Klausimų ta proga kilo įvairių: Kaip muzikantai galėjo nežinoti, kas yra „Naisių vasara“? Ar žinojo ir sutiko dėl neblogų pinigų? Ar muzikantai privalo turėti politinę poziciją? Ar Naisių festivalio lankytojai nenusipelno girdėti kokybiškos lietuviškos muzikos? Ar ne protingiau būtų buvę festivalyje groti ir nuo scenos skleisti protesto žinią?
Akivaizdžiausias buvo visuotinis pasimetimas, nes situacijos, reikalaujančios atlikėjų pilietinės pozicijos, ištinka labai retai. Tad ir mūsų muzikinėje scenoje politinio sąmoningumo – vos mažučiai daigeliai. Sąmoningumas visai nereiškia politizuotos muzikos, protesto dainų ir šūkių scenoje. Tai tiesiog kiekvieno asmeninis išsilavinimas ir suvokimas, kad esi didesnio pasaulio dalis.
O smagiausias šių metų muzikinis fenomenas – 16-metė DJ Nevykėlė. Apie ją staiga pradėjo šnekėti paaugliai, hipsteriai ir influenceriai. Jos „ant bajerio“ sukurti hyper pop šlageriai skaičiuoja milijonus perklausų. O dainų žodžiai „šoku aerobiką su tavo mamyte“ ir „aš tavo lovoj, o tu LOLą kapoji“ alternatyviame pasaulyje be konkurencijos laimėtų Metų frazės rinkimus.
Kas iš to – kol kas sunku pasakyti. Tokie netyčiniai išpopuliarėjimai turbūt reiškia, kad Lietuvos muzikinė apykaita sveika ir intensyvi. Ir kad esame įdomūs sau patiems.
*
Susirašiusi, mano manymu, geriausius šių metų lietuviškos alternatyvios muzikos albumus, apsidžiaugiau pamačiusi natūraliai susiklosčiusią lyčių proporciją: penkios vyrų grupės, keturios moterų ir viena per pusę. Džiugu ir tai, kad, nedarydama nuolaidų dėl nostalgijos, galiu įtraukti prieš 35-erius metus susikūrusią grupę. Taip pat dešimtuke galime fiksuoti pakankamą humoro, ironijos lygį: daug metų pasigesdavau jo mūsų lyriškoje padangėje. Žodžiu, viskas tik gerėja. Lygiai taip pat kada nors sustiprės ir politinis sąmoningumas – tikėkimės, kad karas pasibaigs anksčiau.
1
ba. „NAUTO“
Grupė „ba.“, viena pati atgaivinusi lietuvišką roką, kasmet skelbia vis didesnius koncertus ir imasi vis didesnių iššūkių. Tai darnios komandos ir nuoseklaus, savimi užtikrinto darbo pavyzdys – būtent darbo, o ne tik priešokiais vystomo pomėgio. Stebint lietuviškos scenos plėtrą, šios grupės įtaka akivaizdi – tikrai didelė dalis dabartinio jaunimo sakys, kad juos įkvėpė ne užsienio atlikėjai, o būtent „ba.“.
Naujasis grupės albumas – brandžiausias, solidžiausias ir dramatiškiausias jų darbas. Sunkus, pilnaviduris skambesys ir naujai atrastos vokalo galimybės. „ba.“ dainų tekstai visada pasižymėjo savita poetika, bet šįkart ypač ryški bendra albumo dramaturgija – nuo pirmos iki paskutinės dainos einanti minties ir jausmo linija.
2
Šiaurės kryptis „Dainos lapei“
Ne toks retas įvykis, kai grupė atgimsta, pradeda vėl kurti. Bet tikrai išskirtinis įvykis – kai penkiasdešimtmečių grupė nušluosto nosis jaunuoliams ir išleidžia puikų albumą. Savitos atmosferos ir charakterio, nesekantį įsivaizduojamomis madomis, nemėgdžiojantį savęs pačių jaunystėje.
1993 m. pasirodęs debiutinis ir tuomet vienintelis „Šiaurės krypties“ albumas „Netiekto“ dabar minimas tarp ryškiausių Nepriklausomybės laikotarpio muzikinių darbų. Grupės lyderis Kristijonas Vildžiūnas pasinėrė į sapniško kino kūrybą. Ir, regis, būtent kinas tapo pretekstu vėl kurti muziką.
