„Kaip Sajūdžio mitinge, mūsų orkestre buvo tikra euforija“, – pirmąsias orkestro gyvavimo dienas prisimena Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyr. dirigentas G.Rinkevičius.
Ir nors šiandien Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro reikšme Lietuvos muzikinei kultūrai jau niekas neabejoja, maestro G.Rinkevičiaus vadovaujamam kolektyvui vis dar tenka kovoti už simfoninei muzikai pritaikytą koncertų salę ir įrodinėti profesionaliosios muzikos svarbą.
– Maestro, šiek tiek prisiminkime istoriją. 1985 m. Jums laimėjus prestižinį Herberto von Karajano dirigentų konkursą, Jums buvo pasiūlyta suburti savo orkestrą. Papasakokite, kokia buvo pradžia?
– Tai buvo ypatingas laikotarpis. Galbūt ne vien dėl to, kad laimėjau H. von Karajano konkursą, man buvo pasiūlyta įkurti simfoninį orkestrą. Žinoma, tikiuosi, kad vis dar yra muzikos mylėtojų, kurie žino, kas toks buvo H. von Karajanas ir kokią reikšmę turėjo tarptautinis H. von Karajano fondo dirigentų konkursas. Aš mačiau patį H. von Karajaną, jis dirbo su manimi kaip su konkurso finalininku – esu laimingas žmogus, kad teko pamatyti jo akis.
O jeigu kas nors prisimena istoriją, tai žino, kad po konkurso gavau pasiūlymą tapti Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu. Galbūt tai irgi tapo tam tikru postūmiu. Lietuvoje jau seniai buvo galvota apie naujo simfoninio orkestro steigimą, ir kaip tik susiklostė labai palanki situacija: noras steigti simfoninį orkestrą, jauno dirigento laimėjimai ir jo kvietimas diriguoti svetur, galbūt ir valdžios nenoras prarasti to dirigento ir trijų ministrų meilė muzikai. Tuometinis Aukštojo ir specialiojo viduriniojo mokslo ministras Henrikas Zabulis, kuris ir įsteigė Jaunimo simfoninį orkestrą, Kultūros ministras Jonas Bielinis ir finansų ministras Romualdas Sikorskis tikrai buvo simfoninės muzikos gerbėjai.
Tai, kad dabar politika ir kultūra yra skirtingose barikadų pusėse, yra visiškai neteisinga.
Žinoma, svarbus dar vienas momentas – nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Mūsų laisvės siekiai tuo laiku buvo neatskirti nuo kultūrinių siekių, nacionalinis ir kultūrinis atgimimas ėjo kartu. Manau, kad tai buvo pats laimingiausias ir daugiausiai vilčių teikiantis laikotarpis. Mano nuomone, tai, kad dabar politika ir kultūra yra skirtingose barikadų pusėse, yra visiškai neteisinga. Esu įsitikinęs, kad be kultūros vystymosi ir sklaidos, be kultūrinės edukacijos žymiai sunkiau einasi ir ekonominiai bei politiniai dalykai.
– Į pirmąją repeticiją jūsų vadovaujamas orkestras susirinko 1988 m. gruodį. Kokia atmosfera buvo tuo metu?
1988 m. lapkričio 14–15 d. įvyko konkursas į tuometinį Jaunimo simfoninį orkestrą, o gruodžio 5 d. – pirmoji orkestro repeticija. Pirma repeticija truko 25 minutes, mes pagrojome L. van Beethoveno Penktosios simfonijos fragmentus. Muzikantai buvo tokie pakylėti, visi tarsi kažkokioje euforijoje. Kaip Sąjūdžio mitinge Vingio parke, kultūrinė euforija buvo mūsų simfoniniame orkestre. Net ir nedariau ilgesnės repeticijos – visi pasiėmė gaidas, visi grojo labai puikiai, visų akys dega. Tarsi visi norėtų pasakyti vienas kitam: tu – mano kolega, tu – mano draugas, aš tave myliu ir mes kartu padarysime labai gerą darbą, sukursime tikrą kultūrinį įvykį. Tai buvo tikrų tikriausia euforija – buvo aišku, kad mes dalyvaujame naujo kultūrinio muzikinio įvykio pradžioje.
