Šiemet koncertuos džiazo meistrai iš Suomijos, Estijos, Prancūzijos, JAV ir, be abejo, iš Lietuvos. Kameriškumu išsiskiriančio festivalio devyni koncertai vyks Kauno valstybiniame dramos teatre, Džiazo palėpėje, klube „Punto Jazz“ ir Ryšių istorijos muziejuje.
Apie muzikinę šių metų renginio kryptį, publiką ir sąsajas su Vytauto Didžiojo universitetu „15min“ papasakojo „VDU Jazz Jungtys“ direktorius Julijus Grickevičius.
– Festivalį pristatote kaip labai laisvą, atvirą įvairioms muzikinėms kryptims, idėjoms. Kai kuriems klausytojams gali kilti įtarimų, kad taip tik norite gražiai „įpakuoti“ tarpusavyje nelabai derančius muzikinius kolektyvus, t.y. patraukliai pateikti muzikinę eklektiką.
– Laisvumas ir atvirumas – į atlikėją orientuotos vertybės. Tai reiškia, jog festivalio scenoje pasirodo ir patyrę, pripažinimą pelnę profesionalai, ir ką tik Muzikos akademiją baigę jauni atlikėjai. Kartu tai reiškia, jog nėra jokios simpatijų-antipatijų principu paremtos „politikos“.
Mes sulaukiame daugiau paraiškų dalyvauti festivalyje, negu galime šiuo metu priimti. Bet neužtenka vien tik noro groti – visada galvojame ir apie muzikos kokybę, profesionalumą, aktualumą.
Nors, nagrinėjant programą, pastebėsite įvairių stilių atstovus, pastarųjų metų festivaliuose ryškiai jaučiama free ir avangardinio džiazo įtaka. Tai ir yra bendras vardiklis.
Siekiame, kad festivalio scenoje būtų vietos ne taip dažnai girdimiems žanrams ir kūrėjams, nesukomercintoms vertybėms muzikoje. Muzika priimama ne tik kaip patogi laisvalaikio forma, bet ir kaip diskusijų, pokalbių objektas. Gera žinia, jog šiame džiazo festivalyje tikrai išgirsite džiazo.
– Kaip sudaroma festivalio muzikinė programa?
– Bendradarbiaujame su muzikantais, įrašų kompanijomis, sekame naujienas, aš pats rengiu nemažai koncertų nuo festivalio iki festivalio. Atlikėjų kaina yra svarbi, turint galvoje itin mažą festivalio biudžetą, tačiau derybos – sėkmingos, todėl jau šiais metais scenoje išvysime ir Keną Vandermarką, ir Mikko Innaneną, Tanelį Rubeną, Liudą Mockūną.
Jau turime planų ir kitiems metams. Šiuo metu kalbamės dėl Peterio Brotzmanno Čikagos tenteto koncertų, norėtųsi išvysti ir Marcą Ducretą, Barry Guy'ų, Django Batesą, Joe McPhee, Matsą Gustafsoną ir daugelį kitų.
– O koks festivalio biudžetas?
– Nemanau, kad verta apie tai kalbėti. Aptakiai kalbant, biudžetą sudaro dvi dešimtys tūkstančių litų. Šioje sumoje telpa viskas – nuo skrajutės iki honoraro ar skrydžio bilieto. Be to, jau minėtoje free džiazo scenoje veikia kiek kitokios taisyklės, nes tai nėra masinė muzika.
– Kaip apibūdintumėte savo klausytoją?
– Nenorėčiau ir negalėčiau apibendrinti festivalio klausytojo – jis yra įvairus, tačiau ne eklektiškas, o žingeidus. Amžiaus amplitudė taip pat gana plati. Šio klausytojo tikslas – muzika.
Festivalio koncertai vyksta kamerinėse erdvėse, kuriose telpa keli šimtai žmonių. Svarbus atlikėjo ir klausytojo santykis, klausymo intymumas, gera akustika. Pernai koncertuose apsilankė apie 1500 klausytojų.
– Renginio pavadinime – VDU. Kokie ryšiai sieja festivalį ir universitetą? Kodėl nė vienas šių metų koncertas nevyksta kurioje nors VDU erdvėje?
– VDU palaikė ir rėmė „Jazz Jungtis“ nuo pat pirmojo festivalio. Nors nė vienas koncertas VDU erdvėse nevyksta, tačiau festivalis beveik visada bendradarbiauja su VDU absolventų dienomis, sulaukia gausaus būrio klausytojų iš VDU, kartu universitetas yra „skėtis“ festivaliui. Tikiuosi, kad šis festivalis universitetui reiškia kokybės ženklą.