Sapniškas, pasakiškas ir šis albumas, įsitaisantis nuošaly, toje lapės oloje, bet dėl to tik dar įdomesnis. Be to, įrašuose talkino jaunimas – išradinga trijulė „Timid Kooky“, tad ypač džiugu dėl mezgamo ryšio tarp lietuviškos muzikos istorijos kemsynų ir ateities takelių.
3
Superkoloritas „Debiutas“
Sveikai muzikinei kraujotakai labai svarbus savo genetikos, istorijos išmanymas. Kuo toliau, tuo labiau vaduojamės iš kompleksų dėl atseit gėdingo popso, kurio klausėmės 10 dešimtmetyje. Ir dėl sovietinės estrados, kuri neva tinka tik močiučių ir tetučių sveikinimų koncertams. Pagaliau pradedame ta savo istorija, iš tiesų turtinga ir įdomia, mėgautis, ją analizuoti ir interpretuoti.
Dėl to man atrodo reikšmingas „Superkolorito“ albumas „Debiutas“, kuriame bandoma pažinti lietuvišką estradinį skambesį. O pažinus dailias melodijas ir spalvas – kurti šį tą savito, retrofuturistiško. Panašią stilistinę kryptį pastaruoju metu yra atradusi „Eurovizijos“ princesė Monika Liu.
Per karantiną susiėjusio dueto nariai – Giedrė Nalivaikaitė, žinoma iš grupės „shishi“, ir Adomas Koreniukas, žinomas iš „Parranda Polar“. Smagu stebėti žmones, drąsiai išmėginančius visiškai naujus vaidmenis, neužsisėdinčius vietoje. „Debiutas“ – maloniai sentimentalus, tingių vasarų Palangoje garso takelis.
4
Alina Orlova „Laumžirgiai“
Ne vienu Alinos Orlovos albumu esu kiek nusivylusi – jie tarsi neprilygdavo gyvų koncertų trapumui, atrodydavo per sausi, pernelyg apgenėti. Visai kitokius jausmus sukėlė naujasis darbas, kuriame jai talkino Adas Gecevičius ir Paulius Vaškas, geriausiai žinomi iš „Sheep Got Waxed“. Albumas sodriai, sunkiai vasariškas, fiksuojantis gamtos grožį ir karo drebinamą dangų.
Svarbu ir tai, kad bėgant metams pasikeitė ne tiek pati Alina, kiek muzikinis kontekstas. Ryškiai atsimenu jos proveržį prieš 15 metų – tokį gaivų ir viltingą nykokame muzikiniame peizaže. Dabar peizažas spalvingas ir vešlus, bet Alina atrodo ne mažiau unikali.
5
Monikaze „Laws of Distraction“
Galvojant apie svarbiausius naujus vardus pastarojo penkmečio lietuviškoje muzikoje, pirmiausia į galvą ateina būtent Monikaze. Tai trečiasis kūrėjos albumas – visi jie nepaprasto gerumo, bet šis ypatingas tuo, kad įrašytas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru. Monika Zenkevičiutė – viena iš nedaugelio muzikų Lietuvoje, jungiančių akademinės ir neakademinės muzikos laukus. Labai pagirtina ir tai, kad orkestras imasi tokių projektų.
Ši elektroakustinė simfonija pasakoja apie deadline‘ų atidėliojimą, išsiblaškymą, prokrastinavimą prie būtinų darbų ir kitas labai žmogiškas savybes. Monikazės muzikos nuotaika labai specifinė – tarsi su didžiuliu pasimėgavimu užsiimtum visiškai ne tuo, ko iš tavęs reikalaujama.
6
Sheep Got Waxed „More Chews“
Kai buvo sugalvotas šūkis „Lietuva – drąsi šalis“, galvojau, kad jį pateisintų nebent „Sheep Got Waxed“ sukurtas garso takelis. Jei kas Lietuvoje ir kuria drąsią muziką – tai jie. Eksperimentatorių pas mus netrūksta, bet retas kuris išlenda iš savo nišos ir pamėgina vožtelti per ausį platesnei auditorijai. „Avelės“ niekad nebuvo tiesiog džiazo trio – net tada, kai 2011 m. laimėjo konkursą „Vilnius Jazz Young Power“, buvo aišku, kad juos labiausiai domina jų pačių susigalvotas hibridinis, fluidiškas „žanras“. Grupės ypatingumą įrodo ir tai, kiek jaunesnių grupių tyčia ar netyčia suskamba panašiai.
