Rašytojas, menininkas ir atlikėjas, sukūręs legendines, visą muzikinę epochą nulėmusias įrašų kompanijas „Flatlines“ ir „Hyperdub“ (pastarojoje, beje, leidžiama šiandien pati aktualiausia muzika), suprodiusavęs keturis albumus, įrašęs aibę DJ mix’ų kompiliacijų, tarp kurių – ir „Fabric Live 100“ kartu su britų elektroninės muzikos kūrėju Burial, parašęs knygą „Sonic Warfare“, prisidėjęs prie „Diggin in the Carts“ kompiliacijos, gastroliavęs kartu su anime legenda Koji Morimoto, išleidęs „The Jackpot“ plokštelę ir remiksavęs perkusionistę Eli Keszler leidybos įmonei „Lucky Me“, ne mažiau žinomas ir garso meno srityje. Čia kūrėjas prodiusavo garso instaliacijas Hyundai Commision parodai „Tate Modern“ muziejaus „Turbine“ salėje, taip pat „More Than Human“ parodai Londono „Barbikane“.
Didžiulis menininko įvairialypiškumas atsiskleidžia ir naujausiame jo albume „Escapology“, kurį jau visai netrukus gyvai galės išgirsti ir šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ lankytojai: birželio 29 – liepos 2 d. Kaune vyksiančio renginio metu Kode9 surengs išskirtinį pasirodymą, kuriame girdėsis ir didelės kūrėjo ambicijos tarpdisciplininiam menui.
2022 m. išleistas „Escapology“ – pirmasis Kode9 albumas nuo 2015 m. – tai garsinės fantastikos projekto „Astro-Darien“ garso takelis. Jame per mokslinės fantastikos prizmę tyrinėjamas Didžiosios Britanijos skilimas po „Brexit“ ir tai, kaip šis skilimo procesas galėtų atrodyti po Škotijos nepriklausomybės. Penkiolikos kūrinių albume brėžiamos mokslinės fantastikos futuristinių kosminių kolonijų ir kolonializmo istorijos paralelės pribloškia klausytoją, nes „Astro-Darien“ įtemptą, svetimą atmosferą paverčia didelės raiškos, greito tempo klubiniais ritmais. Be viso to, albumas, kritikuoja Škotijos nepriklausomybę – juk Kode9 užaugo vakarinėje Škotijos pakrantėje.
– Kokie jūsų pirmieji prisiminimai, susiję su muzika?
– Iš vaikystės miglotai prisimenu televizijos muzikos laidoje „Tops of the Pops“ matytas grupes „The Associates“ ir „Simple Minds“, bet tokie albumai kaip „Sulk“ man įstrigo jau tada. Gyvenau Glazge ir būdamas paaugliu apie muziką daug sužinojau iš tėvo džiazo kasečių, mane stipriai veikė vėlyvasis 60–ųjų rokas, kuris galiausiai susidūrė su acid house ir 80-ųjų pabaigoje tapo indie šokių scena. Šešiolikos išvažiavau studijuoti į Edinburgą, kur 9-ojo dešimtmečio pradžioje pradėjau groti ir didžėjauti. Paauglystėje nelabai buvau girdėjęs apie mažiau populiarią, vietinę, sintezatorinę post-punk muziką, bet maždaug prieš penkerius metus man į rankas pateko nuostabus retrospektyvinis vinilų rinkinys „Official Guide to Scottish Minimal Synth 1979-83“, kuriame buvo tokios grupės kaip „The Klingons“, „Final Program“, „The DC3“, „Dick Tracy's Wrist Radio“, „100% Manmade Fibre“ ir Alas Robertsonas. Tuo metu net neįsivaizdavau, kad tai egzistuoja.
– Kada ir kaip atsivėrė vartai į elektroninę muziką ir klubinę kultūrą?
– Tikriausiai tai buvo 1992 m., psichodelinio džiazo ir fanko klube „Chocolate City“, įsikūrusiame „The Venue“, Edinburge. Ten grojo viską – nuo „Parliament“ iki Jameso Browno instrumentinių kūrinių, Herbie Hancocko ir daugybę retų groove kūrinių, kurių anksčiau nebuvau girdėjęs. Mane tai tiesiog pribloškė. Kitą dieną nuėjau ir nusipirkau dekus.
– Daugeliui geriausiai esate žinomas kaip įrašų kompanijos „Hyperdub“ Įkūrėjas ir vadovas. Papasakokite, ką veikėte iki tol?
