždainuojami: „Ir aš ten buvau, alų midų gėriau…“
Šiek tiek primena „Žalvarinį“ (juokiasi).
Ieva: Choras atsirado, kai grupė buvo pasiekusi savo maksimalią apimtį, tada grojom penkiese. Man regis, Tomas pasiūlė dainuoti kartu. Tai va, jis išėjo, o idėja liko gyvuoti toliau (šypsosi).
– Pastebėjau, kad dauguma naujojo albumo dainų nėra pastarųjų metų darbas.
Ieva: Yra ir senesnių, pavyzdžiui, „Giesmę“ įrašėm antrą kartą, nes prisijungus Gintarui tarsi prasidėjo jos antras gyvenimas. „Elnias“ irgi sena daina, bet, panašiai kaip „Bessie“, ilgai laukė pogrindyje, tačiau dauguma albumo dainų yra pastarųjų metų-pusantrų vaisius. Ypač daug jų buvo parašyta pernai pavasarį.
Daugumą tų dainų, man atrodo, parašiau tam, kad išgyvenčiau.
– Pakalbėkime apie tekstus. Kaip ir pirmajame albume, antrajame tarsi dominuoja dvi temos – kelio ir gyvybės, kuri čia suvokiama ne tik kaip žmogaus, bet ir visos gamtos gyvybė – elniai, medžiai. Kas lemia šių temų sampyną?
Ieva: Labai įdomu, kad pastebėjai gyvybės temą, anksčiau nebuvau apie ją pagalvojusi. Daugumą tų dainų, man atrodo, parašiau tam, kad išgyvenčiau. Jos neatsirado šiaip sau, iš neturėjimo ką veikti, jų reikėjo. Buvo „sunkmetis“. Tokių dainų ypač daug antrajame albume. Paradoksalu tai, kad nors rašiau tas dainas, kai gyvenimas labiau priminė mirtį, jos pulsuoja gyvybe. Apskritai muzika, ypač gyvai atliekama muzika arba kai pats groji koncerto metu man yra maksimalus savo gyvybės patyrimo momentas. O gyvybė ir kelias tiesiogiai susiję.
– Dar dainuoji apie sprogimą, išsiskaidymą. Vienoje dainoje išsisklaido elnias – kaip koks senovės graikų filosofo Demokrito gyvūnas, kuris miręs išsisklaido į daugybę atomų, iš kurių dalis gali pereiti ir žmogui... O sprogstančios galvos tema man šiek tiek siejasi ir su Aušros Kaziliūnaitės poezija.
Ieva: Ne, nesisieja. Sprogstančios galvos motyvą „gavau“ iš vienos draugės, kuri sakė, kad pavasarį, kai skleidžiasi medžių lapai, viskas žydi ir gamtoje yra tiek daug energijos, atrodo, jog tavo galva sprogs lyg pumpuras. Tarsi jauti visuotinį spaudimą sekti medžių pavyzdžiu. Vyksta toks didelis judėjimas. Sprogimas!
Gintaras: Tai tik tau taip atrodo, kad nesisieja (visi juokiasi).
Ieva: Aišku, kad siejasi, bet netiesiogiai. Tai yra, rašydama tekstą visai negalvojau apie Aušros poeziją, nors dabar prisimenu, kad ir jos tekstuose kažkas buvo „užminuota“.
– Ieva, dažnai dainuoji apie žydinčias slyvas, lazdynus. Ar tai ta pati gyvybės kelionė?
Ieva: Matyt. Visi tie medžiai ir augalai ateina natūraliai.
– Kaip rašai tekstus?
Ieva: Įvairiai, bet visada pradedu nuo melodijos, o paskui ateina tekstas. Kartais jis labai ilgai neateina arba išvis neateina ir taip ir lieku „niūniuoti“.
Vidas: Ievos muzikinės temos originalios, man pačiam tokios niekada neateitų į galvą. Yra pora dainų, kurios prasidėjo nuo mano melodijos, bet dažniausiai jas kuria Ieva ir atsineša savo „lauknešėlį“.
