Viso pasaulio koncertų sales savo unikalia grojimo technika ir ugninga charizma stebinantis muzikantas sako, kad Lietuva yra viena iš tų šalių, į kurias jis sugrįžta dažniausiai. Šiuo metu Paryžiuje gyvenantis garsus pianistas prieš koncertą Vilniuje savo gerbėjams sutiko duoti išskirtinį interviu, kuriame kalbamės apie jo draugystę su maestro G.Rinkevičiumi, ryšius su Lietuva, didžiausias gyvenimo aistras ir laisvalaikį.
– Pone A.Palei, dažnai grįžtate į Lietuvą, čia jau turite savo gerbėjų būrį. Kas Jus traukia čia sugrįžti?
– Taip, Lietuvoje aš groju dažnai – turbūt dažniau nei kitose užsienio šalyse. Čia aš jaučiuosi kaip namie. Dievinu maestro G.Rinkevičių. Per savo karjerą esu grojęs su gausybe įvairių dirigentų ir orkestrų, tačiau turiu pripažinti, kad niekur nebuvo taip gera groti, kaip diriguojant maestro. Jis mane jaučia geriau nei bet kas kitas – ir tai ne komplimentas.
Džiugina ir tai, kad kiekvienais metais grįžęs į Vilnių randu orkestrą grojant vis geriau ir geriau. O dėl gerbėjų – aš tikiuosi, kad jų yra ir man dėl to labai malonu.
Man patinka publika Lietuvoje – patinka ne tai, kaip jie šaukia „bravo“, o tai, kaip jie klauso. Patikėkite, jūsų publika moka klausytis geriau nei Vakarų Europoje.
– Kada prasidėjo Jūsų draugystė su maestro G.Rinkevičiumi?
– Nuo Maskvos konservatorijos laikų Lietuvoje turiu daug draugų – ten lietuvių studentų grupė buvo pati didžiausia, aš visus juos pažinojau ir jie visi buvo mano draugai, tarp jų – ir maestro G.Rinkevičius. Mūsų draugystė su maestro trunka labai ilgai, kartu sugrojome daug koncertų. Pirmą kartą su G.Rinkevičiumi atlikau Antrąjį J.Brahmso koncertą fortepijonui ir nuo to laiko Lietuvoje groju kasmet. G.Rinkevičiui Dievas davė didelį talentą – dirigentu reikia gimti. Aš pats diriguoju, bet manau, kad negimiau dirigentu – aš gimiau pianistu. O jis gimė dirigentu. Neįsivaizduoju jo niekuo kitu. Tai – nuo Dievo.
– Girdėjome apie Jūsų naują pomėgį – operą ir Jūsų kaip dirigento debiutą joje.
– Opera nėra naujas mano pomėgis – tai antra didžiausia aistra mano gyvenime po fortepijono. Mane taip auklėjo muzikos mokykloje – kai gerai pagrodavau koncertą, mokytoja man dovanodavo operų įrašus su garsiausiais solistais. Diriguoti aš pradėjau tik dėl to, kad dievinu operas. Todėl negalėjau atsisakyti šio malonumo. Prancūzijoje pradėjau nuo mažos W.A.Mozarto operos „Bastien und Bastienne“, vėliau dirigavau kelias didesnes operas, o pagaliau atėjo laikas ir G.Verdi „Traviatai“. Bet vis tiek aš laimingiausias prie fortepijono. Kažkada G.Rinkevičius man pasiūlė padiriguoti Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, bet aš pasakiau: „Ne, man kur kas didesnis malonumas groti fortepijonu, diriguojant maestro!“
– Kas Jus labiausiai įkvepia kasdieniniame gyvenime? Kokie Jūsų didžiausi džiaugsmai?
– Labai mėgstu literatūrą, labai daug skaitau – buvau nuo vaikystės prie to pratintas. Kiekvieną dieną repetuoju ir kiekvieną dieną skaitau. Namuose turiu didžiulę biblioteką. Toliau – tapyba, skulptūra, architektūra, teatras. Tai yra ne pomėgiai, tai – kultūra, kuri nepertraukiamai susijusi su muzika. Deja, dažnai pastebiu, kad to stokoja mano jaunieji kolegos. Jų pirštai dirba gerai, bet didelės kultūros tame nėra. Man sekasi – kur tik nuvažiuoju, visada turiu laiko apžiūrėti miesto architektūrą, pasivaikščioti po muziejus. Todėl aš ir Vilnių pažįstu labai gerai, žinau čia visus muziejus. Neseniai atradau XX a. pradžios lietuvių tapybą – tai tikras lobis! Gaila, kad ne visi tą įvertina, juk lietuvių tapyba – tai ne vien M.K.Čiurlionis. Mūsų pomėgiai su žmona sutampa, ji taip pat labai daug skaito ir per savo atostogas – paprastai tai būna savaitė ar dvi – mes važiuojame į Vieną ar Berlyną, apžiūrime miestus, vaikštome po muziejus.
Baltijos šalių orkestrų festivalio baigiamasis koncertas, kuriame gros Alexander Palei (fortepijonas) kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro Gintaro Rinkevičiaus, vyks balandžio 15 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose.