– Tuometinį orkestrą sudarė daugiausiai jauni muzikantai. Jums pačiam tuomet buvo 28-eri. Panašu, kad nestigo nei drąsos, nei ambicijų – muzikologė Jūratė Katinaitė rašė, kad „orkestro parengtos programos buvo lyg repertuarinis sprogimas sostinės muzikiniame gyvenime“. Kokią orkestro veiklos viziją tuo metu turėjote? Koks buvo Jūsų kelias, jūsų požiūris į muziką?
– Mes nėjome kokiom nors labai kitom kryptim. Tiesiog mes buvome jauni. Žinote, simfoniniai orkestrai, kuriuose groja jaunimas, skiriasi nuo akademinių simfoninių orkestrų. Skiriasi polėkiu ir savo emocijomis, kurios galbūt kai kada ir trukdo atlikimo akademinei kokybei, bet užburia ir pagauna publiką, nes yra didelė meilė muzikai. Aš manau, kad mes tai stengiamės išlaikyti visus tuos 30 metų – nežinau, ar visada pavyksta.
Žinote, anksčiau taip galvojo: kuriasi naujas simfoninis orkestras – antras simfoninis orkestras, kuris galbūt bus ir konkurentas. Ir kaip čia bus su publika – juk tada nelabai vaikščiodavo į simfoninės muzikos koncertus. Vieno orkestro Lietuvai buvo kaip ir per daug, o kai atsirado antras, dviejų orkestrų tapo tikrai per mažai. Todėl, kad tai yra konkurencija pačia geriausia prasme – atsiranda programų, atlikėjų įvairovė.
Galiu pasakyti be specialaus perdėto kuklumo: mūsų orkestro gimimas tikrai pakėlė visą muzikinę kultūrą į kitą lygmenį, nes iš tiesų ir Filharmonijos simfoninis orkestras pradėjo daryti geresnes, įdomesnes programas, daugiau galvoti apie tai. Nes kam galvoti, kai esi vienas vienintelis?
Taip, kaip yra krepšinio komandų konkurencija, taip ir simfoninių orkestrų Lietuvoje turi būti ne vienas ir ne du. Pas mus visi supranta krepšinį, bet labai mažai kas supranta simfoninę muziką. O panašumų yra tikrai labai daug: jie turi treniruotes, mes turime repeticijas; jie turi rungtynes, mes turime koncertus.
Mes atstovaujame Lietuvos profesionaliajai muzikinei kultūrai ir mes turime būti laikomi tokia pat prestižine profesija, kaip medikai, chirurgai. Aš ne šiaip sau tai kalbu – manau, tikrai ateina laikas, kai nei biurokratai, nei didelė visuomenės dalis nesupranta, kam gi reikalinga profesionalioji muzika. Laikas suprasti.
– Savo veiklos pradžioje orkestras itin daug gastroliavo. Kas tuo metu skatino keliauti? Kas labiausiai įsiminė iš tų laikų?
– Iš vienos pusės, mes buvome jauni, todėl būdavo labai įdomu važiuoti į kitus kraštus. Iš kitos pusės, tai buvo būdas išgyventi, užsidirbti. Lietuvoje ekonominė situacija tuo metu buvo labai prasta – kartais trijų dienų dienpinigiai, kuriuos muzikantai gaudavo per gastroles, sudarydavo jų mėnesio atlyginimą. Buvo ir sunkių, ir įdomių, ir paprastų, ir kūrybiškai svarbių, ir baisiai varginančių gastrolių. Pavyzdžiui, kartais reikėdavo groti koncertą Šiaurės Italijoje, o paskui kitą dieną jau būti Sicilijoje.
