1. Kasmet būtinai bus bent kelios dainos, „užburiančios paprastumu“. Puikus sprendimas nenorintiems ar negalintiems daug investuoti į efektus. Finansiškai gal ir apsimoka, bet ėjimas – rizikingas. Gali likti Jeronimo Miliaus vietoje, gali iškilti iki Ievos Zasimauskaitės. Šiemet mielas Islandijos vaikinukas su raudonu megztuku į finalą nepateko. Romantiškas ispanų duetas su kažkur jau girdėta melodija – ketvirti nuo galo. Ievos daina iškėlė ją į 12-tą vietą, o verksminga vokiečio baladė apie tėvą – net į 4-ąją.
2. Kitas būtinas ingredientas – žaismingos melodijos vaikams. Norvegijai atstovaujantis A.Rybakas čia tikras asas: jis banaliai moko, kaip parašyti dainą („reikia ja tikėti“) ir scenoje groja animaciniais instrumentais (liko 15-tas). Žavesnis čeko variantas – šiuolaikiška daina, komiškas užpakaliukų šokis, mokinuko petnešos ir breiko elementai (6 vieta). Žaismingumo strategiją pasirinko ir Moldova, atidirbusi sudvigubintą meilės trikampį. Sumanymas originalus, tačiau atgyvenusi F. Kirkorovo estradinė daina neatstūmė tik rusofilų (10 vieta).
3. Bene didžiausią „Eurovizijos“ dalį paprastai užima power baladės – komiškai melodramatiškos dainos su rėksminga kulminacija ir feno kedenamais plaukais. Įdomu, kad šiemet nei viena tokia į finalą apskritai nepateko. Azerbaidžianas, Armėnija, Gruzija, Juodkalnija pasirinko kapų estetiką: juodai balti klasikiniai drabužiai, paminkliniai akmenys, tiršti balti dūmai, statiška melodija. Kičiniais dramos simboliais naudojosi Baltarusija: balti marškiniai, raudona rožė, drebanti ranka, Kupidono lankas, žiedlapiais prasprogstanti krūtinė.
Graikijos ir Rumunijos pasirodymai pasižymėjo nevykusia režisūra. Moteris balta suknele ir nudažytu delnu visiškai nežinojo, ką scenoje veikti. Kita vaikščiojo tarp mokyklinį spektaklį primenančių kaukėtų statistų. Keista, bet net ir Rusijos sumanumas baigėsi tuo, kad ant ugnikalnio buvo užkelta neįgali ir gana menko balso dainininkė.
4. „Eurovizija“ nebūtų „Eurovizija“ be perdėtai seksualių moterų. Šiemet joms taip pat sekėsi įvairiai. Makedonijos atstovė nesusitvarkė net ir su gana silpna dainuška. Kroatija ir Latvija pasikliovė stambiu planu rodoma perspausta veido mimika (nei viena į finalą nepateko). Australija su vidutiniška, bet užtikrintai atlikta daina liko 20-ta. Na, o labiausiai sužibėjo antrą vietą užėmęs Kipras – įspūdingiausių plaukų ir kojų, laukinės choreografijos ir atgyvenusio pietietiškos muzikos standarto pavyzdys.
5. Viena smagiausių konkurso dalių – absurdiški pasirodymai. Deja, tokių šiemet – tik vienas kitas. Į finalą nepatekę Malta ir San Marinas daug investavo į prasmės neturinčius efektus. Pirmieji pagal bjaurų sintetinį ritmą blaškėsi tarp stiklinėse dėžėse uždarytų šokėjų. Antrieji rodė menkus robotikos pasiekimus. Ukraina finale liko tik 17-ta greičiausiai dėl per silpnos dainos, nes pati pasirodymo idėja – iš fortepijoninio karsto prisikeliantis vampyras tarp ugnies liepsnų – neabejotinai įspūdingiausias cirko numeris.
6. Turint gerą „neeurovizinio“ muzikos žanro standartą, „Eurovizijoj“ mažų mažiausiai pakliūsite į finalą. Nyderlandai atvežė country roko dainą, šį dešiniųjų baltųjų stilių keistai sukergę su afroamerikiečių šokiais (18 vieta). Šveicarija su „Aerosmith“ drabužėliais daug kam buvo didžiausia pusfinalio netektis. Vengrija nors ir liko 21-a, įsiminė energingu screamo roko pasirodymu ir gitaristo šuoliu į minią. Lenkija, pabandžiusi nušauti du zuikius su viena daina – rokeriškas įvaizdis ir DJ remiksas – prašovė ir nepateko į finalą. O štai estai su daugelio išbandytu operos receptu ir kosmine suknele užkopė net iki 8-tos. Mano asmeniniai favoritai – albanai su subtiliu, tobulai sukomponuotu hardroko hitu, vienu laipteliu aplenkė Lietuvą (11 vieta).
