Laikai keičiasi, o šiuolaikinės muzikos sąvoka vis labiau siejama ne tik su perdėm intelektualia akademine, bet apskritai šiandien kuriama ir cirkuliuojančia muzika, kurios trajektorijos – sunkiai nuspėjamos, o turinys sulydo skirtingus, iš pažiūros sunkiai derančius diskursus.
Šiųmetės „Gaidos“ programos ašis – trys kompozitoriai in focus: Enno Poppe, Justė Janulytė ir Caroline Shaw. Gausu ir kitų įvairių šiuolaikinės muzikos kūrėjų ir atlikėjų. Ir nors šiek tiek tuščiagarbiškai atrodo rengėjų pasirinkimas festivalį pristatyti kaip legendinių legendų buveinę, reikia pripažinti, kad daugelis pasirodančių ir skambančių „Gaidoje“ išties yra šiuolaikinės muzikos ikonos.
Vis tik man šiuo atveju už formą svarbesnis turinys: ką šios legendos pasakys čia ir dabar, Vilniuje? Juk pasitaiko, kad didžios muzikos pasaulio žvaigždės koncertuose itin profesionaliai atlieka savo darbą ir nieko daugiau. Man muzikoje svarbus unikalus garsinis patyrimas čia ir dabar, kompozitoriaus – atlikėjo – klausytojo polilogas. Tad pasitelkdama kiek improvizuotą fenomenologinį požiūrį, savo įspūdžius sudėjau į „Gaidos“ dienoraštį.
Spalio 19 d. „Gaida“ prasidėjo akademiškai – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro salėje grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (jo meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), diriguojamas Peterio Rundelo iš Vokietijos, dainavo choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), solo grojo smuikininkė Leila Josefowicz (JAV, Kanada).
Koncertas prasidėjo vieno žymiausių šiandienos vokiečių kompozitorių Enno Poppe kūriniu simfoniniam orkestrui „Keilschrift“ (2006, lietuviškai – „Dantiraštis“). Šis kūrinys – tai savotiška kompozitoriaus fantazija, kaip galėjo skambėti Mesopotamijos muzika.
Tąkart scenoje nebuvo smuikų, tebuvo du altai, bet pučiamųjų grupė buvo pilna, o mušamųjų sekcija gerokai išplėsta. Toks sprendimas gerokai pakeitė įprastą simfoninio orkestro skambesį. Šiame kūrinyje kompozitorius pagrindinį motyvą (kuris tebuvo mažosios tercijos intervalas) vis perkelia skirtingoms instrumentų grupėms, suteikdamas jam vis naują spalvą. Ta pati mažoji tercija, dalinta pusiau (arba mikrotonai) kėlė šiokių tokių iššūkių orkestrui – šiek tiek nukentėjo kompozicijos intensyvumas.
Įdomi E.Poppe idėja pabandyti fantazuoti, kaip galėjo skambėti dantiraštis. Įdomi ir pati kompozicija, ypač gamelaną akivaizdžiai primenantis šios simfoninio orkestro variacijos skambesys, tačiau man „Keilschrift“ pasirodė pernelyg struktūriškas – perteikiantis veikiau dermines ar ritmines nuorodas į senovės civilizaciją nei dantiraštį kaip nors reprezentuojančią atmosferą. Nepaisant to, nuobodulys ar šalutinės mintys įsiveržėlės nekamavo, nes dramaturgiškai kūrinys sukomponuotas tikrai išmaniai.
Kontrastą „Keilschrift“ sukūrė J.Janulytės „Recordare“ (2021) chorui ir orkestrui – lėtas, turtingos faktūros, tarsi ir beritmis, tuo pačiu metu atskirai ir kartu egzistuojančių pučiamųjų, vokalo ir styginių grupių būvis. Šis muzikinis vyksmas buvo savotiška meditacinė būsena, kuri užhipnotizavo, šildė, bet kartu ir laikė įtampą ausyje.
Po pertraukos į salę pakvietė smarkiai išreklamuota smuikininkė L.Josefowicz, su LNSO, vis dar diriguojant P.Rundelui atlikusi Lucos Francesconi koncertą smuikui ir orkestrui „Duende – the Dark Notes“ (2013). Kūrinio anotacija sufleruoja, kad duende – tai flamenko demonas, neregėta požeminė jėga, kurios neveikia racionali kontrolė. L.Josefowicz tikrai įrodė, kad duende – jos muzikinio identiteto dalis.