Vienos iš pirmųjų ir įsimintiniausių gastrolių įvyko 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Maskvoje tuo metu kaip tik vyko pučas, nebuvo aišku, kas čia bus su Lietuva, o mes tuo laiku buvome gastrolėse Graikijoje. Kalambakoje, kur yra garsieji vienuolynai ant uolų, kartu su „Ąžuoliuko“ choru dalyvavome didžiuliame projekte – fantastiško grožio vietoje, apšviestoje didžiuliais priešlėktuviniais prožektoriais grojome W. A.Mozarto „Requiem“. Nežinau, kur dabar įmanoma pasižiūrėti, bet tai buvo grandiozinis projektas – jį filmavo graikų, prancūzų, italų televizijos.
– Kas buvo sunkiausia per visus orkestro veiklos metus?
– Aš manau, kad sunkiausia vis dėlto yra padaryti taip, kad Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre grotų aukščiausio lygio muzikantai. Lietuvoje yra daug gerų muzikantų, bet labai norisi, kad patys geriausi grotų pas mus. O geriausi kartais išvažiuoja į užsienį. Visą laiką vyksta grupių komplektavimas, kad pirmieji balsai būtų labai aukšto profesionalaus lygio – tai turbūt ir yra sunkiausias dalykas.
Šalia to, visą laiką vyksta kova už būvį. Ne taip paprasta, kai yra vienas didžiulis konglomeratas – Nacionalinė filharmonija, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir Kultūros ministerija, kuriam kažkada vadovavo tie patys žmonės. Mes buvome atskira institucija, nepriklausanti konglomeratui ir tam tikra prasme konkuruojanti su jais. Konkurencija nebuvo tokia jau paprasta ir ne visada tiktai kūrybinė. Buvo visokių laikotarpių, net muzikantų perpirkimo – vėlgi kaip krepšinyje. Netgi atvirai sakydavo: jeigu krepšinyje galima, tai galima ir pas mus. Žinoma, jei pasiūlo didesnius atlyginimus, muzikantai apie tai galvoja – jiems reikia šeimas išlaikyti.
Biurokratų požiūriu kažkodėl yra labai didelis skirtumas tarp valstybinio ir nacionalinio simfoninio orkestro.
Yra ne tik atlyginimų, bet ir finansavimo, pavadinimo skirtumai. Mes niekuo nesiskiriame nuo nacionalinės institucijos, bet biurokratų požiūriu kažkodėl yra labai didelis skirtumas tarp valstybinio ir nacionalinio simfoninio orkestro. Nors iš esmės su mumis groja visi tie patys solistai, gastroliuojantys dirigentai, mes atstovaujame Lietuvai prestižiniuose festivaliuose, užsienyje ir taip toliau. Labai sunku, kai simfoninio orkestro vertinimą lemia ne profesionalūs muzikiniai kriterijai. Simfoninis orkestras turi gerai groti. Ar kas nors supranta, ką reiškia „gerai groti“? Kur nors yra tie kriterijai nustatyti? Manau, kad tikrai ne.
– Ne vienerius metus keliate ir Vilniaus kongresų rūmų rekonstrukcijos klausimą. Rodos, pagaliau pranešta, kad ilgai laukta rekonstrukcija įvyks?
– Taip, mes dabar turime didžiulį istorinį šansą už labai nedidelius pinigus Vilniaus kongresų rūmuose padaryti gerą koncertų salę. Žinoma, aš tikiuosi, kad bus pastatyta ir Nacionalinė koncertų salė – jokiu būdu nesakau, kad Vilniaus kongresų rūmai gali pakeisti Nacionalinę koncertų salę.
Bet kuriuo atveju, Vilniaus kongresų rūmų rekonstrukcija nekainuos 100 milijonų eurų – mes galvojame, kad už nepilnus 5 milijonus eurų, kuriuos jau turime, galime padaryti tokią salę, į kurią nebus gėda ateiti publikai, muzikantams ir užsienio solistams. Bus ne tik gražus interjeras – bus labai gražu klausytis gražios simfoninės muzikos, nes ta muzika skambės turiningai ir turtingai akustine prasme. Tai bus visiškai kitas įspūdis žmogaus jausmams, širdžiai, ausims, akims taip pat. Todėl mes būtinai turime tai padaryti.
– O kas, prabėgus trims dešimtmečiams nuo orkestro įkūrimo, jus labiausiai džiugina?