7. Balkaniško dramatizmo taip pat būna kasmet, kartais jis net laimi. Tačiau šiemet stipriais pasirodymais nepasižymėta: Bulgarija liko 14-ta, Serbija – 19-ta. Nacionalinę istoriją originaliai panaudojo danai – tipinius bebaimius vikingus pavertę ašarojančiais pacifistais.
8. Priešinga, antiistorinė strategija – labai šiuolaikiški, profesionaliai parašyti ir atlikti hitai. Po pusfinalio labiausiai gedėjau nepatekusios charizmatiškos belgės su puikia daina. Švedija vėl demonstravo savo popmašinos ir modernios vizualikos didybę (liko 7-ta). Keista, kad tik 22-as liko uždegantis slovėnės šokių hitas. O geriausiai pasisekė Austrijai (3 vieta): nors daina pernelyg neįstringanti ir jau ne kartą girdėta, užtikrintas atlikimas visiškai papirko.
9. Šiokios tokios naujovės. Pirmiausia - kietų, kovingų merginų gausa. Net Jungtinei Karalystei (24 vieta), kuri tradiciškai atsiunčia tiesiog „bet ką“, su banalia daina atstovavo rimta, subtili trumpaplaukė mergina. Prancūzija (13 vieta), Portugalija (paskutinė), Suomija (priešpaskutinė) – rožiniai plaukai, pankiškos šukuosenos, griežti kostiumai. O šių feminizmo ir nestandartinės moterų išvaizdos bandymų kulminacija tapo, žinoma, Izraelis su pergalingu ekscentrišku pasirodymu, skirtu #metoo judėjimui ir japoniškai animacijai.
10. Daugumos šių merginų, jų šokėjų ar pritariančiųjų vokalistų aprangoje buvo nesunku pastebėti karinius elementus: uniformas, išdidintus antpečius, griežtas šukuosenas. Pridėkime dar su kerzais žengiančius danų vikingus, gotišką, niūrią amžinai kariaujančių Balkanų stilistiką, taip pat vengrų karišką aprangą – ir matysis visai ryški nauja tendencija. Italija (5 vieta) terorizmo problemai skyrė visą dainą – jos monotoniškas intensyvumas ir vyrų dueto tarpusavio balansas laisvai galėjo ir nugalėti.
Beje, dar viena pasikartojanti detalė – reikšmingos drabužių nugaros. Albanas, portugalė – suvarstyti juodai baltai. Makedonės nugaroje praskelta suknelė. O baltarusio pati nugara skausmingai sudaigstyta rožėmis.
11. Iš muzikinės pusės keista, kad „Eurovizijos“ vis dar nepasiekė pasaulį valdanti repo kultūra. Vos pora rečitatyvinių eilučių ir pora breiko judesiukų iš septintos klasės. Italai šalia hiphopo buvo bene arčiausiai.
Užtat „Euroviziją“ jau tikrai pasiekė Vakaruose dominuojanti popdainų komponavimo tendencija, kai vietoj priedainio skamba pragrojimas. Geriausias pavyzdys – čeko kūrinys, kurio priedainį atstoja smagiai fankiška trimito melodija. Tas pats būdinga ir Slovėnijos, Norvegijos, Kipro dainoms. Na, ir dar viena poptendencija – Edo Sheerano įtaka (konkuruojanti su Justinu Timberlake‘u). Šio nesustabdomo britų hitų kepėjo stilistika jautėsi ne vienoje dainoje, labiausiai – Vokietijos ir Airijos poetiškuose pasakojimuose.
Yra du pagrindiniai „Eurovizijos“ žiūrėjimo režimai – ironiškasis ir nuoširdusis. Ironiškas laukia kuo didesnių cirkų ir nesąmonių, tikisi kuo aktyvesnio kaimynų balsavimo už kaimynus ir nieko gero nesitiki iš Lietuvos. Sakoma, kad taip „Euroviziją“ žiūri britai. Lietuvoje visgi daug labiau paplitęs nuoširdusis – iš anksto perklausomos dainos, tikimasi kuo daugiau geros muzikos, neslepiami dideli lūkesčiai dėl Lietuvos ir džiaugiamasi, jei laimi „graži daina“.
Abu šie režimai savotiškai klaidingi, nes žaidimą reikia žaisti pagal jo taisykles. Įsijausti, tikėtis ir nusivilti. Bet kartu nepamiršti, kad „Eurovizija“ – ne geriausios muzikos konkursas, o apskritai savarankiškas politikos, muzikos ir televizijos darinys, kuriame tikrai nebūtina laimėti.
