Džiazas – savotiška rezistencijos muzika
Vienas ryškiausių Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino trio pasirodymų įvyko 1985 m. Bratislavos džiazo festivalyje, sako A.Gustys. Pasak jo, tai buvo tikras furoras: „Tame festivalyje grojo tokie atlikėjai kaip Johnas McLaughlinas, Stanley Clarke, europinės grupės, o tarp jų – šis trio iš Vilniaus. Salė plojo atsistojusi. Džiaugiuosi, kad koncertas buvo įrašytas ir išleistas. Galbūt plokštelės pavidalu jo ir nebeįmanoma rasti, bet kažkur archyvuose yra.“
A.Gustys teigia, kad dar vienas įsimintinas, bet skaudus koncertas įvyko 1987 m. „Tai Ganelino trio atsisveikinimo koncertas, surengtas tuometiniuose Menininkų kultūros rūmuose, dabartinėje prezidentūroje. Paskutinis trio koncertas ir paskatino mane rengti Vilniaus džiazo festivalį. Tų metų rudenį suorganizavau pirmąjį“, – tikina pašnekovas.
Kaip tvirtina A.Gustys, buvo labai baisu, kad džiazo Vilniuje nebeliks: „Nors iš trio narių išvažiavo tik vienas – į Izraelį emigravo V.Ganelinas, praradimo jausmas buvo stiprus ir tvyrojo
Kaip tvirtina A.Gustys, buvo labai baisu, kad džiazo Vilniuje nebeliks: „Nors iš trio narių išvažiavo tik vienas – į Izraelį emigravo V.Ganelinas, praradimo jausmas buvo stiprus ir tvyrojo ore.“
R.Skudienė sako apie GTČ trio žinojusi, kai mokėsi dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
„Tada V.Ganelinas buvo parašęs žymiąją roko operą-miuziklą „Velnio nuotaka“, Vilniaus plokštelių studijoje buvo įrašinėjamas garso takelis, vėliau sukurtas filmas. Dirbau plokštelių studijoje, o jie savarankiškai vėlai vakarais ar naktimis įrašinėdavo, ilgai montuodavo“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Anot R.Skudienės, tuo metu svarbiausia buvo rezultatas, o plokštelių studija tapo palankia terpe ir savotiška laboratorija, kurioje dirbo daug džiazo muzikantų: „Tai buvo aštuntasis dešimtmetis – sąstingio metai, kai normalioje scenoje vietos džiazui nebuvo. Tai buvo savotiška rezistencijos muzika, o tie, kurie mėgo džiazą – įtartinos asmenybės.“
Apie komercinę sėkmę galvojo mažiausiai
Aštuntajame dešimtmetyje, kaip teigia R.Skudienė, GTČ trio jau koncertavo filharmonijoje.
„1974 m. jie kažkokiu stebuklingu būdu gavo filharmonijos kolektyvo statusą. Jie nesivadino džiazo grupe, tai buvo šiuolaikinės muzikos trio.
Oficialiai, Lietuvoje džiazo nebuvo. Apie jų muziką galima sakyti, kad tai – džiazo metamorfozė, laisvasis džiazas, kuris net ir pasaulyje ne taip lengvai skynėsi savo kelią. Norint groti tokią muziką, savyje reikia turėti sukaupus daug informacijos“, – aiškina muzikologė.
A.Gustys teigia, kad visi trys Ganelino trio nariai Vilniuje atsirado skirtingomis aplinkybėmis: „V.Ganelinas atvažiavo su savo tėvais, V.Tarasovą pakvietė Lietuvos orkestras. Būdami Vilniuje, V.Ganelinas ir V.Tarasovas pradėjo muzikuoti ir susibūrė į duetą. Vėliau, viename džiazo festivalyje Jekaterinburge jie sutiko V.Čekasiną, pasikvietė jį į Vilnių ir taip buvo suformuotas trio.“
Pasak A.Gusčio, susidariusi paradoksali situacija. „Tuo metu viskas lyg ir uždrausta, bet Ganelino trio buvo filharmonijos kolektyvas, ten koncertuodavo. Dabar turime visišką laisvę, daug džiazo kolektyvų, klubų, atlikėjų, bet filharmonijoje džiazo nėra. Manau, kad šis paradoksas apgailėtinas“, – tikina pašnekovas.
