Pokalbį su vienais ryškiausių Lietuvos vargonininkų moderuos Eglė Šeduikytė-Korienė, daugeliui žinoma ir kaip vargonininkė, ir kaip disertacijos, tema „Vargonų menas Lietuvoje XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje: tautinės vargonų mokyklos susiformavimas“, autorė.
Spalio 16 d. 18 val. Filharmonijos Mažojoje salėje rengiamas pokalbis-susitikimas bus puiki proga prisiminti Filharmonijos vargonų istoriją. O 19 val. Didžiojoje salėje prabils ir pats iškilmių kaltininkas, karališkuoju tituluojamas muzikos instrumentas – vargonai. Jais grieš prancūzų menininkė Sophie-Veronique Cauchefer-Choplin. Nuo 1985-ųjų ji yra Šv. Sulpicijaus (Saint-Sulpice) – vienos gražiausių ir antros pagal dydį bažnyčios Paryžiuje, San Žermeno rajone, vargonininkė, o nuo 2008 m. vargonų atlikimo meną ir improvizaciją dėsto Karališkajame muzikos koledže Londone. Vakaro programoje ji atliks Johanno Sebastiano Bacho, Césaro Francko, Alberto Renaud, Jeano-Jacqueso Grunenwaldo, Deniso Bédardo, Charleso-Marie Widoro muziką ir originalias improvizacijas.
Lapkričio 6 d. 19 val. koncerte Filharmonijos Didžiojoje salėje vargonais grieš M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso laureatai Balys Vaitkus, Jurgita Kazakevičiūtė ir Karolina Juodelytė, su maestro Donato Katkaus diriguojamu Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru solo koncertuos Leopoldas Digrys ir Renata Marcinkutė-Lesieur. Koncerte numatyta Thierry Escaicho, Carlo Marios von Weberio, Ferenco Liszto, Louiso Vierne, Guy Boveto ir Franciso Poulenco kūrinių programa.
Lietuvoje vargonų istorija skaičiuoja jau daugiau kaip 600 metų. 1408-ųjų balandžio 11-ąją, Marienburgo kryžiuočių pilies iždininko knygoje įrašyta žinia šiandien laikoma seniausiu rašytiniu paminėjimu Lietuvos vargonų istorijoje: Didysis (Vokiečių) ordino magistras Ulrichas von Jungingenas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai kunigaikštienei Onai tada išsiuntė dovanas – klavikordą ir portatyvą, kainavusius šešias markes. Šiandien mūsų šalyje yra apie 500 vargonų, kurių seniausieji – iš XVII a. pabaigos. Apie vieną penktąją visų vargonų Lietuvoje sudaro XX a. pastatyti instrumentai, tarp kurių – ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje stovintis muzikos instrumentų karalius.
Vargonų istorija šioje pagrindinėje Lietuvos koncertų salėje prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai čia iš vienos uždarytos Vilniaus bažnyčios buvo perkelti dviejų manualų (klaviatūrų) pneumatiniai vargonai. Tačiau XX a. 6-ajame dešimtmetyje buvo nuspręsta Didžiojoje salėje pastatyti naujus vargonus. Tuo tikslu buvo pakviesta įmonė „Alexander Schuke Orgelbau Potsdam“. Tai ilgametėmis tradicijomis pasižyminti vokiečių vargondirbių įmonė, suburta dar 1820 m. ir visame pasaulyje sėkmingai besidarbuojanti iki šiol. Pavyzdžiui, „Alexander Schuke Orgelbau Potsdam“ pastatyti vargonai gaudžia Magdeburgo katedroje Vokietijoje, Šv. Gvadelupės bazilikoje Mechike, šios įmonės instrumentas puikuojasi ir prestižinėje koncertų salėje – Leipcigo „Gewandhaus“.
Taigi, 1963 m. filharmonijos Didžiojoje salėje iškilo nauji neobarokinio stiliaus, 3 manualų ir pedalų bei 52 registrų vargonai, kurių dispoziciją ir menzūras parengė H. J. Schuke, prospektą sukūrė W. Richteris, vargonus intonavo H. Wallbrechtas ir R. Nehmas. Filharmonijos vargonų atidarymo koncertas vyko 1963 m. lapkričio 4 d. Jame grojo vargonininkas W. Schettelichas iš Leipcigo (A. Schuke’s žentas). Antrąjį atidarymo koncertą vargonavo L. Digrys. 1964 m. tos pačios firmos mokomieji vargonai buvo sumontuoti ir Konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) Vargonų salėje.