Ieva: Nuo to viskas ir prasidėjo. Tiesiog nusiunčiau Vidui į diktofoną įrašytą melodiją, kurią niūniavau tranzuodama iš Nidos. Kadangi Nida mums abiems kelia daug prisiminimų, tai vyliausi, kad taip jį sudominsiu groti kartu.
Vidas: Smagus tas įrašas. Ieva niūniuoja, o fone girdisi pravažiuojančios mašinos...
Ieva: Kai nusiunčiau jį Vidui, pati melodija man nelabai patiko, dar nepasitikėjau ja, bet kai mums susitikus Vidas užgrojo ir dar papūtė armonikėlę – pagalvojau „oho! kaip gražu! negi čia ta pati tema?“ Grupėje nuostabu groti dėl to, kad atsineši į ją kažką savo, bet net nenutuoki, ką atsineš kiti. Tai atgaivina, leidžia išeiti iš vidinio kiaukuto. Toks dvigubas, trigubas, keturgubas kūrybinis džiaugsmas.
– Ar daug pykstatės? Ar būna tokių situacijų, kai, atrodo, nori geriau, o kiti groja ne taip, kaip tau patinka?
Vidas: Pyktis kyla tada, kai Ieva ateina su savo vizija, o aš jos melodiją išgirstu visiškai kitaip. Man gaunasi linksma melodija, o Ieva sako, kad daina liūdna. Tada turiu „perlaužti“ savo mąstymą.
Ieva: Arba daina įgauna vilties! Kaip „Alų midų gėriau“.
Gintaras: Jo, tokios trintys yra neišvengiamos. Aš – tinginys, man patinka lėtos progresijos, ilgai besikartojantys motyvai, kurie tik vėliau kažkur nuveda, o Vidas su Ieva yra visiškai kitokie. Daug ankstesnių „Elo ir Sparkio“ dainų (ypač, kai Tomas grojo būgnais) buvo arčiau prog-rocko, man buvo labai neįprasta. Ir dabar dar tebėra, bet su tuo dirbi ir galiausiai atrandi kažką, apie ką net nesusimąstydavai.
– Tas tekstas apie elnią toks epinis, mitologinis.
Ieva: Tai vienintelė daina, kuriai iš pradžių parašiau tekstą. Rašiau ją kaip istoriją. Net nežinau, kodėl ji apie elnią. Man jis visada buvo žmogus. Ir išvis nelabai svarbu, žmogus ar gyvūnas – gyvybė ir tiek.
– Kalbant apie pastarąjį albumą neįmanoma pastebėti ne tik pagilėjusio, tarsi trečiąjį matmenį įgavusio įrašo garso, bet ir semplų, kuriančių tam tikrą interpretacinį lauką. Kas privertė/paskatino į albumą „pasikviesti“, tarkime, Jimo Jarmuscho „Dead Man“ ištrauką ar bliuzo pradininkės Bessie Smith balsą?
Vidas: Tai – Gintaro įnašas. Gintaras sugalvojo, kad reikia ne vien muzikos, bet ir trumpų intarpų.
Grupėje atsirado daugiau intertekstualumo. Anksčiau kūrėme dviese: Ieva kurdavo melodijas ir tekstus, o aš – melodijas ir apskritai muzikinį apipavidalinimą, struktūrą, kiti nariai daugiau grojo, džiamino. Gintaras įnešė labai daug naujo, jis iš karto turėjo krūvą idėjų.
Gintaras: Su „intarpais“ pradėjau žaisti dar prieš „Elą ir Sparkį“. Niekad nemokėjau kurti tekstų, bet jaučiau, kad be klavišų man reikia dar papildomų sluoksnių, taigi pradėjau eksperimentuot su įrašytais aplinkos garsais, dialogais iš filmų, interviu ištraukomis ir t.t. Galiausiai tiesiog šitą principą pasiūliau ir Ievai su Vidu.
– Dar norėjau pasakyti, kad nuo pat pirmojo albumo man labai imponuoja jūsų melodijų harmonijos: daug pustonių, kuriančių ypatingą nuotaiką.
Ieva: Tai – muzikinio išsilavinimo stoka (juokiasi). Niekada nesu galvojusi, kaip padaryti keisčiau, taip tiesiog gaunasi. Natūraliai traukia.