R.Skudienė sako, kad GTČ trio sudarė tikros asmenybės: „Eiti lengviausiu keliu, groti tai, ką groja Vakaruose ar kieno nors kito kompozicijas – labai paprasta. Tačiau jei kūrėjas originalus, jis nori turėti savo stilių, išsiskirti tuo, ką daro – dėl to jis ieškos savo kelio. Trio ir pasuko tuo keliu, apie komercinę sėkmę jie galvojo mažiausiai. Tais laikais svarbiausia buvo būti savimi.“
A.Gusčio nuomone, filharmonijos kolektyvo statusas atvėrė GTČ trio duris į užsienio džiazo scenas. „Jie koncertavo tiek rytų Europos džiazo festivaliuose, pavyzdžiui, Bratislavoje, tiek vakarų Europos šalyse. Net Azijos džiazo festivalyje“, – vardija pašnekovas.
Grupė neturėjo analogų
Paklaustas, kodėl sovietinis režimas nebandė numarinti Ganelino trio, A.Gustys tvirtina, kad tai taip pat lėmė oficialaus statuso turėjimas: „Tai buvo šiuolaikinė akademinė muzika. Lietuvoje džiazo kolektyvu oficialiai jų niekas nevadino, o tai suteikė jiems daugiau kūrybinės laisvės. Manau, kad terminas free jazz, kalbant apie trio, per siauras. Tai, kaip ir sakė R.Skudienė, buvo asmenybių kolektyvas, kūrybiniame procese dalyvavo visi trys nariai.“
R.Skudienė teigia, kad GTČ trio gastrolių niekas per daug nereklamuodavo.
„Viskas vyko tarsi antrame plane. Apie gastroles sužinodavome tada, kai jie sugrįždavo, ateidavo į plokštelių studiją ir papasakodavo. Be to, ir džiazo bendruomenė nebuvo didelė. Trio nebuvo lengva išvažiuoti, bet norėta juos parodyti – tai buvo originali grupė be analogų“, – tvirtina muzikologė.
Kaip sako A.Gustys, GTČ trio suformavo visiškai originalios, autentiškos, individualistinės lietuviško džiazo tradicijos principus: „Manau, kad tai jų didžiausias nuopelnas. Nacionalinė kultūros ir meno premija suteikta ne GTČ trio, bet kiekvienam atskirai, kaip individualiems muzikantams. Taip pat ji nėra suteikta tik už pasiekimus iki 1987 m., bet ir viską, ką jie daro iki šiol.“
Be trio Vilniuje nebūtų tiek džiazo
Pasak A.Gusčio, 1989 m. vyko du sovietinio džiazo festivaliai – Vienoje ir Ciuriche. „Paradoksalu, bet taip vadinamasis sovietų džiazo festivalis Vienoje buvo išimtinai Vilniaus atlikėjų džiazo festivalis. Pagalvojus, galima vienareikšmiškai sakyti, kad be GTČ trio ir Vilniuje nebūtų buvę tiek džiazo“, – teigia pašnekovas.
Paklaustas apie Ganelino trio santykį su Lietuvos visuomene, A.Gustys tvirtina, kad, jo manymu, trio nariai save laikė ir laiko vilniečiais: „Vilnius visada buvo daugiatautis miestas, dėl to nebuvo problemos. GTČ trio išsiskleidė dėl tos liberalios atmosferos, kuri buvo Vilniuje. Sovietų sąjunga buvo didžiulė, o Vilnius traukė kaip laisvės taškas. Jame kolektyvas įsikūrė, sėkmingai gastroliavo ir koncertavo.“
R.Skudienės nuomone, Ganelino trio nariai puikiai integravosi į meninį, kultūrinį Vilniaus gyvenimą. „Čia jie mokėsi, dirbo, grojo ne viename kolektyve. Ko verta V.Čekasino pedagoginė veikla, jo darbas konservatorijoje. Trio buvo laisvės pliūpsnis. Savaiminis, be išankstinės nuosttos“, – tvirtina muzikologė.
