Tačiau laimėtojais visgi buvo išrinkti visai ne jie. Laimėtojai, kaip ir kasmet, išrinkti iš muzikinės saugumo zonos – žymiausių, visiems tinkančių, visiems žinomų atlikėjų. Apdovanojimai yra toks vėluojantis žanras – post factum pripažįstantis pokytį, naujieną, ne diktuojantis madas, o mėginantis nučiupti jas už jau gerokai nutįsusio šleifo.
Geriausiai šį laiko atotrūkį ir elementarų prasilenkimą su sąvokomis atspindėjo „Golden Parazyth“ paskelbimas metų alternatyvos grupe.
Tikrai? Kokioje koordinačių sistemoje ir kam jie gali būti alternatyva? Ypač dabar, kai jie pernai sugrojo koncertus Kongresų rūmuose ir Šv. Kotrynos bažnyčioje. Lietuvoje vargu ar įmanomas akivaizdesnis įrodymas, kad grupė, kadaise kūrusi gal ir alternatyvią elektroniką, tapo solidžia, tinkama ir vyresnei, ir jaunesnei publikai.
Panašia trajektorija juda ir Justino Jaručio karjera – įspūdinga jo pergalė metų atlikėjo nominacijoje, aplenkus ne tik Dynoro, bet ir Saulių Prūsaitį bei Vidą Bareikį, greičiausiai nulemta ne tiek ilgametės „Freaks on Floor“ karjeros, kiek tapimo „Lietuvos balso“ komisijos nariu. Tiesa, J.Jaručio daina su Leonu Somovu, netikėtai atsistojusiu prie mikrofono, estetiškai buvo vienas labiausiai vykusių grandiozinio renginio režisūrinių sumanymų.
Saugus, prie liaudies skonio pritaikytas ir trigubas „G&G Sindikato“ įvertinimas (Metų grupė, Metų hiphopo grupė, Metų albumas). Niekas neabejoja jų reikšme ir įtaka Lietuvos muzikos istorijai, taip pat ir naujų kūrinių, koncertų kokybe. Tačiau labiau tikėtina, kad didžiulės M.A.M.A. komisijos (apie 90 žmonių iš muzikos industrijos) dauguma tiesiog balsavo už geriausiai žinomą vardą, tingėdami pasidomėti „Despotin Fam“ nuopelnais ar „Flying Saucer Gang“ fenomenu.
Būtent „Flying Saucer Gang“ pasirodymas „Žalgirio“ arenos scenoje apdovanojimų vakarą buvo gyvybingiausias, nuoširdžiausias ir aktualiausias. Jie sulaukė bent jau publikos simpatijų prizo. Ši repo grupė, atsiradusi kaip absurdiškai juokinga amerikietiškų madų kopija, pamažu įgyja vis daugiau idėjinio ir meninio svorio. Grupės replika „G&G Sindikatui“ – „Užleiskit vietą jauniems“ – buvo gal ir vaidybinis elementas, bet nuobodokų apdovanojimų kontekste suveikė simboliškai.
Nuobodoki apdovanojimai buvo pirmiausia dėl to, kad daug kas tiesiog neatvyko. Tris statulėles pelnęs vieno hito stebuklas Dynoro ne tik neatvyko, bet net ir neatsiuntė videopadėkos. Šio jauno lietuvio kūrinio (ar tiksliau remikso) „In My Mind“ perklausos internete artėja prie milijardo, pernai jis pabuvojo didelės pasaulio dalies populiariausių dainų topuose.
Tačiau Lietuvoje apie jį vis dar niekas nesugebėjo nuosekliau parašyti, nepasirodė ne vienas interviu. Ilgą laiką jo išskirtinė sėkmė buvo išvis ignoruojama, tad dabartiniai lietuviškos muzikos industrijos atstovų mėginimai prisigerinti atrodo mažumėlę pavėluoti.
Į ceremoniją neatvyko ir bene populiariausios 2018-ųjų dainos Lietuvoje – „39“ – autorius S.Prūsaitis. Nežinia, kas dar neatvyko, bet daugumą statulėlių teikė žmonės, niekaip nesusiję su muzikos pasauliu: sportininkai, floristikos dizainerė, Ramūnas Rudokas...
Donatas Montvydas dalyvavo keistoku pavidalu: pats scenoje pasirodė tik reklamos metu prireikus ištraukti kelionę laimėjusio žiūrovo numerį. Visą likusį laiką mėgino užpildyti Justino Jankevičiaus kurta jo parodija, kuri, išskyrus rožinius plaukus, tiesiog atkartojo prieš penketą metų pavykusį Egidijaus Dragūno įkūnijimą.
Kita vertus, organizatoriai visiškai pamiršo gerą tradiciją – ceremoniją užbaigti šalies muzikos istorijos priminimu (pavyzdžiui, „Nerijos“ ar Džordanos Butkutės benefisu). Vietoj to kulminacija šiemet tapo net dvi Jazzu dainos. Naujai atrastas klasikas Teisutis Makačinas už nuopelnus buvo pagerbtas tik tyliai paminint pačioje renginio pradžioje. O juk galėjo kurią nors jo kompoziciją atlikti kad ir tie patys „Golden Parazyth“.
Apdovanojimai Lietuvoje ir toliau vyksta politiniame, idėjiniame vakuume. Muzikantų, rodos, nedomina, kas vyksta bent kiek toliau nuo jų pačių. Net ir „Sindikatas“ – klasikai, veteranai, mokytojai, autoritetai – tris kartus lipę į sceną – nesugebėjo suregzti jokio pareiškimo. O dramatiška Jazzu kalba skambėjo mažų mažiausiai komiškai.
Pastarosiomis dienomis ji išleido sau neįprasto stiliaus dainą ir klipą, kurį pristatė kaip prabangią muzikinę bombą. Kūrinys sulaukė neproporcingai daug patyčių internete dėl aklai kopijuojamų užsienio klišių, tuštybės, atlikėjos išvaizdos ir kt. Taigi atsiimdama metų atlikėjos apdovanojimą Jazzu save prilygino smurto aukoms. Egocentrišką prakalbą taip pat gana komiškai užbaigė kvietimas į koncertus ateinantį mėnesį.
Panašiai nekorektiškų ir susireikšminusių kalbų buvo ir daugiau. Publika raginta mylėti vieni kitus, pagalvoti apie silpnesniuosius, nebijoti pasakyti gerą žodį, kas skambėtų lyg ir neblogai, jei nebūtų skiriama vien vargšams jautriems muzikantams, kurie štai nuolat susilaukia bjaurių užgaulių internete.
Galutinį akcentą šiame vien savimi suinteresuotame kontekste skėlė V.Bareikis su apgaulinga kalba apie pernai visiems labai svarbią, ne vieną palietusią problemą. Galiausiai paaiškėjo, kad šis reikšmingas pasisakymas yra apie muzikantų plaukus – mėlynus, pavogtus, šaltibarščių spalvos ar tiesiog nesamus – tam ir buvo skirta jo daina.
Liūdniausia, kad žiūrint M.A.M.A. apdovanojimus taip sunkiai pastebimas Lietuvos muzikos pakilimas, kokybės, tendencijų, požiūrio į kūrybą kaita. Nei nominacijos, nei patys koncertiniai numeriai neatspindi to, kas lietuviškoje scenoje dabar karščiausia ir įdomiausia. Suprantama, kad televizinis reginys orientuojasi į neišrankią masinę auditoriją, bet balanso bei kūrybiškesnių sprendimų tikrai įmanoma paieškoti.