Vidas: Aš ir Ieva kuriame skirtingą muziką. Aš, kaip ir Algis Fediajevas, prie Vilnelės grodavau Deltos bliuzą. Mus vemt verčia dainuojamoji poezija. Bliuzas yra mano pagrindinė muzikinė įtaka. O Ieva klausosi kitokios muzikos ir tai girdisi. Ji, pavyzdžiui, kurdama naudoja Artimųjų Rytų dermes.
Ieva: Vidas sako: „ir vėl ta žydiška nata“.
Vidas: Man patinka, tik iš pradžių buvo sunku, nes toje srityje nė trupučio nenusimaniau. Buvo tokių dainų, kur Ieva net dainuoja žydiška maniera, truputėlį „per nosį“. Į įrašus jos nepateko.
Ieva: (juokiasi) Galvoju, gal čia susiję su tuo, kad mano tėvai mėgo klausytis žydiškos muzikos. Kai buvau maža, jie dirbo su čigonais, turėjo draugų čigonų, ir mes dažnai eidavom į jų koncertus ir vakarėlius. Žemi, labai sodrūs balsai man paliko didžiulį įspūdį. Vaikystėj net būdavo baisoka klausytis. Pati dainuoju gana švelniai.
– Pastebėjau, kad Vido gitara nuolat šiugžda braukiant per stygas, tarsi kvėpuoja.
Vidas: Nepasitepu stygų (juokiasi). Stengiuosi groti laisvai, gyvai, retai naudoju mediatorių, beveik visada groju pirštais, todėl tas šnaresys ir girdisi.
– Vidai, groji trijose grupėse. Ar kiekviena iš jų tau padeda atskleisti kažką naujo?
Vidas: „Istoriškai“ viskas susiklostė kiek kitaip. Paprastai vieną grupę keisdavo kita: kai pirmoji aptingdavo, pradėdavau groti kitoje. „Elas ir Sparkis“ yra išimtis: Ieva pati mane pakvietė, ir aš iš pradžių buvau labai skeptiškas, nes maniau, kad ji mane įtrauks į dainuojamosios poezijos liūną, o aš to visai nenorėjau. Bet klydau – ir džiaugiuosi, kad klydau.
– Vidai, kiek jau metų groji?
Vidas: Su „Arklio galia“ – dešimt metų, su „Working Hobo“ – nuo 2010-ųjų. „Elas ir Sparkis“ yra naujausias projektas.
– Dainos „Alų midų gėriau“ refrenas tarsi turėtų ženklinti jūsų santykį su lietuvišku folku. Šiame albume jaučiasi daug amerikietiško folko, bliuzo ir net arabiškos muzikos įtakų. Taigi, koks jūsų santykis su lietuvišku ar užsienietišku folku ar world muzika?
Vidas: Aš, kaip ir Algis (Fediajevas – K. P.) klausau Bertą Janschą, Davy Grahamą. Jie groja britišką folką, kuris man labai patinka. Nesakyčiau, kad esu labai susipažinęs su world muzika, bet manyje yra laisvumo jausmo, kuris dažnai nukreipia world music kryptimi.
– World muzikos įtaka labai jaučiasi dainoje „Sete“.
Ieva: Taip, ši daina buvo įkvėpta miesto, kuriame niekada nebuvau (juokiasi). Tik mačiau iš tolo. Vėliau atsitiktinai pažiūrėjau prancūzų filmą „Kuskusas ir kefalė“ (pranc. La grain et le mulet). Jo veiksmas vyksta Sète mieste, aktoriai daugiausiai neprofesionalūs arabiškų šaknų prancūzai ir skamba daug tunisietiškos muzikos. Šis filmas padarė man tokį didelį įspūdį ir sužadino tiek daug prisiminimų, kad parašiau dainą. Taip konkrečios kelionės prisiminimai susiliejo su pasaulio muzika. Apskritai jaučiu silpnybę „tamsioms“ natoms, tam, ką Lorca vadino duende... Kartais klausau turkiškos, arabiškos muzikos. Bet dar yra lietuviškas folkas, kurį atradau visai neseniai. Pradėjau giedoti su bičiulėmis. Man tai labai įdomus bendravimo ir susikaupimo būdas. Nežinau, gal artimesnis Gintaro santykis su lietuvių folkloru? Jis mokėsi Čiurlionio gimnazijoje...