Paliko įspūdį jos instrumento valdymas ir kūrinio interpretacija: ji meistriškai kaitaliojo registrus, puikiai valdė flažoletus, glissando ir kitus „velniškus“ štrichus, sugalvotus legendinio Niccolo Paganinio. Vis tik orkestro partija pasirodė kiek mažiau išvystyta nei solo smuiko. Apskritai šiame kūrinyje naudojamos technikos asocijavosi su N.Paganinio ir Pablo de Sarasate kūriniais smuikui ir orkestrui, o gana naratyviška muzikos dramaturgija kartais priminė žymiąją Richardo Strausso uvertiūrą „Tilio Oilenšpygelio išdaigos“. Šios asociacijos nereiškia, kad L.Francesconi bandė kopijuoti kitus – veikiau tai nurodo šio koncerto vietą smuiko repertuaro kanone: jis reikšmingai pratęsia virtuoziškų kūrinių smuikui liniją.
Apibendrinant – kaip didžiausią šio koncerto stiprybę įvardinčiau trijų skirtingų, pasauliniame kontekste pripažinimą jau pelniusių, bet Lietuvoje gyvai dar neskambėjusių kūrinių kombinaciją bei dviejų iš trijų kompozitorių „in focus“ pristatymą. Atidarymo koncertas aiškiai nubrėžė šiųmečio festivalio trajektoriją. Be to, jo programa buvo dramaturgiškai dinamiška, atspindinti tris skirtingas – struktūralistinę, jausminę/atmosferinę ir programišką – muzikos idėjas.
Spalio 20 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje tvyrojo visai kitokia atmosfera nei festivalio pradžios koncerte – koncertavo ansamblis iš JAV „Bang on a Cann All-Stars“, panardinęs į lengvą postminimalistinio skambesio debesį. Skambėjo Ryuichi Sakamoto kompozicijos iš albumo „1996“ – kūriniai, girdėti įvairiuose kino filmuose (tokiuose kaip Lucos Guadagnino „Call Me By Your Name“, Bernardo Bertolucci „The Last Emperor“, Nagisos Oshimos „Merry Christmas, Mr. Lawrence“ ir kitų) ir viena originali kompozicija („1919“).
Originaliame R.Sakamoto albume „1996” įgrotos kiek akademiškesnės šių kompozicijų versijos smuikui, violončelei ir fortepijonui. „Gaidoje“ skambėjo „Bang on a Cann All-Stars“ klarnetininko Keno Thompsono aranžuotės fortepijonui (Vicky Chow), mušamiesiems (David Cossin), violončelei (Arlen Hlusko), elektrinei gitarai (Mark Stewart), klarnetui (Ken Thompson) ir kontrabosui (Kebra-Seyoun Charles).
Šiaip jau akademiškas asociacijas keliančios Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiosios salės apšvietimas ir scenografija (ko gero, nekurta specialiai, bet susidėliojusi natūraliai) labiau priminė džiazo klubą. Originaliai suskambo ir K.Thompsono aranžuotės – labiausiai žavėjo betarpiškas dialogas tarp akademinio ir roko ar džiazo pasaulių, tiek skambesio, tiek performatyvumo prasme.
Įspūdį paliko „Bang on a Cann All-Stars“ ansambliškumas, dialogiškumas ir virtuoziškumas: šeši atlikėjai puikiai funkcionuoja ir kaip ansamblis, ir kaip solistai. Nuosaikesnė fortepijono, violončelės ir klarneto energija papildė temperamentingą kontrabosą bei mušamuosius ir atvirkščiai – buvo justi itin organiška visų scenos elementų (garso, atlikėjų performatyvumo bei instrumentų išdėstymo scenoje, apšvietimo) sinergija.
Nors šis koncertas visoje „Gaidos“ programoje, ko gero, pats žiūroviškiausias, nes estetiškai nuosaikiausias (arba labiausiai priartėjęs prie populiariosios muzikos lauko), išties nebuvo nusileista iki sentimentalaus pataikavimo publikai atliekant ką nors labai populiaraus ir atpažįstamo plačiosioms masėms.
Išlaikytas konceptualumas (vis tik R.Sakamoto ir „Bang on a Cann All-Stars“ drąsiai galima vadinti šiuolaikinės eksperimentinės muzikos ikonomis) įliejo šį lengvesnio turinio renginį į bendrą festivalio konceptą ir tikslą – festivalyje pristatyti šiandienai aktualią muziką, kurioje nebėra skirties tarp popso ir aukštojo meno. Ir nors Lietuvos nacionalinės filharmonija iš pradžių atrodė gana keistas erdvės pasirinkimas tokiam koncertui, išties ši kombinacija netikėtai suveikė – buvo jauku, kokybiška, kartais ir šiek tiek jausminga.
