„Tyrinėjant patį seniausią sluoksnį galima atkurti ukrainiečių tautinės tapatybės pagrindą, kuris mažai siejasi su didžiarusiais“, – tikino D.Vyčinienė.
Jos manymu, liaudies dainos yra labai svarbus tautos tapatybės dėmuo, ne veltui šio karo metu ukrainietiškos dainos tampa galingu ginklu, palaikančiu Ukrainos gynėjų dvasią.
„Tai aiškiausiai matosi ukrainiečių dainuojamojoje tradicijoje, kuri skiriasi nuo esančios Rusijoje. Ukrainoje nuo seno susiformavo tik jiems būdingos melodijos ir tekstai, saviti pritarimo būdai, perduodami iš kartos į kartą. Jau nekalbant apie balso tembrų spalvas, – teigė ji. – Dainuojant ukrainiečiams melodijose girdime pilnesnius, „apvalesnius“ balsus nei rusų –tai būdinga ne tik ankstyvajai, bet ir vėlyvesnei dainavimo tradicijai.“
„Be abejo, tai ukrainiečius skiria ne tik nuo rusų, bet ir lenkų, vengrų, slovakų“, – pridūrė.
Kalbėdama apie pačius ankstyviausius laikus D.Vyčinienė išryškino sąsajas su baltų kultūra: „Galbūt tai ir yra tas giluminis kodas, paaiškinantis, kodėl lietuviai serga už ukrainiečius taip tarsi jie būtų broliai.“
Pašnekovė pasakojo apie naujausius kalbininkės Jūratės Sofijos Laučiūtės atradimus apie Polesę – didžiulę teritoriją, besidriekiančią šiaurinėje Ukrainoje, pietų Baltarusijoje bei apima kelis Rusijos ir Lenkijos rajonus.
„Laučiutė įrodo, kad vadinamoji Polesė turėtų būti verčiama ne „pamiškė“ arba „palenkė“, bet, remiantis baltų hidronimais, toponimais ir kitų tyrėjų darbais, kaip „pelkių kraštas“. Netgi Kyjivas ir mums visiems gerai žinomas Černobylis patektų į buvusios baltiškos kultūros plotą.“
Neseniai moksliniame žurnale „Lietuvos muzikologija“ pasirodė dr. Irynos Klymenko straipsnis, kuriame ji tiria senųjų apeiginių melodijų metroritmiką, tiksliau – ritmines-skiemenines silabinių dainų struktūras, sakė D.Vyčinienė.
„Klymenko nagrinėja 50 tūkst. apeiginių melodijų masyvą ir kartografuodama dėlioja jas žemėlapyje. Pasirodo, daugelis melodijų, būdingų ukrainiečių tradicijai, nusidriekia į Baltarusiją, dalį Lenkijos bei Lietuvą (Dzūkiją bei Suvalkiją). Anot mokslininkės, tai įrodo senuosius baltų ir slavų ryšius.“
„Be to, Klymenko pastebi, kad šios teritorijos apeiginėms dainoms būdingos apokopės (apokopė – garso nukirtimas žodžio gale, dainose „nukandamas“ paskutinysis posmo eilutės skiemuo). Kažkada į šį bruožą kurpių dainose (kurpiai (lenk. kurpie) – etnografinė lenkų tautos žmonių grupė gyvenanti Lenkijos Mazovijos regione) atkreipė dėmesį žymus lenkų etnomuzikologas Janas Stęszewskis, manydamas, kad tai, ko gero, baltų palikimas, o dabar Klymenko tai patvirtino.“
Atsakinėdama į klausimą apie datas pašnekovė teigė, kad tai folkloristams yra vienas sudėtingiausių uždavinių, o ypač kalbant apie senąjį sluoksnį: „Šiek tiek vėlyvesniame, pavyzdžiui, karinių-istorinių dainų sluoksnyje, kaip antai kazokų, gali būti minimi konkretūs įvykiai, asmenybės – pagal tai galime atsekti apytikslį dainų gyvavimo laikotarpį. Bet bandant nustatyti senojo dainų sluoksnio datas, poetiniai tekstai mums nebegelbsti – tuomet gali padėti tam tikros melodinės, ritminės struktūros. Visgi Laučiūtė teigia, kad slavų gentys Polesėje ėmė kurtis pirmojo tūkstantmečio viduryje, o iki tol tarp genčių, gyvenusių Polesėje, dominavo baltų (vakarinių arba Padnieprės) gentys.“
Laučiutės teigimu, „tam tikra prasme, Polesės slavų istorija – tai ir ten gyvenusių priešistorinių baltų genčių asimiliavimo istorija“.
„Visgi etnomuzikologija tai nėra archeologija – neturime „apčiuopiamų“ radinių, pagal kurių bruožus galėtume nustatyti tikslų gyvavimo laikotarpį“, – pažymėjo D.Vyčinienė.