Gintaras: Nežinau, sąmoningai tikrai nenaudoju kokių nors išskirtinai „lietuviškų“ motyvų, o Čiurlionkėj atvirkščiai, diegiami daugiau klasikinės muzikos pagrindai. Rašiau magistrinį iš lietuvių ir latvių liaudies dainų, tai gal iš čia „prasimuša“.
Ieva: Beje, mes turime vieną lietuvių liaudies dainą – „Siaudė“. Bet ji taip įaugusi į kraują, kad dažnai net pamirštu, kad ji neoriginali. O ir nerandu jos niekur. Gal prieš penkiolika metų viena mokytoja išmokė ir kažkodėl nepamiršau.
Vidas: „Siaudę“ norėjau apipavidalinti taip, kad būtų gražu, šiek tiek nusverti tą lietuviškumą, pridėti dainai kitų sluoksnių, ir tada iš kažkur atsirado Roy'us Harperis ir Davy Grahamas, ir aš pradėjau juos cituoti.
Ieva: Ir tiko, ir patiko (juokiasi).
– Jūsų muzika ypatingai skamba, kai ją klausai gyvai. Kokia patirtis jums yra koncertas?
Ieva: Jaudulys ir džiaugsmas. Gyvybės pliūpsnis.
Gintaras: Stresas. Daug streso (juokiasi). Bet jį kompensuoja pats dalinimosi muzika faktas.
Vidas: Būna sunku, bet tai – kelias į pasaulį, vienintelis būdas žmonėms duoti muziką, kol įrašai nežmoniškai neišpopuliarėjo (juokiasi).
Ieva: Man koncertai yra labai svarbi kūrybos dalis. Tikriausiai yra muzikantų, kuriems koncertai nėra svarbūs. Man tai yra šventė, būdas teleportuotis iš kasdienybės į kažkokią kitą, laisvės erdvę. O jei dar pavyksta ir kitus su savimi išskraidinti...
Vidas: Po koncerto Mint Vinetu prie mūsų priėjo Gintaras ir pasakė, kad nori groti mūsų grupėje. Jei saugiai sėdėtume garaže, tai būtų neįmanoma. Reikia palaikyti ryšį su klausytoju, su kitais muzikantais.
Ieva: Per koncertą daug kas paaiškėja – kas veikia, kas neveikia.
– Koks jūsų santykis su Lietuvos scena? Algis Fediajevas aiškiai pasakė, kad nėra ko ir kalbėti apie jūsų „įsikontekstinimą“ Lietuvoje.
Vidas: Taip, mes esame neformatas neformatui. Dainuojamosios poezijos konkurse nedalyvautume, jame netilptume.
Ieva: Tai – Vidui skaudi tema. Aš mokykloje kažkada dainavau dainuojamąją poeziją. Pirmo mūsų koncerto metu pareiškiau, kad mes nesame dainuojamosios poezijos grupė, nes jaučiau, kad Vidui labai svarbu, kad visi apie tai žinotų (juokiasi).
– Ieva, tu naujausiuose savo koncertuose skaitei savo tekstus. Gal poezija sukuria perteklių, kuriam realizuoti ne visai pakanka dainų tekstų?
Ieva: Taip, ir dar norisi daugiau dinamikos.
Vidas: Dalyvauti norėjo ir Aušra (Kaziliūnaitė – K.P.) Netgi buvome sugalvoję padaryti turą, kuriame būtų atskiras Aušros pasirodymas. Ji visiškai kitoks žmogus negu Ieva, gali stipriai rėkti, ir tai skamba gerai, o aš pats irgi daug „rėkiu“ gitara.
Ieva: Aušrai pasirodyti pasiūliau aš. Mūsų koncertuose dažniausiai groja kelios grupės. Paprastai tai būna mūsų grupės muzikiniai draugai – Algis, Lukas Devita, D.I.K.V.A.Š.. Vienu metu pasirodė, kad tai kartojasi, reikia kažko naujo. Man kilo mintis, kad galim pasikviesti ne kitą grupę, o tiesiog žmogų, poetą. Tai labai pasiteisino. Beje, tą vakarą dalyvavo ir poetė Ieva Gudmonaitė. Buvo vienas įdomiausių koncertų.