Spalio 24 d. Lietuvos valstybinio orkestro salėje klausiausi Hamburgo simfoninio orkestro, diriguojamo jo meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Sylvaino Camberlingo, ir pianisto Pierre-Laurento Aimardo, pasirodžiusio antroje koncerto dalyje.
Koncertą pradėjusi Pietų Korėjos kompozitorės Unsuk Chin kompozicija „Subito con forza“ („Staiga, su galia“ 2020) staiga prasidėjo ir taip pat staiga baigėsi. Šis kūrinys turi paantraštę „Beethoveno 250-ųjų gimimo metinių proga“. Kompozitorė pasakojo į kurinį įdėjusi slaptų nuorodų į L. van Beethoveno kūrybą, tačiau man jos labiau panašėjo į citatas nei į nuorodas, be to, buvo gana akivaizdžios. Apskritai ši penkių minučių kompozicija nuskambėjo greitai ir garsiai, tarsi fragmentas iš kažkur, be pradžios ir be pabaigos.
Toliau skambėjo Wolfgango Rhimo „Ernster Gesang“ (lietuviškai – rimta daina arba rimtas dainavimas, 1996). Simboliška, kad atliekant šiemet Anapilin iškeliavusio kompozitoriaus kūrinį buvo pasirinktas būtent šis, dedikuotas jo tėvo atminimui. Skaidrus, lėtas kūrinys pakvietė sustoti, įsiklausyti ir prisiminti Johanneso Brahmso kūrybą, kurios įtakos neneigė ir pats W.Rhimas.
Jau antrą kartą festivalyje skambėjo J.Janulytės kompozicija – šįkart „Was there a Swan?“ (2019), kompozitorės dedikacija Onutei Narbutaitei (ir kartu nuoroda į jos kompoziciją „Was there a Butterfly?“). „Was there a Swan“ forma, muzikos kalba ir komponavimo priemonės nedaug skyrėsi nuo festivalio atidarymo koncerte skambėjusio „Recordare“, tačiau buvo įdomu pasiklausyti visai kitokios šios kompozitorės kūrybos interpretacijos. Prieš tai skambėjusi P.Rundelo interpretacija buvo labai plastiška, šioji (Hamburgo simfoninio orkestro) – kur kas intensyvesnė, tiksli, apskaičiuota.
Antroji koncerto dalis nukėlė beveik šimtmečiu atgal – P.– L.Aimardas su Hamburgo simfoniniu orkestru atliko Béla Bartóko Koncertą fortepijonui Nr. 2, G-dur, sukurtą 1931-aisiais. Šimtmečio šuolis atgal visame festivalio kontekste pasirodė gana keistas, tačiau šį istorinį inkliuzą atliko pats P.-L.Aimardas, kurį seniai norėjau išgirsti grojantį gyvai. Jo (ir Hamburgo simfoninio orkestro) interpretacija tikrai nenuvylė – puikiai buvo atskleistas B.Bartóko muzikos dermiškumas, ritminis pradas, kontrastas tarp fovistizmo pirmoje ir trečiojoje koncerto dalyse bei „nakties muzikos“ stiliaus antrojoje. Bisui L.-P.Aimardas paskambino György Ligeti „Musica ricercata“ Nr. 7.
Kiek dvejopas jausmas apėmė klausantis šio koncerto. Hamburgo simfoninis orkestras, viena vertus, skambėjo labai gerai: tembrų, dinamikos, ritmikos balansas buvo puikūs. Kita vertus, pasirodė, kad jo (ir dirigento S.Camberlingo) interpretacijos pernelyg matematiškos, „kietos“. Dramaturgiškai gana padrika pasirodė ir viso koncerto programos dinamika.
Spalio 25 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – smuiko virtuozas Hugo Ticciati (šiuo atveju ir dirigentas; Švedija, Jungtinė Karalystė) ir Lietuvos kamerinis orkestras (jo meno vadovas ir vyr. dirigentas Sergejus Krylovas). Koncertą pradėjo Jonny Greenwoodo siuita „There Will Be Blood“ (2005–2012), toliau skambėjo Loretos Narvilaitės „Kur veda kopų kelias“ smuikui ir styginių orkestrui premjera, J.Janulytės „Confluere“ (premjera Lietuvoje), Žibuoklės Martinaitytės „EKAGGATA“ smuikui ir styginių orkestrui premjera. Koncertą pabaigė trečiosios „Gaidos“ festivalio kompozitorės „in focus“ kūrinys „Entr‘acte“ (2014).