– 1992-1994 m. šiek tiek vadovavau klubams Edinburge, paskui praleidau vasarą Londone – buvau priklausomas nuo jungle ir ankstyvojo drum'n'bass stilių, nusipirkau semplerį ir visiškai nieko nesuprasdamas pradėjau užsiimti prodiusavimu. Apie 1996 m. persikėliau į Midlandą, netoli Koventrio. Ten studijavau Voriko universitete, Kibernetinės kultūros tyrimų padalinyje (angl. Cybernetic Culture Research Unit), – buvau skaitęs, kad jie unikaliu būdu jungia filosofiją ir reivą. Atvykau ten tuo pat metu kaip ir Markas Fisheris, kuri buvo atvažiavęs studijuoti doktorantūros. Kai 1999 m. baigiau doktorantūrą, jutau, kad akademinės veiklos man užtenka. „Hyperdub“ iš pradžių atsirado kaip internetinis žurnalas, į kurį buvo nukreiptos kai kurios idėjos, kurias plėtojome kartu su tokiais rašytojais kaip Kodwo Eshun.
– Kokia muzika šiuo metu jums atrodo įdomiausia ir perspektyviausia?
– Nesu 100 proc. tikras, ar vis dar žinau, ką tai reiškia. „Perspektyvus“ reiškia judantis linijine kryptimi, o šiandien viskas vystosi daug sudėtingiau – vienu metu, skirtingais greičiais, kur viską apjungia ir veikia naujos technologijos.
– Kokios „Astro-Darien“ ištakos?
– 1690-ųjų pabaigoje Škotija ėmėsi įgyvendinti vieną ambicingiausių XVII a. kolonijinių planų. Projektas buvo pavadintas Darjeno (angl. Darien) schema, kuria buvo bandoma kolonizuoti dabartinės Panamos teritoriją Centrinėje Amerikoje ir įkurti prekybos taškus tarp Atlanto ir Ramiojo vandenyno. Tačiau šis planas buvo pražūtingas Škotijai: jis beveik privedė šalį prie bankroto ir prisidėjo prie to, kad ji dėl pinigų turėjo susijungti su Anglija. Įvykus „Brexit“ daug galvojau apie tai, kaip šis dezintegracijos procesas galėtų tęstis Škotijos nepriklausomybės atveju.
„Astro-Darien“ – tai keista 26 minučių trukmės istorija, kurią pasakoja škotų robotai, o jos garso dizainas šiek tiek kelia nerimą. Visa tai yra karštligiškas dirbtinio intelekto geopolitikos simuliatoriaus sapnas. Suprantu, kad tai ne visiems patinka, todėl pagalvojau, kad sukursiu instrumentinę ir labiau optimistinę, ritmingą versiją, kurią žmonės galėtų labiau atpažinti kaip Kode9 leidinį, kaip savotišką įžangą į pasaulį.
– Ką mums atveria garsinė fantastika?
– Garsinė fantastika leidžia mums įsivaizduoti galimus pasaulius be jokių apribojimų. Garsinė fikcija verčia mus pradėti nuo to, ką girdime, ir pamažu įjungti vaizduotę. Garsinis pasaulio įsivaizdavimas yra daug atviresnis nei tas, kuris jau buvo vizualizuotas. Šiais laikais atrodo, kad kapitalizmas prarijo bet kokią ateities galimybę, ypač kai finansinė krizė ir artėjanti klimato katastrofa rodo išrinktųjų nesėkmes. Mano vaizduotėje šios galios struktūros apverčiamos aukštyn kojomis.
– Padėkite mums įsivaizduoti, kaip atrodys „Escapology Live“, kurį ruošiate festivaliui „Audra“, pasirodymas.
– Tam tikra prasme „Escapology“ atrodys kaip vaizdo žaidimas. Tačiau tai vaizdo žaidimas, kurio vienose scenose matomi tikri vaizdo įrašai, kitose – skaitmeninė animacija, trečiose – dirbtinio intelekto sukurti abstraktūs pasauliai. Žaidimo veiksmas sukasi apie bandymą pabėgti iš byrančios Jungtinės Karalystės per Škotijos šiaurinėje pakrantėje esantį kosmodromą. Visa tai vyksta iš žaidimo programuotojo, žaidėjo ir dirbtinio intelekto požiūrio taško.
– Kokį vaidmenį projekte atlieka mokslinė fantastika? Kaip ji padeda perteikti norimas idėjas?
– Tai priemonė, kuri padeda iš naujo įsivaizduoti praeitį ir skleisti mitus apie galimas ateitis.
