Konkurso organizatoriai pabrėžia, kad konkursas nėra politinis, o demonstruoti savo politines pažiūras draudžiama. Jei spręstume tik iš šiemet laimėjusios Nyderlandų dainos – politika neįdomi ir žiūrovams. Vis dėlto gal nereikėtų taip naiviai savęs apgaudinėti, kaip praeivė, žurnalistui Vilniuje sakiusi, kad „nebežiūriu, nes „Eurovizija“ anksčiau būdavo dainos konkursas, o dabar vien politika“.
Konkursas, kuriame šalys balsuoja viena už kitą, niekaip nebus politiškai neutralus. Politika išlenda ir tiesiogiai, ir atvirkštiniu būdu: štai Lietuvos žmonėms geriausia pasirodė Rusijos daina – dažnai atrodo, net nebesvarbu, ką toji Rusija atsiųstų. Estetiškai, psichologiškai jie kažkodėl visada labai artimi. Savo ruožtu komisija yra sudaryta tam, kad už Rusiją nebalsuotų – tai ir nebalsuoja. Ir naiviai didžiuojasi esantys nepolitiški.
Savotiška atgaiva šiemet tapo Islandijos atstovai, kurie politiškumą pavertė savo misija ir meniniu sprendimu. Interviu spaudai Izraelį jie vadino okupantais, surengė vakarėlį neturtingųjų rajone, kuriame sugyvena žydai ir musulmonai, žaidė futbolą su benamiais ir tiesioginiame eteryje mosavo Palestinos vėliava.
Palestinos ir Izraelio vėliavas buvo galima išvysti ir per Madonnos pasirodymą, ir tarp Tel Avivo arenoje susirinkusios publikos. Vieno žiūrovo plakate buvo užrašyta: „Dainos ir blizgučiai nepaslėps tėvynės okupacijos fakto“.
Ne vienoje šalyje buvo pasigirdę balsų ir surinkta parašų, raginančių boikotuoti konkursą dėl žmogaus teisių pažeidimų. Žymi britų roko grupė „Wolf Alice“ viešai teigė, kad Izraelis pasinaudos „Eurovizija“ pridengti savo nusikaltimams ir „ginklų kultūrai“.
Dėl viso šito gana netikėta buvo skaityti reportažą apie Jurijaus laisvalaikį Tel Avive. Jis džiaugėsi susitikęs su „idealia moterimi“ – Izraelio kariuomenės sekso simboliu vadinama Orin Julie. Ši socialinių tinklų žvaigždė garsėja seksualiomis nuotraukomis su ginklais. „Ji – ideali. Nuostabi, stipri moteris su daugybe ginklų“, – rašė Jurijus „Instagram“ tinkle, mat jis ir pats „neslepia aistros ginklams“.
Savaime čia gal ir nieko blogo. Tačiau esamame kontekste tokie pasisakymai pirmiausia rodo abejingumą politikai ir nesusivokimą, kur esi atvykęs. Nuo dainos apie nieką iki politinio pareiškimo tėra pusė žingsnio.
Šiemet konkursas gal tuo ir išsiskyrė, kad beveik visos dainos buvo apie nieką. Ironiška, kad būtent šiemet kartojosi sumanymas dainos tekstą užrašyti vaizdo projekcijoje. Kaip dainavo San Marino Edmundas Kučinskas: „Hei na na na na.“
Daug vertingesnė priešinga tendencija – vėl padažnėjęs dainavimas savo kalba. Tai, pavyzdžiui, nesukliudė minimalistinei, bet labai įtaigiai slovėnų poros dainai.
Tačiau minimalizmas sukliudė mums. Šiemet, kaip paprastai, Europą bandėm paimti kuklumo grožiu, o ne drąsiais sprendimais. Bet šiemet, dar labiau nei įprastai, akis badė pasirodymo skurdumas. Labiausiai turbūt dėl to, kad kontrastavo su pakilia, optimistine daina. Suprantamas atlikėjo noras išlikti paprastam. Tačiau „Eurovizija“ yra TV šou ir tą paprastumą taip pat reikia kruopščiai surežisuoti.
Nesugalvota buvo visiškai nieko. Nesugebėta išnaudoti net ir kišenės, kurią buvo galima pastebėti ant juodų Jurijaus marškinėlių. Juk iš jos tikrai buvo galima ką nors ištraukti. Gal nebūtų kainavę tų tūkstančių, kurie, žinoma, būtini savaitę užsienyje išmaitinti visą delegaciją.
Eilinį kartą tenka liūdnai prisiminti mūsų geriausią neįvertintą pasirodymą „Eurovizijoje“. 1999 m. pritrenkiantis Aistės Smilgevičiūtės „Strazdas“ lygiai taip pat buvo paliktas vienutėlis tuščioje scenoje. O tais laikais ta scena dar ir buvo gerokai mažesnė.
„Eurovizija“ turbūt tuo ir smagi, kad, būdama televizinis renginys, ji turi galimybę akimirksniu perkelti į fikcinį pasaulį. Tobulėjančių vaizdo technologijų šiemet buvo pademonstruota ne viena: per suomių didžėjaus Darude pasirodymą šokėja nėrė į vandenį ir sausa iš jo išnėrė, Maltos atstovė vaikštinėjo tarp dangoraižių stogų ir vandenyno dugne, rusas maudėsi audringoje dušo kabinoje, o neabejotinai įspūdingiausiame Australijos pasirodyme moterys ant karčių buvo iškeltos į kosmosą.
Kur yra kičo riba – įdomus klausimas. Dar įdomiau, kas prasideda anapus jos. Kas yra už tų visų „dainų ir blizgučių“? Ginklai? Tuštuma?