Kamerinė muzika man kelia visai kitokius lūkesčius nei simfoninė – simfoninis orkestras turtingas tembrų, tuo tarpu kamerinis dažniausiai yra didelė styginių instrumentų grupė, kurioje (interpretuojant kūrinius) svarbu rasti subtilius spalvų, faktūrų niuansus. Būtent to ir pasigedau klausydamasi J.Greenwoodo siuitos iš Paulo Thomaso Anderseno filmo „There Will Be Blood“. O galbūt problema šiuo atveju buvo ne kūrinio interpretacija, bet pati partitūra.
J.Greenwoodas labiausiai žinomas kaip grupės „Radiohead“ gitaristas. Nesvetimas jam ir klasikinės muzikos laukas – vien dėl to buvo įdomu pasiklausyti šio kūrinio, o ir kino muzika, mano nuomone, koncertų salėse nusipelnė skambėti dažniau. Tačiau šįkart jo kūrybiniai ieškojimai, taip pat ir H.Ticciati ir LKO interpretacija, labai nesužavėjo.
Vėliau sekusi L.Narvilaitės kompozicija „Kur veda kopų kelias“ suskambo visai kitaip: improvizuotu polkos ritmu koja kojon žygiavo LKO ir solistas H.Ticciati. Išties nežinau, ar kompozitorė norėjo sukurti polkos stilizaciją, tačiau folkloro motyvai buvo ryškiai juntami. Šiame festivalyje tai buvo pirmasis kūrinys, aiškiai artikuliuojantis lietuvišką tematiką, tuo pačiu tai buvo šioks toks stilistinis posūkis į neoromantizmą. Na o pirmąją dalį pabaigęs J.Janulytės „Confluere“ suskambo kaip dar viena anksčiau šiame festivalyje girdėtų kompozicijų variacija, kuri, lyginant su anomis, man buvo mažiausiai įdomi.
Antrąją koncerto dalį pradėjo Ž.Martinaitytės kūrinio „EKAGGATA“ smuikui ir styginių orkestrui premjera. Šio kūrinio pavadinimas – tai nuoroda į budizmo terminą, nusakantį proto vienakryptiškumą, suvienijimą, kai jis tampa ramus, bet nesusitelkia į jokį konkretų dėmesio objektą. Pati kompozitorė nurodė ir kūrinio dalis, tačiau šis kūrinys buvo labai vientisas, panardinantis į garsų meditaciją, tarsi į gilią jūrą – nieko konkretaus nepasakojantis. Smuiko ir orkestro partijos susiliejo. Išties man šis kūrinys labiau siejosi ne su budistine meditacija, bet su pasivaikščiojimu po lietuvišką mišką – išgirdau šiame kūrinyje M.K.Čiurlionio simfoninės poemos „Jūra“ motyvą, nors kūrinio anotacijoje apie tai užsimenama nebuvo – galbūt tai tebuvo mano pasąmonės srautas.
Koncertą pabaigė trečiosios kompozitorės „in focus“ Caroline Shaw kūrinys „Entr‘acte“ (2014). Nuskambėjo ši kompozicija visai mocartiškai, nors pati kompozitorė sukūrė ją išgirdusi vieną iš Josepho Haydno kvartetų. Galbūt tokią asociaciją sukėlė kūrinio forma – klasicizmo kvartetas ir simfonijoms būdingas menuetas su trio, šiuo atveju kaitaliojami epizodiškai, tarsi perkeliant į kitą Alisos veidrodžio pusę. Šis „Antraktas“ buvo tarsi sulopytas iš skirtingų, kontrastingų epizodų – iš skirtingų muzikinės kalbos priemonių. Skambėjo jis kiek neįprastai, bet įdomiai. Taip pat buvo įdomu stebėti, kaip keičiasi atlikėjų dinamika – matyt taip pasufleravo pačių kūrinių seka, tačiau atrodė, kad LKO ir H.Ticciati muzikavimas vis labiau intensyvėja, atsiskleidžia vis daugiau tembrų, dinamikos, melodijos ir ritmikos niuansų. Bisui buvo pagrotas pradžioje skambėjusios J.Greenwoodo siuito fragmentas.
Spalio 27 d. akustiškai jautri Šv. Kotrynos bažnyčios erdvė kvietė pasiklausyti violončelių ansamblio „Cello Club“ (Arnas Kmieliauskas, Domas Jakštas, Evaldas Petkus, Povilas Jacunskas, Rokas Vaitkevičius, Edmundas Kulikauskas, Dainius Misiūnas, Šarūnas Pozniakovas) ir E.Poppe, Kaijos Saariaho, Ryčio Mažulio, J.Janulytės bei Steve‘o Reicho kūrinių šešioms ar aštuonioms violončelėms. Jau ne pirmą kartą žavėjo „Cello Club“ muzikavimas ir jų puikiai įkūnyta dialogiškumo samprata, ypač aktuali kituose, performatyvių menų kontekstuose. Įvairių kartų ansamblio nariai visuomet skamba itin darniai, o šįkart darnos įspūdį sustiprino ir violončelių išdėstymas ratu, Šv. Kotrynos bažnyčios viduryje.