– Labiausiai džiugina tie žmonės, dėl kurių mes grojame ir dėl kurių gyvename – tai publika. Mes turime savo publiką, savo gerbėjus, kurie ateina ir ne į pačios geriausios akustikos Vilniaus kongresų rūmų salę – į salę, kuri neremontuota ir nerekonstruota nuo pat jos pastatymo. Bet žmonės ateina klausytis muzikos, vadinasi, mes esame reikalingi.
Taip pat mane labai džiugina mūsų orkestro muzikantai, kurie sąžiningai ir atsakingai dirba savo darbą, nežiūrint į tai, kad atlygis už tą darbą yra visiškai kitoks negu turėtų būti normalioje Europos šalyje. Lietuva per beveik tris nepriklausomybės dešimtmečius pasiekė labai daug, bet, žinoma, norėtųsi, kad ekonomine, politine ir visuomeninio supratimo prasme viskas vyktų žymiai greičiau. Turime suprasti – jeigu nekreipsime dėmesio į kultūrą, mūsų ekonominė padėtis nesikeis.
Turime suprasti – jeigu nekreipsime dėmesio į kultūrą, mūsų ekonominė padėtis nesikeis.
– Grįžkime prie kūrybos. Esate laikomas Lietuvos „maleristu“ – su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ne tik atlikote, bet ir įrašėte visas austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlerio simfonijas. Kokios Jūsų kūrybinės svajonės, kurių dar nespėjote įgyvendinti?
– Dabar mano kūrybinėse svajonėse yra du kompozitoriai – Antonas Bruckneris ir Dmitrijus Šostakovičius. Galbūt pavyks atlikti visas jų simfonijas – laikas parodys. Žinote, kai aš mokydavausi po vieną simfoniją ar kokį nors simfoninį kūrinį, tai tas kūrinys, prie kurio dirbi, kurį gerai žinai, tampa pats mylimiausias. Manau, kad taip pat ir publikai. Muzikos pažinimas yra toks – kuo geriau pažįsti muziką, kuo geriau pažįsti konkrečią simfoniją, tuo ji darosi gražesnė ir įdomesnė. Esu nemažai dirigavęs A.Brucknerio ir D.Šostakovičiaus kūrinių ir galvoju, kad tai yra genialūs kompozitoriai, kurie tikrai verti didesnio dėmesio. Ir aš, kaip dirigentas, kartu su orkestru supažindindamas publiką su šių kompozitorių muzika, atlikčiau švietėjišką darbą.
– Kaip jūs matote ateities orkestrą?
– Aš manau, Lietuvai labai reikalinga, kad būtų skirtingi prestižinės muzikos kolektyvai. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vieta yra šalia Nacionalinio simfoninio orkestro ir Nacionalinio operos ir baleto teatro, taip pat šalia kitų kamerinių ir simfoninių orkestrų, kurie, tikiuosi, bus didesniuose Lietuvos miestuose. Taip pat tikiuosi, kad ateityje simfoninės muzikos atlikėjai Lietuvoje bus laikomi prestižine profesija – taip, kaip ją supranta Vakarų Europos šalys. Nes tikrai niekada Berlyno filharmonijos simfoninio orkestro muzikantai pagal savo profesijos prestižą nebus lyginami su visais kultūros darbuotojais. Tai nėra masinė profesija.
Tikiuosi, kad ateityje simfoninės muzikos atlikėjai Lietuvoje bus laikomi prestižine profesija.
Pasižiūrėkime, kokioje vietoje pagal prestižą yra Berlyno, Kopenhagos arba Stokholmo simfoninių orkestrų muzikantai, lyginant su kitomis profesijomis, ir tada nekils tokių išgyvenimo klausimų, kokie kyla dabar. Galbūt atrodo, kad aš labai ginu aukštąją profesionaliąją muziką, bet galvoju, kad šita muzika yra tam tikras dvasios gydymas, kuris pagal svarbą turėtų būti prilyginamas aukščiausio lygio chirurgams, gydantiems kūną.