– Tai – aštuntojo dešimtmečio hepeningo tradicijos atnaujinimas?
Vidas: Gal labiau bytnikų poveikis.
– Kai pagroję grįžtate į gyvenimą, ar nepajuntate, kad esama dviejų jo lygmenų – kūrybinio proceso ir realybės kuri...
Ieva: Dusina? Taip.
Vidas: Aš jau su tuo susigyvenau ir neįsivaizduoju vieno be antro. Man dabar net reikia kažkokio rutininio darbo, kuriame galėčiau atsigauti. Jau tris savaites atostogauju. Pirmąją savaitę nuo ryto iki vakaro įrašinėjome albumą su „Arklio galia“. Tuomet išvažiavau į „King Crimson“ koncertą ir pakeliui pagrojau su Algiu Bratislavoje. Kai grįžau, pasijutau visiškai išsunktas, norėjosi sugrįžti į senas vėžes. Gal galėčiau gyventi ir kitaip, bet, kadangi nesame profesionalūs muzikantai, negalime rinktis muzikanto gyvenimo.
Ieva: Man labai patinka mano rutina ir darbas. Jis negesina kūrybos. Su realybe susiduri, kai bandai suorganizuoti koncertą ir nepavyksta...
Gintaras: Gal net ne rutina, o kūryba labiau išvargina. Aš nemoku persiplėšt ir vienodai skirt jėgų keliems dalykams. Jei ruošiuosi kokiai konferencijai, nukenčia grojimas ir atvirkščiai.
– Ieva, ar „išeini“ pradėjus groti?
Ieva: Žinoma, „išeinu“. Kartais ateini į repeticiją pavargęs iš savo kasdienybės, užsikabini už kokios nors melodijos ir pragroji ją kokias tris valandas… Grįžti namo spindintis raudonskruostis!
Vidas: Repeticijos tiesiog pralekia ieškant sprendimų. Mes pradedam nuo improvizacijos ir žiūrim, kas spontaniškai gaunasi. Tai – džemas. Ieva kartais ateina su parašytom dainom.
Ieva: Kartais net su akordais!
Gintaras: Kuriuos dažnai per kitą repeticiją jau būnam užmiršę. Tuomet tenka vėl viską nuo pradžių kurti (visi juokiasi).
– Kelio tema jūsų muzikoje ir tekstuose signalizuoja apie bytnikų, nomadų gyvenimo būdą.
Ieva: Kai prasidėjo šita grupė, aš buvau labai sėsli, užspausta. Atrodė, kad privalau iškeliauti tiesiogine ar perkeltine šio žodžio prasme. Tai pradėjau kurti muziką. Algis labai įkvėpė keliauti, net paklajojom kartu. Aišku, skaičiau ir Keruaką (juokiasi). Bet nebūtina visko priimti labai tiesiogiai. Įsivaizduoju, kad yra žmonių, kurie daug keliauja, bet vis tiek yra įkaitai. Normų, mąstymo štampų...
Vidas: Šiaip mes esame gana sėslūs.
– Man atrodo, tai, ką grojate jūs, taip pat ir mūsų draugai, Algis Fediajevas ir „Arklio galia“, leidžia Lietuvoje formuotis tam tikrai naujai muzikinei kultūrai. Ji tapo gana organiška, bet grupės tarpusavyje išlaikė didelius skirtumus. Gal galima kalbėti apie tam tikrą mokyklą – nepriklausomą, autsaiderišką, laisvą, deklaruojančią „kelio vertybes“, išlaikančią ironišką požiūrį į tai, kas vyksta „viduje“.
Ieva: Man ši idėja labai patinka: ji apie tai, kad sukuri savo salą. Alternatyvą.
Gintaras: Tik, manau, svarbu neužsisėdėti per daug tokiose saugiose zonose, kur aplink vien draugai. Nuolatinis autsaideriškumas irgi gali ilgainiui virsti tam tikra snobiška poza.
„Elnias“: https://resonatingwoodrecordings.bandcamp.com/track/elnias