Koncertą be pertraukos pradėjo E.Poppe „Zwei Stücke für Sechs Violoncelli“ („Du kūriniai šešioms violončelėms“) premjera. Šiame kūrinyje kompozitorius telkėsi veikiau į violončelės tembrą nei ansamblio jėgą – violončelės grojo po vieną, perduodamos estafetę viena kitai. Įdomiausi buvo akustiniai niuansai – stebėjau violončelių tembrų skirtumus, kurie buvo labai subtilūs – lyg būtų grojęs tas pats žmogus, tuo pačiu instrumentu.
Koncertą tęsė neseniai mus palikusios K.Saariaho „Neiges“ („Sniegas“, 1998, premjera Lietuvoje) – variacijos aštuonioms violončelėms. Kūrinys ir jo atlikimas gana tiksliai perteikė šaltos suomiškos žiemos atmosferą.
Programą tęsė R.Mažulio „Ciculatio“ šešioms violončelėms pasaulinė premjera. Kompozitorius atsigręžė į baroko muzikinę retoriką, apmąstė griežtumo ir laisvumo, integralumo ir eklektikos santykį. Nors išties man šis kūrinys pasirodė labai griežtas vieno garso perpetuum mobile, tam tikras urbanizmo atspindys, neleidžiantis atsipalaiduoti nei atlikėjams, nei klausytojui.
J.Janulytės „Unanime“ (2020/2024) versijos aštuonioms violončelėms premjera nuskambėjo gana nuosaikiai. Originaliai aštuoniems trimitams komponuotas kūrinys, atliekamas violončelėmis, panašėjo į akordeono skambesį – vėlgi, įdomiau buvo stebėti akustinius nei dramaturginius šio kūrinio niuansus. Koncertą įspūdingai pabaigė minimalizmo klasiko S.Reicho „Cello Counterpoint“ („Violončelės kontrapunktas“) aštuonioms violončelėms.
„Gaidai“ įpusėjus, susigulėjo ir tam tikros išvados – visi koncertai (tiesa, teko praleisti neseniai mus palikusio Rolando Rastausko paminėjimą koncerte „Susitaikymai“ ir abu elektroninės muzikos koncertus – britų „Rival Consoles“ ir lietuvių „El Chico Fuendre“ bei „Sirenų“ festivalio kontekste girdėto prancūzo Francko Vigroux pasirodymus) skirtingi, savaip įdomūs, dinamiški, kupini premjerų arba lietuviškų premjerų – tai išlaikyti festivalio formato renginyje nėra lengva. Vertinu ne tik meninę, bet ir edukacinę šio festivalio funkciją (kuri, be abejo, nėra pagrindinė). Iki šiol didžiausią įspūdį palikęs kūrinys – Ž.Martinaitytės „EKAGGATA“, labiausiai įsiminęs atlikėjas/ansamblis – „Cello Club“ (nepaisant to, kad šis koncertas pasufleravo mažiausiai refleksijų), įsimintiniausias koncertas kaip įvykis – festivalio pradžios koncertas.
Vis tik pastebėjau ir šiokių tokių festivalio trūkumų – programoje dominuoja muzika orkestrui (šiuo atveju net ir „Bang on a Cann All-Stars“ ir „Cello Club“ laikyčiau mini orkestrais, nes žvelgiant iš istorinės perspektyvos, šeši ir daugiau – jau didesnių erdvių muzika), du iš trijų kultinių solistų buvo smuikininkai. Pasigedau kitų solo instrumentų, kamerinės muzikos mažoms sudėtims, žmogaus balso (kuriam atstovavo tik choras „Vilnius“, atlikęs J.Janulytės „Recordare“) ir performatyvių/sceninių kūrinių ar muzikinių performansų. Nesunku pastebėti, kad kone kasdien skamba J.Janulytės kompozicijos (nors skelbiama apie tris kompozitorius „in focus“). Išklausiusi S.Reicho „Cello Counterpoint“, pamaniau, kad būtų skambu girdėti ir daugiau šiuolaikinės muzikos klasikos (šiuo atveju B.Bartóko Koncertą fortepijonui laikyčiau XX. a. I pusės modernizmo atstovu).
Bet festivalis dar nesibaigė, tad laukite tęsinio…