„More Chews“, perskaitomas kaip „morčius“, – trečiasis jų albumas. Agresyvesnis, sudėtingesnis, sunkiai atliekamas gyvai. Bet ne bėda: jei šitokios formos kąsnis sunkiai apžiojamas, grupė išras kokį nors kitą pusiau spontaniškai suimprovizuotą muzikos pavidalą.
7
Rokas Kašėta „Dzūkodelika“
Tarmiška muzika paprastai egzistuoja kapelų ir folkloro rezervate. Vis dėlto kartais, įgavusi naują formą, suvirpina miestiečių ausis. Pastaraisiais metais daug kam atradimu tapo Austieja iš Žemaitijos, nepamirštamas ir Sauliaus Spindi elektronikos albumas „Vai tu girala“, kuriame interpretuojamos dzūko Petro Zalansko dainos.
Rokas Kašėta, apkeliavęs pusę pasaulio, su žmona apsigyveno Dzūkijos vienkiemyje, pats gaminasi muzikos instrumentus, dainuoja ir netgi feisbuke rašo dzūkiškai. Jo akustinis debiutinis albumas – neabejotinai išskirtinis darbas, primenantis, ką galbūt net nežinojome pamiršę.
8
shishi „Nearly Happily Ever After“
Nors ir labai netiesiogiai, fragmentiškai, bet tai vienas iš tų retų politiškai susirūpinusių albumų Lietuvoje. Kita vertus, „shishi“ visad skamba labai smagiai ir nerūpestingai, tad jų muzika galite mėgautis, net jei esate alergiški klimato krizės, vartotojiškumo ar geopolitikos temoms.
Didelis džiaugsmas buvo stebėti šios grupės brendimą nuo pat pirmų drovių koncertų. Dabar merginų trio aiškiai žino, ką daro, ką nori vilkėti scenoje, kokius bajeriukus nori skaldyti, o kada tiesiog groti žiauriai įstringančius rifus.
Kaip gerai, kad dabar jaunos merginos gali matyti „shishi“ scenoje ir pagalvoti: „Ai, tai ir šitaip galima!“
9
Arklio Galia „Priešmirtinis gyvenimas“ + „Gedulingi pietūs“
Dar viena iš žanrų išsiveržusi ir juos visaip kaip kergianti grupė, iškart atpažįstama ir drauge kaskart kitokia, supainiojama nebent su pačiais savimi. Pastaraisiais metais padarę didžiulį kokybinį šuolį, „Arklio Galia“ toliau stebina konceptualiais albumais bei produktyvumu. Šiemet štai išleido ir beveik valandos trukmės albumą „Priešmirtinis gyvenimas“, ir dar pusvalandžio post scriptum „Gedulingi pietūs“.
Albumų sumanymą įžvelgti nesunku: tai dabartinių trisdešimtmečių gimimo, brendimo, mokyklos, universiteto, užsienio ir kt. patirtys, užkandamos „sasyskomis su bulvių koše“. Įspūdingiau tai, kaip tai atspindima ir dainų tekstuose, ir pačioje muzikoje. Muzikos apžvalgininkas Vitalijus Gailius AG kūrinius taikliai pavadino muzikiniais rebusais. Tikras saldainiukas protmūšių lankytojams ir kitiems melomanams.
10
Ambulance on Fire „Morning Yoga Meditation“
„Deganti greitoji“ – visiškai šviežias duetas. Jūra Elena Šedytė (balsas, elektronika, klavišiniai) ir Mėta Gabrielė Pelegrimaitė (fleita, bosinė gitara, efektai, balsas), kaip ir Monikaze, ateina iš akademijos. Tokios klajojančios figūros plečia mūsų vaizduotę ir suartina kažkodėl griežtai atskirtus laukus.
Šio dueto muzika iš dalies improvizuota, nesurežisuota, eksperimentinė ir – ypač svarbu – žaisminga, ironiška. Ramybės šios meditacijos gal ir nepridės, sportuoti pagal nenuspėjamus ritmus irgi nelabai patogu, bet smegenėles bus tikrai sveika pakrutinti.