– Pagrindinė „Escapology“ koncepcija yra modernybės, istorijos ir fantastikos sintezė. Papasakokite šiek tiek daugiau apie konceptualią albumo žinutę. Kaip skambesys ją perteikia?
– „Escapology“ paremtas mokslinės fantastikos istorija „Astro-Darien“, kurioje pasakojama apie Jungtinės Karalystės pradžią ir pabaigą pasitelkiant šį vaizdo žaidimą. „Escapology“ – tai tarsi veiksmo scenos iš jo.
– Stebint jūsų kūrybą akivaizdu, kad jums rūpi šiuolaikiškumas, tarpdiscipliniškumas, naujovės. Kaip manote, kiek šie dalykai apskritai svarbūs šiuolaikinei muzikos kultūrai – tiek nišinei kūrybai, tiek populiariajai muzikai?
– Mane neabejotinai domina, tiek kaip naujosios technologijos keičia žmoniją apskritai, tiek konkrečiai muzikos kultūrą. Dėl dirbtinio intelekto naudojimo muzikos srityje kyla daug triukšmo ir paranojos, ir šis poveikis bus matomas ateityje. Tai sudėtinga sritis, pilna triukšmo ir perdėjimų, tačiau tikėtina, kad transformacija bus stipri ir gili. Vis dėlto kartais integracija ne taip stipriai peržengia skambių žodžių ar paviršutiniškų baimių ribas. Pavyzdžiui, projekte „Astro-Darien“ / „Escapology“, kad parengčiau istoriją, bendradarbiavau su pokalbių robotais ir dirbau su menininkais, kurie naudojosi dirbtiniu intelektu, kad sukurtų kai kuriuos vaizdo aspektus. Manau, kad dirbtinis intelektas yra iššūkis, kurį menininkai turėtų priimti, o ne nuo jo bėgti.
– Esate žmogus, padėjęs sukurti šiuolaikinės šokių muzikos kultūros veidą. Kaip matote save dabar?
– Vis labiau džiaugiuosi, kad galiu sutelkti dėmesį į savo meninius projektus, kurie anksčiau dažniausiai likdavo nuošalyje.
– O ką pasakytumėte žmonėms, kurie šokių muziką laiko tik pramoga?
– Labai paprastai – laikykite, jeigu tik taip ją matote. Tačiau tai tas pats, kas sakyti, jog automobilis yra sėdynių rinkinys su stogu. O juk jis gali jus nuvežti iš vienos vietos į kitą. Man atrodo, kad šokių muzika visada buvo kultūrų, kurioms reikėjo rasti vietą pabėgti, atsitraukti, jose gyventi, dalis. Ji suteikė galimybę įsivaizduoti alternatyvias realybes. Atsikratyti savo veido yra tarsi pirmasis žaidimo lygis. Nuo to, kaip tai priimsi, priklauso, ar liksi pirmame lygyje, ar žengsi toliau. Dabartiniuose savo projektuose, susijusiuose su „Astro-Darien“, kurių nė vienas iš tikrųjų nėra susijęs su šokių muzika, aš vis dėlto priešinu eskapizmą ir eskeipologiją. Eskapizmas nepadeda ištrūkti iš kalėjimo. Jis tarsi savaitgalis atostogų metu. Tuo tarpu eskapologija – tai inžinerinių priemonių, padedančių ištrūkti iš spąstų, kūrimas.
– Kas jums šiandieniame muzikos pasaulyje nepatinka?
– Piktdžiuga ir apsimetinėjimas. Kartais atsiranda žmonių, kurie iš tikrųjų nesimėgauja muzika, o tik tikrina, kas patinka kitiems, tada tai nušvilpia. Ir tai daro be jokios priežasties. Kai kurie žmonės tiesiog daug kalba apie dalykus, kurių nekenčia, tarsi tai būtų svarbu, tarsi jie kovotų su minia, kurios nėra. Man patiko pasaulis, kai žmonėms nebuvo taip paprasta sužinoti ar pasiekti tam tikrus dalykus. Mėgstu, kai žmonės yra nuoširdūs, jiems patinka muzika, jie nori šokti.
– Muzika – stipri kolektyvinė lietuvių kultūros sudedamoji dalis. Ar atlikote kokį nors Lietuvos šiuolaikinio meno ir muzikos scenos tyrimą? Ką tikitės parsivežti iš pasirodymo festivalyje „Audra“?
– Šioje situacijoje galiu prisipažinti, kad esu neišmanėlis, bet esu atviras ir noriai mokausi.
